Vilniuje gyvenanti Severija garsėja gebėjimu išsirinkti įsimintinus vaidmenis. Margaritos vaidmuo filme „Žvaigždė“ lietuvei pelnė geriausios aktorės vardą kino apdovanojimuose „Kinotauras“ Sočyje bei Auksinį erelį Maskvoje.
Neseniai Vilniuje praūžusiame tarptautiniame festivalyje „Kino pavasaris“ S.Janušauskaitė taip pat pretendavo tapti geriausia Lietuvos kino aktore, bet lietuviai jos vaidmenį juostoje „Žvaigždė“ įvertino kaip blankoką.
Severija iš to nedaro tragedijos ir mano, kad savame krašte pranašu būti nelengva.
„Manęs Lietuvoje beveik niekas nežino“, – tikino S.Janušauskaitė, pastaraisiais metais sėkmingai besifilmuojanti Rusijoje.
Aktorė po „Žvaigždės“ suvaidino dar keturiuose filmuose, neseniai jai skirtas pagrindinis vaidmuo tarptautiniuose festivaliuose pripažinto režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio filme.
– Kodėl manote, kad Lietuvoje esate nežinoma?
– Argi tai ne tiesa? Neseniai sutikau Lietuvoje gerai žinomą režisierių ir jis manęs pasiteiravo, ką dabar veikiu.
Daugelis žmonių verda savo sultyse ir nemato, kas vyksta už horizonto. Plėsti akiratį naudinga visiems.
– Iš tiesų gali būti nežinomas, jei savo šalyje neišleisi knygos, nenusifilmuosi seriale ar nedalyvausi kokiame nors talentų šou.
– Tikriausiai manoma, kad jei dalyvausi vietinėse pramoginėse laidose, tapsi svarbus. Anksčiau man vis siūlydavo vaidinti serialuose, bet man tai neįdomu. Lietuviški serialai nėra kokybiški. Man smagu užleisti vietą žmonėms, kurie mano, kad tokia veikla prasminga.
Kažkada man rūpėjo, kaip atrodau kitų akyse. Galiausiai supratau, kad reikia nesiblaškant eiti savo keliu.
Nenoriu susireikšminti, kad esu kitokia. Kaip tik manau, kad esu paprasta, nesu įžūli. Esu įsitikinusi – jei gerai dirbi savo darbą, niekam nieko nereikia įrodinėti.
Nesmerkiu aktorių, kurie duoną valgo iš serialų. Lietuvoje mūsų profesija nėra vertinama, čia nėra tokios kino industrijos kaip, tarkime, Rusijoje. Ten aktoriaus pastangos vertinamos, už darbą mokama.
Pastaruoju metu nuo teatro nutolau, Kaune liko vienas spektaklis „Intymumas“, kuriame vaidinu. Draugysčių su kolegomis privengiu, nes nenoriu nugrimzti į kapanojimąsi toje pačioje sferoje. Man įdomesni kitų profesijų atstovai. Tikrų draugų mano gyvenime vienetai.
– Esate nepriklausoma kino ir teatro aktorė. Laisvės pojūtis vilioja, tačiau neapibrėžtumas gali būti finansiškai pavojingas.
– Kai kada atsiimdama „auksinius“ prizus galvoju: „Kad jūs žinotumėte, kad kartais aš neturiu už ką kavos nusipirkti, nes nepriklausomo menininko darbas nenuspėjamas – vienais metais gali uždirbti vos ne milijoną, o kitus metus prasėdėti be nieko.“ Tačiau aš pati nusprendžiau būti nepriklausoma aktore. Išmokau išgyventi net kai labai sunku, truputį racionaliau elgiuosi su pinigais.
– O kam negailite išleisti pinigų?
– Esu tikra moteris, priklausoma nuo gerų kvepalų, vintažinių daiktų.
Nemažai keliauju ir jei pamatau ką nors unikalaus, būtinai įsigyju.
