Tačiau laikas neišblukino ryškių vaikystės prisiminimų – dailininkei ta patirtis tokia artima, kad, regis, viskas vyko vakar.
Anuomet A.Žebriūnas mažametę dukrą per bandymus perspėjo, kad vaidmuo negarantuotas, nes yra ir kitų pretendenčių. Be to, viskas priklauso nuo Maskvos kino studijos sudarytos komisijos, kuriai kandidačių pavardės neatskleidžiamos.
Tarp kandidačių į Ievos Lotos vaidmenį buvo ir žavioji tamsiaplaukė Audinga Aukštikalnytė, vėliau nusifilmavusi keturių serijų A.Žebriūno kurtame televizijos filme „Turtuolis vargšas“ (1982 m.).
M.Edgar Audingą neseniai susirado per socialinį tinklą – pasirodo, ji gyvena San Fransiske, Kalifornijos valstijoje. „Kas galėjo numatyti, kad po kelių dešimtmečių viena kitą susirasime už Atlanto? Anuomet man atrodė, kad ji gaus Ievos Lotos vaidmenį. Bet iš komisijos Maskvoje atėjo atsakymas, kad pasirinko mane.
Kartais juokais pagalvoju: gal dėl to, kad buvau panaši į švedę (filmas sukurtas pagal žymios švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą) – šviesių plaukų, antakių nerasta, nosis šlakuota.
Ievos Lotos vaidmenį kūrusiai Monikai scenarijų teko skaityti rusų kalba, nors ji jos dar nebuvo įvaldžiusi, kai kurių scenų nesuprato – tų, kuriose vyksta suaugusiųjų žaidimai ir netyla kalbos apie policiją ir komisarus.
„Dievinau tuos momentus rytais, kai rūbininkė pagal taisykles padėdavo apsirengti tais pačiais trumpais džinsais ir dryžuota liemene, grimo dailininkė Vanda (ji epizodiškai pasirodo filme kaip stilingai pasipuošusi dama) švelniai grimuodavo veidą. Vanda man leisdavo parsinešti namo naudotas skaniai kvepiančias kempinėles“, – prisimena M.Edgar.
Labiausiai ji laukė cirko scenos, kurioje buvo proga vieną sykį per visą filmą pasipuošti sijonu ir marškinėliais su peliuko Mikio atvaizdu. Sijonas buvo ryškiai geltono šilko, išlikęs Kino studijos drabužinėje po 1974 metais pasirodžiusios „Velnio nuotakos“.
„Toks sutapimas, kad „Velnio nuotakos“ žvaigždė Vaiva Mainelytė, kuri „Seklio Kalio nuotykiuose“ vaidino mano mamą, mane filmo metu išmokė vylingai (apgauliai) šokti, ypač kur reikia surinkti ašaras ir išberti publikai. Bent jau aš taip save įtikinau“, – prisimena aktorės duonos vaikystėje ragavusi režisieriaus duktė.
Didelį įspūdį Monikai darė tai, kad tėtis rado aktorių tarp kitų profesijų atstovų. Jai tai kėlė ir juoką, ir nuostabą, ir susižavėjimą, nes buvo įpratusi matyti šiuos žmones dramatiškai diriguojančius operose arba atliekančius rimtus klasikinius kūrinius scenose.
„Operos dirigentas Jonas Aleksa (jam pamojus Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje mano mama G.Kaukaitė, kūrusi vaidmenį spektaklyje „Madam Baterflai“, kas antrą dieną nusižudydavo), išraiškingomis ilgomis rankomis filme virtuoziškai vaidino patį įtartiniausią tipą.
Smuikininkas Donatas Katkus, nosį pabalnojęs storais akiniais, sukūrė įsimintiną žioplo ir nepavojingo nusikaltėlio personažą. Filmo operatorius Jonas Gricius irgi nepaspruko nuo kameros ir porą sekundžių pavaidino elegantišką kavalierių, vilkintį fraką. Manau, kad tėtis tuo metu ieškojo būdų suteikti filmui natūralumo ir netikėtumo“, – įžvelgė M.Edgar.
Namuose vakarais Monika lipdavo į antrą aukštą pas tėtį, kur kvepėjo sakais, tabaku ir anglišku odekolonu „Old Spice“, ten stovėjo rašomoji mašinėlė. Dukrai rūpėjo „Seklio Kalio nuotykių“ filmavimas, todėl ji klausdavo: „Tėtukai, o kas bus rytoj, ar galiu pažiūrėti?“ Dažniausiai Monika jį rasdavo sėdintį odiniame fotelyje su popieriaus lakštu ir rašikliu braižantį scenas.
„Aš vis ieškodavau mergaitės su dviem uodegytėmis (kasytėmis) daugybėje kvadratukų, kuriuose buvo planuojami rytojaus kadrai. Tėtis mokėjo nuostabiai piešti. Dar ir dabar žaviuosi jo keliomis išlikusiomis akvarelėmis, tarp kurių yra ir mano portretas“, – pasakojo M.Edgar.
Tai, kas nutiko vaikystėje, vėliau netapo postūmiu tapti aktore. Bet Monika nesigaili: „Dabar vargiai ką nors atmintinai išmokčiau, bet kvailioti tebemoku. Jau ne už kalnų man 50 metų, bet kartais pasislepiu namuose už kampo ir netikėtai iššoku priešais praeinantį šeimos narį.
Kartais uždedu katei kokią nors kepurę, kurios ji niekaip negali nusikratyti, arba surišu savo taksų veislės šuns ausis į uodegytę. Kai dukros ar vyras tai pastebi ir klausia, kieno čia darbas, aš vaizduoju, kad viskas normalu.“
