„Man juokinga. Dėl 9 mėnesių ruošiasi bėgti – tai labai nevyriška. Nuo seno vyrui kariuomenė būdavo garbės reikalas. O čia trauktis, pasirodyti bailiams – juoką kelią. Tuo labiau kad šiais laikais sąlygos tikrai geros.
Kariuomenė nėra katorga, kai ištremia ir negali artimųjų matyti. Kiek kalbėjau su profesionalais, žmonės nesiskundžia. Tai ne kokie skystablauzdžiai. Kariškiai – labai protingi žmonės, jie pasiekia aukštumų“, – aiškino savanorė.
Moters įsitikinusi, kad kariuomenė išjudina žmogų, jis gauna naujos vertingos patirties.
„Kai paskaitau komentarus, kurie labai nusiteikę prieš kariuomenę, pagalvoju, kad žmonės per daug užsisėdėję ir nesuvokia, ką kariuomenė duoda. Man vertingiausia patirtis buvo komandinis darbas. Įstrigo palinkėjimas, kad šalia mūsų atsirastų toks draugas, kuris nebijotų už mus gyvybę atiduoti, ir kad mes patys tokie būtume“, – pasakojo savanorė.
Vainikavo diplomas
Vasario pabaigoje Aurelija baigė bazinius kario savanorio įgūdžių mokymo kursus Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Ji ir dar trys tarnybos draugai iš 57 savanorių už pavyzdingą tarnybą gavo diplomus.
Ketvertukas itin gerai atliko pratybų užduotis, pasiekė gerų testo rezultatų, surinko itin mažai nuobaudų.
A.Gelminauskienė pasirinko tęstinę savanorio tarnybą, pritaikytą dirbantiems žmonėms. Užuot tarnavus tris mėnesius be pertraukos, ji dalyvavo 19 dienų mokymuose, o ateinančius 2–3 metus grįš į tarnybą vieną ar kelis savaitgalius per mėnesį.
„Visą tai darau iš patriotinių paskatų, ne dėl garbės. Mano tikslas – ginti tėvynę. Daug kam patriotizmas kelia juoką, o aš žiūriu į tai rimtai. Kiti savanoriai irgi atėjo tam, kad būtų pasiruošę ginti šalį“, – kalbėjo jauna motina.
Jos įsitikinimu, gebėti ginti šalį yra kiekvieno piliečio pareiga. Jei tik kils karas, ji pasiryžusi laikytis priesaikos ir imtis ginklo.
Į kritikus nekreipia dėmesio
Kai po mokymų mergina grįžo į savo kuopą, iš karių girdėjo vien teigiamų atsiliepimų. Vienas net žavėjosi, kad yra itin kilnu matyti moterį su kario uniforma.
A.Gelminauskienę taip pat palaiko jos tėvai, giminaičiai, draugai.
„Skeptikų nuomonė neįdomi. Jie nesupranta ir niekada nesupras. Kai kiti prunkštauja, kad moterims kariuomenėje ne vieta, aš toliau darau savo“, – sakė Aurelija.
Kursai Rukloje jai davė daug naudos. „Supratau, ką reiškia dirbti komandoje, kai jos nariai labiau žiūri kito nei savęs. Topografijos, ginklo valdymo žinios yra neįkainojamos. Be to, grįžusi iš kariuomenės ėmiau vertinti šalia esančius žmones, branginti laiką. Po kariuomenės pajutau, kad viskas, ką turime, yra laikina, visko galime netekti“, – mintimis dalijosi jauna moteris.
Ji patyrė, kad tarnyboje svarbiausia ne kūno sudėjimas ar fizinis pasiruošimas, bet psichologinė ištvermė. „Didžiausi raumenys – žmogaus galvoje. Kaip nusiteiksi psichologiškai, taip ir bus. Mokymuose nebuvo išlygų moterims. Buvo vienas žodis – karys. Visiems reikėdavo nuolat nešti apie 30 kg. Buvo sunku, bet nuteikiau save, kad jei atėjau čia, tai ir pabaigsiu. Toks mąstymas padėjo“, – pasakojo savanorė.
Kai būdavo labai sunku, ji sau sakydavo: „Aš pajėgi, jei kas nors iki manęs tai padarė, ir aš galiu.“ Po mokymų mergina įsitikino, kad visos problemos gali būti išspręstos.
Mokytojai nesuprato
Nuo pat vaikystės ji žavėjosi kario profesija. „Nieko nėra kilniau nei tarnauti tėvynei ir būti pasiruošusiai ją ginti“, – tikino 23 metų kretingiškė.
Šeimoje mergina niekada negirdėdavo, kad Lietuvoje blogai. Tėvai skatino ją domėtis šalies istorija ir savo šaknimis.
Aurelijos tėvas tarnavo sovietų armijoje. Ten nebuvo klausimo, nori ar nenori. Tiesiog reikėjo atlikti pareigą.
Jau mokykloje A.Gelminauskienė galvojo apie kariuomenę, dvejojo tik dėl aukštų reikalavimų. Dėl to pasirinko istorijos studijas.
„Mokytojai skeptiškai žiūrėdavo į užuominas apie tarnybą kariuomenėje. Jų manymu, smulkutei, gerai besimokančiai mergaitei savęs atiduoti kariuomenei neverta. Bet čia buvo dar vienas stereotipas apie moteris kariuomenėje. Žmogus, nebuvęs tarp karių, noro tarnauti niekada nesupras“, – pasakojo kretingiškė.
Emigrantės dalia nesužavėjo
Patriotei teko ragauti ir emigranto duonos, kuria ji greitai nusivylė.
Sukūrusi šeimą mergina metė istorijos studijas ir išvyko į užsienį užsidirbti.
„Norėjome pradžiai ką nors turėti, nusprendėme trumpam išvykti, užsidirbti ir grįžti. Labai greitai nusivyliau, supratau – geriau Lietuvoje sunkiai vargti nei kitoje šalyje vergauti“, – tvirtino savanorė.
Užsienyje jai teko pačiai ieškotis darbo, kovoti už save, dirbti pačius paprasčiausius darbus. „Nenoriu prisiminti“, – prisipažino A.Gelminauskienė.
Grįžusią į Lietuvą ją vėl apniko mintys apie kariuomenę. Pernai per Kariuomenės dieną ji galutinai apsisprendė – taps savanore. Ši tarnyba – priimtiniausia dirbančiai ir vaiką auginančiai moteriai.
Aurelija augina 2 metų dukrelę. Su vyru yra išsiskyrusi, turi draugą. Jis palaiko merginos sprendimą tarnauti kariuomenėje.
Pats pagal amžių nepatenka į šauktinių grupę ir tarnauti neis. „Tačiau jis patriotas“, – patikino mergina.
Aurelija po savanoriškos tarnybos turės galimybę profesionaliai tarnauti kariuomenėje. Apie tai moteris svarstys ateityje. Šiuo metu ji dirba Kretingoje, rašo straipsnius apie rajono kultūros paveldą.
