Modelius vadindavo meilužiais
Nutrūkus dešimt metų trukusiai santuokai menininkė nepasijuto vieniša, o to dažniausiai bijo išsiskyrusios moterys, rašo „Gyvenimo būdas“. Grytė augina sūnų, tapo portretus.
„Mano gyvenimą užpildė ne tik šeima, bet ir kūryba. Gal ir iki šiol būčiau neišsiskyrusi, bet daugiau nebegalėjau ištverti nuolatinio sutuoktinio kontroliavimo“, – užsiminė vilnietė.
Gyvendama šeimoje dailininkė dirbo namuose.
Kai pozuoti portretams ateidavo vyrai, G.Pintukaitės sutuoktiniui tai sukeldavo įtarimų: ar jie – ne meilužiai?
Dėl nepagrįsto vyro įtarumo ir šventos ramybės menininkė turėjo apriboti susitikimus su herojais, kuriuos tapė.
Su menu nieko bendra neturėjęs ir ilgai valstybės tarnyboje dirbęs sutuoktinis laikui bėgant ėmė vis labiau nebesuprasti žmonos polėkio gyventi kitaip nei jis.
G.Pintukaitė rengė parodas, meno vakarus, lankėsi kolegų darbų pristatymuose, teatruose, koncertuose. Tačiau po jų skubėdavo kuo anksčiau grįžti namo šeimai ruošti vakarienės.
Maišydama verdančios sriubos puodą Grytė prisimindavo kūrybiškai prabėgusią dieną, tačiau vyras, pasak jos, drausdavo pasakoti įspūdžius. Mat jeigu verdi, tai virk, kepi – kepk. Paprastai tariant, nusileisk ant žemės.
Į menininkės akiratį patekdavo ne tik įdomių žmonių, bet ir daiktų. Ji užsimanydavo juos nutapyti. Grytei iki šiol gaila balto fortepijono, kurį užtiko lauke, – vyras uždraudė į namus parsitempti niekam nereikalingą instrumentą.
„Jei nebūtų tilpęs pro duris, buvo galima įkelti per langą. Bet man buvo uždrausta turėti šį instrumentą. Tačiau kas gali uždrausti kūrybą? Juk menininkas nekurdamas mirtų. Ir šis fortepijonas atsirado mano paveiksle.
Vyras viską kontroliavo
Tą dešimtmetį santuokoje pragyvenau dėl to, kad savo realybę galėjau kurti paveiksluose.
Kitiems galėtų atrodyti, kad bėgu nuo realybės, bet norėčiau paprieštarauti: menininkas kuria ne tik tam, kad geriau pažintume tiesą, bet ir vildamasis siekia, kad pasaulis taptų šviesesnis, gražesnis“, – tikino G.Pintukaitė. Ji neslėpė – jai buvo per sunku suderinti kūrybinį ir šeiminį gyvenimą.
Nors sutuoktinis ilgą laiką toleravo žmonos meninį polėkį, vargu ar suvokė jos darbo specifiką.
Tai pastebėjo ir Grytė: „Būdamas realistas, jis suprato, kad menininkas nutapo gėlę ir grįžta namo be jokių emocijų. Juk dailininkas būna įsijautęs į paveikslą net ir netapydamas.
O mano vyras nejautė tokių dalykų, ir tai jam trukdė gyventi su manimi – jis buvo labai kategoriškas. Kontroliavimas ir jo tiesa turėjo imti viršų. Man buvo labai sunku laviruoti.“
Nemokėjo kartu skristi
Grytė su būsimuoju vyru susipažino baroko muzikos koncerte, kurio abu klausėsi. Menininkei atrodė, kad tas žmogus tuomet jai buvo atsiųstas neatsitiktinai – juodu kurį laiką lankėsi koncertuose, parodose.
Jos mylimajam iš pradžių patiko moters romantiškas požiūris į gyvenimą ir jam buvo įdomu su ja draugauti.
„Gal aš daug ką idealizavau, o gal ir jis taip pat jautėsi. Juk vienas kitam buvome pirmi sutikti ir mylimi žmonės.
