„Galvoje sukasi filmų kadrai, dažnai – iš mano mėgstamos „Riešutų duonos“. Jei nebūtų filmų, netektį išgyvenčiau kitaip. Bet nesakau, kad lengviau“, – pripažino dailininkė M.Edgar. Apie tai rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Apie talentingą šeimą pasakoja filmas
Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Nėra laiko gerumui“, pasakojantis apie Žebriūnų šeimos narių likimus, iki ašarų sujaudino už Atlanto gyvenančią M.Edgar. Nors moteris negalėjo atvykti į filmo premjerą, jos širdį užliejo artimųjų ilgesys ir brangūs prisiminimai.
A.Jančoro filmas nepaliko abejingų, nes gerai pažinodamas talentingų keturių menininkų šeimą – A.Žebriūną, jo žmoną operos solistę Giedrę Kaukaitę ir dukras altininkę Ūlą Žebriūnaitę bei dailininkę M.Edgar – režisierius kino kalba jautriai papasakojo jų gyvenimo ir kūrybos istoriją.
„Seni filmų vaizdai ir graudina, ir įkvepia. Kadaise esu nutapiusi didelio formato paveikslų seriją, kurią pavadinau „Žydinti šluota“ iš filmo „Gražuolė“, – pasakojo M.Edgar, kurios kūrybai tėvas turėjo nemažai įtakos.
Net ir dabar, kai ji savo studijoje piešia, dažniausiai galvoja apie anapilin išėjusį gimdytoją ir jo altorių: ant sienos A.Žebriūno kambaryje kabėdavo vienarankis medinukas – medinis aplūžęs Kristus.
Su kryželiu režisierius nesiskyrė net ir gulėdamas vienoje Vilniaus ligoninių. Ten jis 2013-ųjų rugsėjo 9-ąją užgeso po sunkios ligos.
„Kadangi labai sirgo ir paskutinėmis dienomis negalėjo daug judėti, jo gyvenimas bėgo lovoje. Prie lovos tėtis ant stiklinės lentynėlės buvo pasidėjęs kryžiuką, nuotraukų ir mano paveikslą, kurį pavadinau „Mano pagalvėlė“, – pasakojo Monika.
Kodėl būtent šį paveikslą sunkiai sirgęs A.Žebriūnas laikė palatoje? Šis kūrinys priminė jo paties vaikystę. Istoriją apie pagalvėlę režisierius buvo pasakojęs dukrai.
Kai pačiam Arūnui buvo 9 metai, namuose sykį apsistojo svečių. Vienam jų mama davė sūnaus pagalvę. Bet vaikas įsliūkino į svečių miegamąjį, ištraukė savo pagalvę iš po svečio galvos ir parsinešė sau atgal į lovą.
Režisierius nemėgo išlydėtuvių
Prie ligos patalo prikaustytam A.Žebriūnui istorija apie pagalvę ir dukters nutapytas paveikslas tebuvo paskutinė paguoda.
„2013 metų rugpjūtį atskridau į Vilnių lyg nujausdama, kad nieko nereikia laukti, ir su tėčiu praleidau paskutines dvi savaites.
Sesuo jau buvo anksčiau atvykusi ir išvyko atgal į Italiją – ten ji jau senokai gyvena ir dirba.
Tėtis sakydavo: „Visi vis išvažiuoja ir išvažiuoja.“ Iki paskutinės minutės kovojo. Bandėme atsisėsti ir atsistoti. Labai pavargdavo.
Ir man buvo nelengva, aš norėjau ramiai šalia būti ar megzti, gal vieną kitą žodį pasakyti, o jam vis rūpėjo mane į parduotuvę siųsti, kad būtų koks nors tikslas. Spanguolių sulčių, ledų. Sakė atsidusdamas: „Man kasdien vis geriau ir geriau.“
Prisiminiau, kaip vaikystėje siųsdavo pripildyti „šnypštuką“ (buvo tokie dideli stiklainiai su kompresoriumi limonadui laikyti)“, – prisimena Monika.
Vieną pirmadienį, kai į skyrių grįžo šeimos mylima slaugytoja Agnė, tėvas leido dukrai pusdienį pabūti su drauge prie ežero.
Būtent tuo metu jis iškeliavo į amžinybę.