Geriau nepavalgysiu, bet nusipirksiu ką nors išskirtinio.
– Prieš filmo „Žvaigždė“ premjerą Lietuvoje užsiminėte, kad bijote žiūrovų reakcijos.
– Bijojau todėl, kad filmas buvo labai gerai įvertintas svetur. Žinant lietuvių santūrumą ir kritišką požiūrį, natūralu, kad imi nerimauti.
– Kiek kartų pati žiūrėjote puikių įvertinimų sulaukusį filmą „Žvaigždė“?
– Du kartus, nors jis apkeliavo daug festivalių. Pristačiusi filmą žiūrovams po kelių minučių išeidavau iš salės. Koks jausmas apėmė, kai filmą pažiūrėjau pirmą kartą? Geras. Ne dėl savęs. Iš pradžių net nesuvokiau savo indėlio. Labiausiai išgyvenau, ar režisierei pavyks įgyvendinti idėją.
Nufilmuota medžiaga buvo keturių valandų trukmės, o juostoje liko dvi valandos. Pusė juostos dingo į nežinią. Man buvo svarbu, kaip išsilukštens idėja.
Po premjeros mane sujaudino žiūrovų ašaros. Ypač jaudina, kai sako, kad filmas keičia požiūrį į gyvenimą.
– O kaip šis filmas pakeitė jūsų gyvenimą?
– Daug visko patyriau. Juk ne kasdien esi priverstas išgyventi mirties dvelksmą. Ne kasdien galvojame apie gyvenimo trapumą, nors žinome, kad tai neišvengiama.
Mirties alsavimą dažniausiai pajuntame, kai sunkiai sergame. Mano herojė sužinojo, kad po mėnesio mirs. Turėjau kino juostoje perteikti, kaip moteris jaučiasi žinodama, kad jai liko taip trumpai gyventi. Apie tai daug galvojau.
Nori nenori teko pamąstyti apie tai, ką daryčiau, jei man liktų gyventi mėnuo. Kaip panaudočiau likusį laiką? Kas apskritai esu? Ką po savęs paliksiu?
Mano herojei Margaritai klausimas apie savęs įprasminimą po mirties labai aktualus. O supratusi, kad neturi ką palikti, patiria didelį stresą. Tada puola kabintis į kitų žmonių gyvenimą, kad spėtų dar ką nors vertinga nuveikti.
Kai kuriuos atsakymus apie mirtį radau pati gulėdama ligos patale. Sirgau sunkiai, galvojau apie gyvenimo trapumą. Ačiū Dievui, kad mano baimės pasirodė perdėtos.
Filmas man tai priminė. Supratau, kad išgirdusi lemtingą diagnozę norėčiau visus aplinkui nuraminti, svarbiausia – šeimą.
Tikrai negalvočiau, jog reikia ką nors skubėti nuveikti, kad liktų po mirties.
Turiu septynmetį sūnų. Jei man reikėtų išeiti, norėčiau tai padaryti ramiai, matyti, kad mane supantys žmonės susitaikę su neišvengiama lemtimi ir mane paleis. Trokščiau perduoti žinią vaikui, apie ką svajoju, kad jis gyvenime pasiektų. Taip pat savo šeimai norėčiau pasakyti, ką jie galbūt galėtų padaryti. Ir viskas. Norėčiau, kad jie būtų ramūs.
– Ar intensyvus jūsų kelionių grafikas?
– Prieš trejus metus išvažiavau filmuotis į Rusiją, po to grįžau į Lietuvą. Tačiau iki šiol visi klausinėja, kaip man sekasi užsienyje? O juk gyvenu Lietuvoje ir niekur nesiruošiu kraustytis. Rusija nėra mano svajonių šalis. Jeigu vyksta filmavimai, aš į juos važiuoju. Pastaruoju metu dažnokai, nes atsirado įvairių projektų.