Bet vėliau jis ėmė nesuprasti, kad mane reikia priimti tokią, kokia esu. Matyt, jis norėjo mane pakeisti – padaryti normalią, nes, pasak jo, normali moteris taip nesielgia. Jam normalu, kai žmogus yra futliare. O kai nemoki gyventi pagal taisykles, netelpi į rėmus, jam tai nesuprantama.
Iš pradžių jis bandė skristi su manimi, bet nuo prigimties nepabėgsi – tas skrydis jį turbūt žudė. Juk žmogus be sparnų negali skristi, o paukštis narve irgi žūsta“, – šeimos skyrybų priežastis analizavo tapytoja.
Vėliau Grytė į teatrą eidavo viena, o sutuoktinis vakarodavo darbe – tarsi slėpėsi vienas nuo kito. „Viskas yra dovana – gražūs dalykai ir sunkūs išgyvenimai. Visa tai turėjau priimti kaip duotybę“, – pripažino moteris, kuri gyvendama šeimoje rašė dienoraštį.
„Kai skaitau dienoraštį, man atrodo, kad visąlaik buvau laiminga, nes moteris nori mylėti ir būti mylima.
Bet emociškai kentėjau priespaudą.
Kūryba man padėjo nepamatyti to pragaro, nes visąlaik kūriau laimę“, – buvusią dviprasmišką situaciją šeimoje apibūdino pašnekovė.
Skyrėsi ir požiūris į vaiko auklėjimą
Susilaukus atžalos menininkė taip pat tarsi vaidino laimingą gyvenimą – vaiką auklėjo taip, kaip jai atrodė geriausia. Motina stengiasi įsiklausyti į sūnaus norus, nebando sprausti jo į rėmus, kaip su ja pačia elgėsi vyras.
Tačiau skirtingas požiūris į sūnaus auklėjimą dar labiau juos atskyrė. Tėvo noras į vaiko kasdienybę įtraukti daugiau disciplinos menininkei motinai nebuvo labai priimtinas.
Kadangi ji pati planuoja savo darbus, turi galimybę daugiau laiko skirti atžalai. Sūnus neretai su mama pasilieka namuose arba kartu su ja eina į kūrybos studiją, į renginius. Tai tėvui nepatikdavo – jis įsitikinęs, kad vaikui būtina griežta dienotvarkė.
Kai vaikas nesusitvarkydavo žaislų, tėvas jį paauklėdavo diržu. Galiausiai po vienos nakties incidento, prieš pusantrų metų kilusio tarp sutuoktinių, Grytė su sūnumi pabėgo iš namų.
„Pabėgusi pasijutau laiminga – pagaliau tapau laisva. Ir visai nebuvo svarbu, kur su vaiku įsikursime, tačiau susiklostė taip, kad tą pačią dieną įsikėlėme į nuomojamą butą, atsirado ir mano kūrybos studija, ir vaikų darželis šalia namų“, – pasakojo tapytoja.
Sielą atspindi paveikslai
Moters drama nejučia persikėlė ir į kūrybą. Pastaruoju metu nutapyti G.Pintukaitės paveikslai ne tokie šviesūs, kaip santuokos pradžioje.
2013-ųjų kūrinys „Paukščiai. Autoportretas su sūnumi“, kuriame tapytoja įsiamžino su glėbyje laikomu sūnumi, išduoda jųdviejų nerimą ir išgąstį.
Kai moteris parodė šį kūrinį vyrui, jis neatpažino sūnaus, mat vaikas visada būdavo guvus, linksmas, o portrete jo veidas lyg suakmenėjęs, akys išsigandusios.
Kitame kūrinyje „Dvigubas portretas“, kuriame daug juodos spalvos, taip pat akivaizdi tapytojos drama. „Šioje drobėje tarsi du moters pasauliai – viena trokštanti, mylinti, o kita jau nebeturinti meilės“, – pripažino G.Pintukaitė.
Nuomojamame bute Grytė sau ir vaikui kuria griežtomis taisyklėmis nepažabotą gyvenimą – jiems persikėlus į naujus namus juose atsirado gyvūnų, kurių anksčiau turėti drausdavo sūnaus tėvas.
