Po brolio Klaudijaus Petrulio staigios mirties kostiumų dailininkė 57-erių Daiva Petrulytė sulaukė netikėto skambučio, kuris apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis: „Laba diena. Aš – kaip ir jūsų brolio sūnus...“
Brolio žodžiais nepatikėjo
22 metų Kipras Sarapinas užaugo muzikos mokytojos ir aktoriaus šeimoje. Augdamas su dviem jaunesniais broliais visada stebėjosi jų polinkiu muzikuoti, nes pats jautė nenumaldomą norą paišyti.
Kai sužinojo, kas yra jo tikras tėvas, net neįtarė, kas yra jo senelis. Tai jis suvokė tik susipažinęs su teta D.Petrulyte.
Vaikinas planavo susirasti tikrą tėvą, kurio nepažinojo. Bet nespėjo. Tapytojas K.Petrulis mirė pernai – 2014 metais rugsėjo 3 d. nuo kraujo užkrėtimo – sepsio, taip ir nesusitikęs su savo sūnumi.
Daiva, negi brolis nuo šeimos nuslėpė tokį svarbų faktą? Jūs žinojote?
Prieš porą metų, kai brolis pradėjo sirgti – ant kojos turėjo negyjančią žaizdą, jis pradėjo pas mane dažniau lankytis, dažniau paskambindavo. Tiesiog atėjus savaitgaliui atvažiuoja, pasėdi pas mane, pasišnekame apie rimtus dalykus, kartais atveža ką iš parduotuvės, kartais nuveža mane apsipirkti.
Ir vieną sykį staiga man sako: aš turiu sūnų. Pirmą kartą juo išvis nepatikėjau. Paskui jo prisipažinimai pradėjo dažnėti. Jeigu aš jo ko nors konkrečiai paklausdavau, jis tapdavo nekalbus, susinervindavo ir išeidavo. Maniau taip: ateis laikas ir, jeigu iš tikrųjų yra tas sūnus, jis pasipasakos.
Likus savaitei iki mirties, jis vėl buvo pas mane užvažiavęs. Kaip dabar atsimenu, stovėjo kambario tarpduryje, aš sėdėjau prie kompiuterio. Jis ir klausia: o internetu galima surasti žmogų? „Žiūrint, kokį žmogų nori surasti – seną ar jauną?“ – paklausiau. Pasakė, kad jauną. „O tu vardą, pavardę to žmogaus žinai?“ – suklusau. Sako, žinau. „Tai pasakyk – aš įvesiu.“
Jis patylėjo, patylėjo ir išėjo, taip ir nieko nepasakęs. Griaužiuosi kiekvieną minutę, man reikėjo jo neišleisti, išreikalauti vardo ir pavardės. Tikrai žinau, kad jis norėjo susirasti sūnų. Aš galėjau jam padėti, bet to nepadariau, ir tai mane slegia.
Vėliau, kai buvome nuvažiavę pas gimines, pusbrolio žmona irgi prisiminė: „Jis minėjo kažkokį sūnų... Net vardą sakė: Kipras... Maniau, kad išsigalvoja...“
Apie mirtį perskaitė internete
– Kiprai, kokiomis aplinkybėmis sužinojai apie tėvo mirtį?
– Iš interneto, praėjus dienai po jo laidotuvių. Man buvo šokas. Supratau, kad man reikia paskambinti kam nors iš Petrulių giminės, ir susiradau Daivą.
Kai aš pakėliau telefono ragelį, įvyko lūžis, nes daug metų niekas nieko nesakė, nebendravo, nerašė laiškų, neskambino, vaidino, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Tarp manęs ir to, ką aš norėjau surasti, iškilo didžiulė siena.
Kai paskambinau Daivai, pajutau, kaip ta siena griūna. Tuomet sužinojau, kas aš toks esu. Galvojau, kokia mano gyvenimo misija ir ką šioje žemėje turiu atlikti, o po skambučio man viskas pasidarė aiškiau ir ramiau.
– Bet nuo tavęs šeima neslėpė tikrojo tėvo?