„Tėtis nemėgdavo išlydėti, nesvarbu, kad ir kur tai būtų – trumpai ar ilgai kelionei, ar į traukinių stotį, ar į oro uostą.
Tų išlydėjimo momentų vengė nuo pat jaunystės.
Kartais aš bandau suprasti, ar jis nenorėjo manęs apkrauti, nes aš juk buvau jo „porcelianas“. Ar jis tiesiog nemėgo išleistuvių ir šį kartą pats nenorėjo būti lydimas“, – svarstė duktė.
Vaikystėje artimesnį ryšį juto su mama
Monika charakteriu panaši į šviesaus atminimo tėvą. Tai pastebėjo artimieji.
„Aš, kaip moteris, dabar daugiau prisitaikau ir nusileidžiu, nutyliu, iškenčiu. Tėtis mane vadindavo „porcelianu“, suprasti reikia, kad esu trapi.
Tokia ir mano jaunesnioji duktė 14 metų Sofia. Beje, ir ji turi polinkį į dailę, moka pati filmus kurti pasiskolinusi mano kompiuterį“, – įžvelgė Monika.
Žebriūnų šeimoje artimieji vieni kitiems daug laiko neturėjo: Monika iš vaikystės prisimena, kad mama dažniausiai būdavo scenoje arba miegodavo, tėtis – filmavimo aikštelėje arba įsigilinęs į scenarijų.
Tačiau vaikystėje Monika artimesnė buvo su motina, tėčio ji truputį prisibijodavo.
Su tėčiu mansardoje, jo kūrybos studijoje, vyresnėlei tekdavo kalbėtis apie pažymius ir berniukų dėmesį.
„Trejetas tėčiui buvo peilis, o trejetų iš matematikos ir chemijos buvo aibė. Aš vis verčiau kaltę filmavimuisi, nes jo metu susirgusi tuberkulioze visus metus nelankiau mokyklos. Tačiau iš ketvirtos klasės tiesiai į šeštą perėjau.
Dabar turbūt tokių išimčių jau nedarytų, bet tuomet man netekti savo klasės draugų buvo tragedija. Todėl iškaulijau, kad leistų su tais pačiais draugais lankyti pamokas, nors ir nieko nesupratau, apie ką matematikos mokytojas kalba.
Pasivyti tiksliuosiuose moksluose pažengusių bendramokslių taip ir nepavyko.
Bet, ačiū Dievui, pažymių vidurkį išgelbėjo geri lietuvių ir anglų kalbų bei buities darbų pažymiai“, – prisimena dailininkė.
Tėvas ir motina buvo labai skirtingi, tai Monika labai gerai suprato vaikystėje, kai dėl ligos ar filmavimosi praleisdavo su gimdytojais daugiau laiko.
A.Žebriūnas buvo ypač jautrus garsams, virtuvės kvapams, tad būdamas namuose vis įtardavo, kad kas nors dega, svyla arba dujos paliktos įjungtos, arba vonios kambaryje potvynis.
Tačiau Monika vis patikindavo, kad viskas gerai, tik ji ką nors kepa arba ką tik išlipo iš vonios.
„Su mama man buvo ramiau, ji sakydavo: „Nenori ir neik į mokyklą.“
Vėliau, paauglystėje, su mama lovoje sėdėdavome iki ketvirtos ryto rašydamos rašinėlius ir esė, diskutuodamos psichologijos, filosofijos ir meno temomis“, – apie santykius su motina užsiminė vyresnioji duktė.
Išvyko aplankyti giminių į JAV ir pasiliko
Monikos likimas netikėtai pasisuko 1990-aisiais baigus anglų filologijos studijas Vilniaus universitete. Tuo metu ji su močiute susiruošė aplankyti už Atlanto gyvenančių giminių.
Hartfordo mieste, Konektikuto valstijoje, gyvenanti trečios kartos lietuvė kaip tik ieškojo lietuviškai kalbančios auklės ir pasiūlė Monikai Amerikoje pabūti ilgiau. Močiutė grįžo namo viena, o anūkė, kurį laiką dirbusi aukle, nutarė studijuoti tarptautinę ekonomiką.
Tačiau šios studijos merginai nepatiko, juk net mokykloje ji nemėgo tiksliųjų mokslų. Monika nedelsdama iš ekonomikos perėjo į jau gerai žinomą sritį – anglų kalbos ir literatūros magistrantūrą.