Neseniai septintąjį gimtadienį atšventęs berniukas džiaugiasi pinčerių veislės šuns, kačiuko, žiurkėno draugija.
„Dabar abu džiaugiamės kone zoologijos sodu“, – tikino Grytė, išpildžiusi vaiko svajonę rūpintis mažesniais padarais.
Tėvas nori atsikovoti sūnų
Tačiau vyras nesiliovė kontroliuoti buvusios žmonos ir sūnaus gyvenimo. Sykį sutemus sučirškė tapytojos buto durų skambutis – pažvelgusi pro akutę moteris išvydo kelis policijos pareigūnus.
Durų jiems neatidarė – nenorėjo vėlyvą vakarą netikėtų svečių vizitu įbauginti sūnaus.
Pati paskambinusi į policiją pasiteiravo, kodėl į jos butą norėjo įeiti pareigūnai.
Atsakymas ją pribloškė: neva juos kvietė buvęs sutuoktinis pamatęs, kad languose apie 23 valandą dega šviesa, o mažametis jau seniai turėtų miegoti.
Tėvas esą pageidautų, kad vaikas devintą valandą vakaro jau būtų lovoje.
Grytė pripažino: vakarais sūnui ilgai skaito pasakas, nes tai vaikui labai patinka. Tąkart juodu taip pat jau gulėjo lovoje ir skaitė pasaką, bet tėvas, vaikščiodamas apie namą ir išvydęs languose šviesą, matyt, norėjo, kad skaitymą nutrauktų pareigūnai.
„Suprantu, kad berniukui reikia ir tėvo. Gal vaikui kartais atsibosta ir spektakliai, nes visur su juo einu. Į vaikų darželį jis eina ne kasdien – gal ir auklėtojos keistai tai vertina ir mano, jog vaikas auga nejausdamas disciplinos.
Tačiau aš auklėju vaiką kaip Merė Popins (to paties pavadinimo Pamelos Travers knygos herojė) – išvedu jį pasivaikščioti į paveikslų pasaulį. Kokia patirtis vaikui! Jis kur kas daugiau patiria negu eitų į darželį.
Tačiau tėvai priversti vesti vaiką į auklėjimo įstaigą, nes tai norma“, – įsitikinusi G.Pintukaitė.
Nors tėvas su atžala pasimato tris kartus per savaitę, jis norėtų, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo.
„Jis vaikui gal norėtų rodyti teisingo, disciplinuoto gyvenimo pavyzdį, o aš juk esu per daug gera, per daug leidžiu. Be to, buvusiam vyrui priklauso butas.
Bet tai absurdas. Juk mama vaikui taip pat nori geriausio.
Kaip pats žvelgi į pasaulį, toks jis ir yra, bet skyrybų procese, kuris persikėlė į teismą, atsimušiau į sieną ir tarsi pralaimiu“, – apgailestavo Grytė.
Motina ne kartą įsitikino, kad vaiko tėvas rūpestingas. Pirkdamas daiktus renka čekius, kad teisme įrodytų, kaip myli atžalą.
Motina taip pat jam daug ką dovanoja, tačiau čekių nerenka.
„O kaip čekiais galėčiau įvertinti neįkainojamą dovaną – kelionę į Italiją, kurią man su sūnumi padovanojo mano draugai? Atostogavome praėjusią vasarą jų namuose, atgavome dvasinę ramybę.
Vaikui tokia netikėta dovana visam gyvenimui liks“, – pasakojo tapytoja.
Ji apgailestauja, kad menininkai, norintys tiktai gero, dažnai lieka nesuprasti.
Buvęs tapytojos vyras ir sūnaus tėvas (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) nebuvo linkęs pasidalyti nuomone, su kuriuo iš tėvų geriau augti vaikui. Tėvas nepanoro plačiau atsakyti ir į klausimą, kas nulemia vaiko gerovę: materialinės ar dvasinės vertybės?
Jo nuomone, atžala reikia rūpintis visokeriopai.
„O su kuo geriau vaikui augti, nustato Lietuvos Respublikos teismai“, – teatrėžė buvęs valdininkas.