– Kai pradėjau mamos klausinėti, kaip gimsta vaikai, ji atsakė, kad tam turi susitikti vyras ir moteris. Aš atsakiau: „Ne – kai kuriuos vaikus duoda Dievas. Aš gi taip atsiradau.“
Mama bijojo man atskleisti tiesą.
Paauglystėje, kai supratau, kad kažkur turiu ir kitą tėvą, atrodydavo, jog vienintelis žmogus, kuris gali tave išgelbėti iš visų problemų, yra tavo tikrasis tėvas, kurio tu nepažįsti. O kitą dieną atrodydavo, kad visas problemas, kurios yra tavo gyvenime, sukėlė būtent tas tėvas.
– Neklausei mamos, kodėl išsiskyrė jos keliai su tavo tėvu?
– Kaip ir aišku, kodėl jo nebuvo šalia.
Vis dėlto įvyko taip, kad kažkas gimė ir kažkas kažkuo nesirūpino. Man su tuo reikėjo susitaikyti, atleisti žmogui, kad galėčiau pradėti jo ieškoti. Aš nujaučiau, kad jis piešia.
Dažnai, kai manęs paklausdavo, iš kur tau poreikis tiek piešti, sakydavau: ai, čia genai. Kurdavau planus, kaip man reikia susirasti, susitikti, pasikalbėti su tikru tėvu, nes vis tiek jaučiu kažkokią gyvenimo spragą.
Tačiau viskas taip ir nublėsdavo. Ir galiausiai apie tai pasikalbėjau su mama – buvo gana rimtas pokalbis. O rugpjūčio mėnesį nuėjau į galeriją, kurioje prieš dvidešimt dvejus metus dirbo mano mama ir Klaudijus, gavau jo telefono numerį, adresą. Man buvo dvidešimt vieni. Tai buvo praėjusiais metais, likus trims savaitėms iki jo mirties.
Bijojo būti atstumtas
– Ar turėjote baimių, kai ruošėtės susitikti vienas su kitu? – paklausiau viešėdama namuose, kur kadaise gyveno ir kūrė garsus lietuvių dailininkas A.Petrulis.
Kipras: Labai daug abejonių buvo prieš susitikimą. Visada bijojau būti atstumtas, nepripažintas. Kai ruošiausi susitikti su Daiva, jaučiau tokius pat jausmus, nes aš su baimės jausmu ilgai gyvenau.
Sužinojau, kad yra sukurtas filmas apie mano senelį A.Petrulį. Jį pasižiūrėjau kitą dieną po žinios, kad mirė Klaudijus. Žiūrėjau, ką sako Klaudijus, bandžiau suprasti ir pažinti jį iš to, ką jis kalba. Iš visų kalbėjusių pasirinkau Daivą ir jai paskambinau. Aš žmonėmis pasitikiu, pasižiūrėjęs į jų akis.
Daiva: Per pirmą spontanišką mudviejų susitikimą jokios baimės nejaučiau. Aš tik žinojau, kad turiu pamatyti tą vaiką. Paprašiau, kad jis pasakytų savo adresą, ir nuvažiavau pas jį į namus.
Bijojo mano pažįstami. Atvirai kalbant, jie visi manė, kad aš išprotėjau.
Kipras: Ir kad aš tuoj visus apvogsiu.
Daiva: Atsimenu, per parodos atidarymą „Aido“ galerijoje prie manęs priėjo vaikystės draugė ir sako: kur čia tas vaikas, apie kurį visi kalba? Pirmiausia padaryk DNR ekspertizę, o kai tiksliai žinosi, tada ir džiaukis. Parodau į Kiprą. Draugė pasižiūri ir sako: ai, nereikia jokių DNR.
– Kokių brolio bruožų paveldėjo jūsų sūnėnas?
– Kai pirmą kartą susitikome, po brolio mirties aš buvau gilioje duobėje – neviltyje ir depresijoje. Abu verkėme. Paskui pasižiūriu į Kiprą, suima juokas ir vėl verkiu. Praradau realybės jausmą, nesupratau, su kuo bendrauju: lyg būčiau jau sena, o čia – mano jaunas brolis. Vizualiai jie tikrai labai panašūs.
Mane labiausiai nustebino raštas. Kipras rašo identiškai, kaip mano brolis rašydavo. Jo raštas buvo išskirtinis, lengvai įskaitomas, kiekviena raidė atskira, lyg spausdintomis raidėmis rašytų – toks status ir gražus raštas.