Po kurio laiko per studentų žiemos atostogas Bahamose A.Žebriūno duktė sutiko ramų niujorkietį Davidą – savo būsimą vyrą. Baigusi magistrantūrą ji ištekėjo.
Pora persikėlė į Boulderį Kolorado valstijoje. Persikraustyti teko dėl naujų Monikos mokslų – ji įstojo į Naropos universitetą studijuoti dailės.
Tuo pat metu ji dirbo leidinių maketuotoja-dizainere žinomo bitnikų kartos poeto Alleno Ginsbergo įsteigtoje Poezijos ir literatūros katedroje Naropos universitete.
„Mano viršininkai buvo poetai ir rašytojai, todėl atmosfera vyravo meniška. Ir kai gimė Minija, studentai man dažnai padėdavo supti jos vežimėlį“, – pasakojo M.Edgar, kurios pirmagimei dabar jau 17 metų.
Dabar Monika dirba leidykloje, kurioje leidžiami valstybinių JAV universitetų žurnalai.
Be to, ji kuria interneto svetaines, išmaniųjų telefonų programėles.
O vakarais ir savaitgaliais tapo ir nesiskundžia namiškiams, kad kitomis savaitės dienomis reikia eiti į darbą.
„Mama jau negali man duoti leidimo tinginiauti namuose!“ – šmaikštavo iš nerūpestingos vaikystės seniai išaugusi Monika.
Tačiau mintyse ji regi save ateityje tapančią šviesioje studijoje, kurios akmeninės grindys ir didžiuliai langai, ant palangių – orchidėjos ir papūgėlės narveliuose, prie lubų pritvirtintos sūpynės, o lentynose daug knygų.
Dabar nemažai laiko namuose praleidžia Monikos vyras – stiklo taurių gamybos srityje įsisukęs Davidas dirba savo darbo kambaryje.
Todėl jam dažniau tenka pasirūpinti ir atžalomis. Tėvas jas vežioja į būrelius ir dažnai ruošia vakarienę.
Šeimoje kalba angliškai
Už Atlanto šeimą sukūrusi Monika su namiškiais kalbasi vien angliškai – nuo mažens dukros nenorėjo mokytis motinos ir senelių gimtosios kalbos.
„Kalbos tema jautri, todėl man dar ir šiandien skauda širdį. Bet vaikai sveiki ir, rodos, laimingi, tai svarbiausia.
Tėtis irgi išgyveno, kad angliškai nemoka, bet per mūsų vestuves pajuokavo, jog tai yra ir privalumas: negalės Davido barti“, – sakė M.Edgar.
Apie žentą ir anūkes A.Žebriūnas daugiausia sužinodavo iš dukters laiškų, mat Monika su šeima į Vilnių atvykdavo tik kartą per metus.
Įsikūrusi už Atlanto Monika su tėvu labai dažnai susirašinėdavo internetu. Paradoksas, bet tuomet jų ryšys tapo artimesnis. Tėvas palaikė jos apsisprendimą gilintis į dailę.
1996 metais A.Žebriūnas dukrai net atsiuntė Antano Andrijausko knygą „Grožis ir menas“, apibendrinančią estetikos ir meno filosofijos idėjų istoriją.
Sykį persiuntė jai pinigų ir pridėjo raštelį: „Kad galėtum skrisdama virš Atlanto pavalgyti.“ Mat jis vis klausdavo: „Ar turi ką valgyti ten?“
„Tėtis prirašė daug laiškų. Per laiškus santykis pasikeitė – nebeliko progos susiremti dėl virtuvėje nukritusio šaukšto. Laiškų-pokalbių temos pagilėjo, atsirado kitoks ryšys. Beje, man pradėjus tapyti, reikėjo tėčio paramos, nuomonės, nes jis mūsų šeimoje buvo architektas, fotografas, dailininkas.
Beveik visus jo laiškus išsaugojau žinodama, kad tai gali būti ir mūsų paskutiniai bendravimo momentai. Pora dienų iki tėčiui išeinant iš gyvenimo jis dar kalbėjo, kaip įsigis nešiojamąjį kompiuterį, ir klausė mano nuomonės, kokį pirkti. Taip pat kalbėjo, kaip mes susirašinėsime, kai grįšiu į Ameriką“, – pasakojo tėvo iki šiol gedinti duktė.