– Lietuvių aktorė Ingeborga Dapkūnaitė taip pat gali pasigirti aktoriniais laimėjimais Rusijoje. Rusai šią aktorę neretai vadina savo šalies atstove. Ar jūs nebijote prarasti savo identiteto?
– Nebijau, nes iš Lietuvos neemigravau. Neslėpsiu, man siūlė persikelti gyventi į Maskvą.
Dėl darbo būtų patogiau, tačiau gyventi noriu Lietuvoje.
– Dėl įdomaus vaidmens kovojate kaip liūtė, netgi galite ryžtis tapti negraži. Kai perskaitėte filmo „Norvegė“ scenarijų ir pabendravote su režisiere, išgirdote, kad jūsų kandidatūra pagrindiniam išblyškusios norvegės vaidmeniui netinkama, nes esate per graži. Tuomet paprašėte, kad jums išbalintų antakius, blakstienas ir įstatytų kreivus dantis. Po tokių pokyčių gavote vaidmenį.
– Aš nebijau būti negraži. Man neįdomu vaidinti save. Lietuvoje visi vaidina save.
– Itin laisvas jūsų požiūris ir į erotiką.
– Kalbėdama apie meilės scenas niekada nejaučiau nepatogumo, bet nuogumas turėtų būti prasmingas. Negi erotinę sceną filmuoti reikėtų po antklode?
– Filmo „Žvaigždė“ afišoje jūsų ir kitos aktorės nuogi kūnai ištepti dažais ir atrodo lyg aptempti tampriais kostiumais.
– Įdomiausia, kad ten yra ne mano ir ne mano kolegės kūnai. Gal kino kūrėjai pabijojo, kad nesutiksime apsinuoginti. Net nepaklausė ir nufotografavo kitas moteris. Kai po visko mums apie tai užsiminė, nustebome.
– Su režisieriumi iš anksto aptariate intymias scenas?
– Taip. Kai kurie subtilesni režisieriai pasako, kad filme bus erotinių scenų ir kad mano nuogumą kuo nors uždengs. Juos nuraminu, kad nebūtina to daryti, nes aš nebijau apsinuoginti.
– Ar svarbu, su kokiu partneriu tenka vaidinti erotinę sceną?
– Man ne. Erotinės scenos labai techniškos. Ten nevyksta nieko intymaus. Niekas nežiūri išpūtęs akis, matydamas apsinuoginusią aktorę. Žinoma, reikia būti profesionalu, kad pavyktų suvaidinti įtikinamai.
– Turėtų būti nelengva suvaidinti meilę, aistrą?
– Iki paskutinės sekundės repetuoji dialogą su aktoriumi, kuriam visiškai nieko nejauti.
Tačiau vos pasigirsta komanda „filmuojame“, tarsi kitu žvilgsniu pradedi žiūrėti į tą žmogų ir tarsi iš tikrųjų jį pamilsti.
Minutę ar dvi tiki istorija, kurią pasakoji. Nėra atgrasu, negera. Tačiau vos tik kamerą išsijungia, „meilės istorija“ baigiasi.
– Kaip sekasi suderinti motinystę ir aktorės profesiją?
– Man daug padeda tėvai. Jie daug metų kartu, ir man tai nuostabus pavyzdys. Net nekyla klausimų, kur palikti vaiką. O prodiuserius įspėju, kad jei tektų ilgai dirbti, noriu laisvesniu metu grįžti pas vaiką. Tai mano pagrindinė sąlyga.
– O kokia jūsų moteriška laimė? Ar daug buvo palaimingų akimirkų, ar aplenkė nusivylimai meilėje?
– Esu aistringas žmogus, todėl mano gyvenime daug visko buvo. Neretai kenčiu nuo savo aistringumo, emocionalumo, degimo. Buvo visokių santykių: skyrybų, įsimylėjimų. Esu atlapaširdė, įsimylinti, perdeganti. Gal tai ir yra mano bėda.