Paskui Kipro eisena... Kai Paryžiuje gyvenančiam bendram mano ir brolio draugui prasitariau apie atsiradusį sūnėną, jis sureagavo skeptiškai: „Iš kur čia tas vaikas atsirado?“ Bet po pirmo susitiko, jis man skambina: „O tu matei, kaip jis eina? Kaip Klaudas!“ Tikrai jų išorė labai panaši.
Kipras: Man buvo didžiulis šokas, kai man parodė mano tėvo vaikystės nuotraukas.
Kai aš augau, mano broliai buvo labai panašūs į savo tėvą. Man sakydavo, kad aš esu panašus į savo senelį iš mamos pusės. Nuo vaikystės tuo tikėjau, kad esame panašūs ir, kai aš pasensiu, atrodysiu kaip jis. O kai pamačiau Klaudijaus jaunystės nuotraukas, iš karto supratau, kad man nebereikia spėlioti, kaip aš atrodysiu pasenęs.
Ieško dingusių tėvo paveikslų
Šiuo metu Lietuvos Dailės muziejuje vyksta Algirdo Petrulio šimtmečio minėjimo paroda „Pustonių turtai palėpėje“.
O nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Meno skyrius parengė virtualiąją darbų parodą, skirtą dailininko šimtosioms gimimo metinėms.
„Norėčiau žinoti, kur iškeliavo kai kurie mano tėvo darbai, – apie ramybės neduodantį klausimą prakalbo D.Petrulytė. – Prieš mirtį tėvas sudarė vertingiausių darbų sąrašą, pasikvietė mus su broliu ir paprašė tų darbų niekada neparduoti.
Kadangi nei aš, nei brolis vaikų neturime, kai paskutinis iš mūsų išeis, aukso fondo kolekcija, tėvo prašymu, turėjo būti perduota Dailės muziejui. Tai buvo žodinis tėvo testamentas. Kai kuriuos darbus iš šio sąrašo turiu aš, kai kuriuos pavyko surasti, kai kurių dar ieškau. Manau, kad žmonės, kurie įsigijo tuos tėvo paveikslus, turėtų žinoti tėvo paskutinę valią. Pagaliau ir anūkas turi žinoti, kur nusėdo tie darbai.“
Kipras irgi turi aiškiai išreikštą polinkį į menus.
„Man atrodo, kai tik gimiau ir pradėjau piešti, – prisipažįsta vaikinas. – Tiesa, vienu metu norėjau būti aktorius. Tačiau baigiau mokslus ir supratau, kad visą gyvenimą norėjau paišyti.
Savo senelio posakį apie lakštingalą: „kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip aš negaliu nepiešti“, pasakiau vienuoliktoje klasėje, kai turėjau parašyti rašinėlį apie savo pomėgį.
Aišku, mano kūryboje viskas šiek tiek kitaip. Mano senelis piešė natiurmortus, peizažus. O mano pirmieji kūrybos įkvėpimo metai – tai nelegalus vaikščiojimas po gatves su dažų balionėliu. Vos tik pirmą kartą pabandžiau papurkšti ant sienos, užsikabinau. Iki dabar esu rimtas „grafičiomanas“.
Vaikino darbas susijęs su menu: jis paišo animacinius filmukus, dirba su reklamomis, gauna pavienių užsakymų, tapo, kadaise netgi bandė modeliuoti drabužius.
D.Petrulytė prisimena, kad juodu netgi prasilenkė filmavimo aikštelėje, kai dirbo kuriant režisieriaus Arūno Matelio filmą „Radviliada“: Kipras paišė grafitį, o D.Petrulytė kūrė istorinius kostiumus.
DNR tyrimas patvirtino
Faktas apie nesantuokinį sūnų netruko apskrieti visą Petrulių giminę.
Siekiant išsklaidyti mažiausias abejones, buvo atliktas DNR tyrimas. Tiesa, iškilo sunkumų, nes nei Kipro tėvo Klaudijaus, nei senelio A.Petrulio nebėra gyvų. Svarbus vaidmuo teko dailininko A.Petrulio jaunėliui broliui Sigitui Petruliui, jam daugiau nei aštuoniasdešimt metų...
DNR tyrimas patvirtino: vaikinas iš Petrulių giminės. Jis – vienintelis lietuvių dailės klasiko anūkas. „Jeigu neatsiras kitų. Už save aš galiu atsakyti. O už brolį – jau nebe“, – nusijuokia dailininko dukra D.Petrulytė. Pastarieji įvykiai labiau priminė serialą nei realų gyvenimą.
– Kiprai, dabar, kai DNR tyrimu patvirtinta giminystė, galbūt nori imti Petrulių pavardę?
– Labai bijau skubėti. Nežinia, kur yra riba, kada tu mielas vaikas, o kur staiga pasidarai sūnėnas, kuris sako: ai, duok man savo pavardę. Vis dėlto čia ne kasdienis įvykis, labai sunku suprasti, kaip elgtis būtų normalu. Kažkas iš giminių pirmas paklausė: „Kiprai, kada keisi pavardę?“
Visi gali ginčytis, bet niekas nepaneigs to fakto, kad senelis labai norėjo anūkų.
– Ar su senelio broliu teko ilgiau pabendrauti?
– Taip, mums teko su juo duoti kraujo genetiniams tyrimams. Abu drebėjome, kai šnekėjomės, labai susigraudinome. Kai aš važiavau į susitikimą, jutau didžiulę įtampą. Galvojau, kad sprogsiu vietoje. Labai baisu tokius dalykus daryti. Jeigu vienas žmogus pripažino, nereiškia, kad visi pripažins. Ir dar senas žmogus – gal jis pradės pykti...
Daiva: Jeigu atvirai, mane nustebino, kad Petrulių giminėje nebuvo nė mažiausių abejonių. Visi su džiaugsmu sutiko Kipro atsiradimą. Mes buvome su Kipru nuvažiavę į Panevėžį, kur mano tėvo sesuo Danutė šventė devyniasdešimtmetį. Buvo susirinkusi plati giminė.
Vienas mano pusbrolis visą vakarą už širdies buvo susiėmęs, negalėjo akių atitraukti nuo Kipro. Bet kokio vaiko atsiradimas yra stebuklas, o čia iškart suaugusio... Kaip paskaičiuoju, dar buvo gyva mūsų mama, kai gimė Kipras. Ji mirė, kai Kiprui buvo dveji metukai. Aš pagalvoju, kokia laiminga būtų buvusi mūsų motina, jei būtų sužinojusi, kad yra močiutė.
– Galbūt jau radote atsakymus į visus ramybės neduodančius klausimus: kodėl brolis nedrįso ieškoti sūnaus? Kodėl delsė apie tai pasipasakoti savo artimiesiems?
– Į šiuos klausimus galėtų atsakyti tik pats brolis, bet, deja, to jau nebus. Žinau, kad Klaudijus galvojo apie savo sūnų, vis užsimindavo apie jį, bet, matyt, jiems nebuvo lemta susitikti.
Manau, kad baimė būti atstumtam buvo stipresnė už norą pamatyti vienas kitą. Žmonės nesiryžta daryti daugelio dalykų gyvenime dėl to, kad bijo būti atstumti, nesuprasti. Abu tikėjosi, kad tai įvyks kažkaip savaime, o taip neįvyko.
Jie ilgai ėjo vienas link kito ir, manau, labai nedaug trūko, kad jie susitiktų.
Kipras: Prieš tai buvo daug klausimų. Jeigu kas nors klausia, ar aš labai kankinuosi, kad mirė mano tikrasis tėvas, su kuriuo nespėjau susipažinti, atsakau, jog aš kankinausi dvidešimt dvejus metus.
Nežinomybė yra didžiausias kalėjimas, kurį gali pasistatyti žmogus. Dabar nebesikankinu. Man yra viskas aišku. Labai gaila, kad neteks susitikti su žmogumi, su kuriuo labai norėjau susitikti, ir, kaip paaiškėjo, jis irgi norėjo susitikti su manimi.
Jis nejautė man jokios neapykantos, kaip aš įsivaizdavau. Kuo toliau, tuo labiau nebematau blogų pusių šioje istorijoje.