Jei pajuntu ramybę, provokuoju situacijas, kad vėl viskas užsikurtų. Esu romantikė, man reikia meilės. Man svarbiausia pačiai mylėti. Galiu kentėti, ilgėtis – tai man užaugina kūrybinius sparnus.
– Kartą meilę pavadinote saldžiausiais nuodais.
– Taip. Nežinau, kaip kiti žmonės myli, bet ramiai mylėti aš nemoku. Kai ką nors prarandu, užsidarau. Esu iš vienišių. Man sunku gyventi su greta esančiu žmogumi ir su manimi gyvenančiam sunku. Visada išsireikalauju laiko sau. Nesvarbu, kas būtų, bet tam tikrą dienos dalį privalau praleisti viena.
Kažkada svajojau turėti nuostabų dviejų galų namą: viename gyventų šeima, kitame – mano pasaulis. Suprantu, kad mano fantazijos skamba egoistiškai. Dabar jau gerokai apkarpiau savo egoizmą dėl sūnaus ir dėl žmonių, kurie mane supa.
Man atrodo, kad esu paprasta moteris, neišlendanti iš džinsų, gaminanti valgyti, tvarkanti namus, sodinanti gėles. Gerbiu tuos, kurie gali su manimi išbūti, ištverti mano ūmų būdą, nuotaikų kaitą, dažnas išvykas.
– Kaip žiūrite į santuoką?
– Santuoka yra siaubinga, ir tai yra gražu. (Šypsosi.) Mano santuoka trunka penkerius metus. Kartais su vyru sunkiai išsitenkame po vienu stogu.
Tačiau aš didžiuojuosi, kad tiek ilgai gyvenu partnerystėje. Šiais laikais moteris mano galinti gyventi viena, išlaikyti vaikus.
Prieš kokius šešerius metus ir aš irgi taip maniau. Bet supratau, kad tai didelė apgaulė.
Galėčiau viena auginti vaiką ir būti nepriklausoma. Bet daug smagiau, nors ir sunkiau, paminti savo egoizmą dėl kito žmogaus, kurį myli. Lengva būti vienam, bet įdomiau jausti santykių skonį.
Turiu per daug gaivališkumo, moteriškumo, jausmingumo, tad man reikia vyro. Tik nesu pamišusi dėl santuokos, nes nežinau, kiek ilgai ji gali egzistuoti.
Mano tėvų pavyzdys rodo, kad ilgaamžės santuokos įmanomos. Mano tėvai – ryškios asmenybės. Kuris nors turi aukotis. Mama – tarsi vanduo, moka nuraminti tėtį, kuris yra ugningas.
– Ar buitis jūsų neslopina?
– Aš – estetė. Baldai, interjeras, mada – mano silpnybė. Mano aplinka turi būti tokia, kokią ją įsivaizduoju. Vieną butą buvau įsirengusi šiuolaikiškai, dabartinis primena savotišką antikvariatą – jame daug senovinių daiktų, nuotraukų. Neseniai užsimaniau erdvės, gamtos. Svajoju gyventi užmiestyje.
Buitis manęs negąsdina. Į ją gali žiūrėti kaip į slegiančią kančią arba paversti smagiu atradimų procesu. Mėgstu iš visko daryti šventę. Jei užsimanau sodinti gėles, tuoj pat sukišu rankas į žemę. Dabar jos auga visur – ir balkone, ir virtuvėje. Auginu ir prieskoninių augalų. Jei kils noras rėminti paveikslus, tam skirsiu visą laisvalaikį.
Aš vienintelė namuose toks šėlstantis gaivalas. Kartais šeimos nariai turi apsišarvuoti kantrybe, jei man kilo ūpas perdažyti sienas, perstumdyti baldus, pakeisti užuolaidas ar sukabinti paveikslus.
Kai buitis pradeda erzinti, atsitraukiu. Tas pat ir dėl kulinarijos. Jei užplūsta įkvėpimas, galiu barškinti puodais, kviesti draugus į svečius. Aš impulsyvi, vengiu taisyklių ir dogmų.
