Tėtis Nerijus Jakeliūnas (30 m.) pamatęs dukrą nesulaikė ašarų. „Tu net neįsivaizduoji, kokia ji maža“, – susigraudinęs žmonai ištarė vyras. Visą giminę sukaustė nerimas – kas laukia jų vaiko?
Turėjo praeiti metai, kol baimė atslūgo. Nors ir gimusi anksčiau, mergaitė auga sveika ir žvali. Ji greičiau nei kiti neišnešiotukai pasivijo savo amžiaus vaikus. Jau šį rudenį Brigita ketina leisti dukrą į lopšelį, o pati grįžti į darbą.
„Noriu padrąsinti kitas šeimas, kurios susilaukė ar dar susilauks neišnešiotukų. Man labai padėjo tai, kad neįsileidau blogų minčių. Visą tą laiką likau optimistė“, – likimo drauges drąsino B.Jakeliūnienė.
Kraujas lėktuve sukėlė nerimą
Pirmasis rimtas pavojaus signalas Brigitą ištiko antrą nėštumo mėnesį. Būdama lėktuve, stiuardesė ėmė kraujuoti.
„Atrodė, kad jau persileidau“, – siaubą prisiminė jauna mama. Iš Vilniaus oro uosto greitoji ją nugabeno tiesiai į ligoninę. Pusiausvyrą moteris atgavo, kai medikai patikino, kad kūdikio širdis tebeplaka, nieko baisaus mažyliui nenutiko.
„Nuo tos akimirkos visi aplink labai jaudinosi, o aš tvirtai tikėjau, net žinojau, kad viskas bus gerai“, – sakė B.Jakeliūnienė.
Medikai patikino stiuardesę, kad grėsmė kūdikiui kilo ne dėl skrydžio. Sofijai gimus paaiškėjo, kad ji gimdoje buvo prisitvirtinusi per plėvelinius dangalus – ne taip tvirtai kaip daugelis kūdikių. Dėl to ir kilo persileidimo grėsmė.
„Virkštelė buvo prisitvirtinusi ne tiesiogiai prie gimdos, bet per dangalus“, – gydytojų žodžius prisiminė Brigita.
Skrydžiams atėjo galas. Du mėnesius po lėktuve patirto šoko moteris išgulėjo lovoje – saugojo kūdikį. Vėliau įmonė rado jai darbų biure, į lėktuvą Brigita nebekėlė kojos.
Ligoninėje verkti negalima
Sulaukusi 33 savaičių Sofija ėmė belstis į pasaulį. „Vieną naktį nubėgo vandenys, išskubėjome į ligoninę“, – prisiminė Brigita.
Gimdymas buvo labai sunkus, prireikė cezario pjūvio.
Anot gydytojų, vilnietei pasisekė, kad Sofija motinos įsčias paliko nenatūraliu būdu. Silpnai gimdoje prisitvirtinę vaikai per gimdymą dažnai miršta.
Pirmąją savaitę mergaitė praleido intensyviosios terapijos skyriuje, inkubatoriuje. Mama negalėjo jos net paliesti, tik stebėti pro permatomą inkubatorių. Mergaitei buvo pajungtas deguonies aparatas – ji kartais pamiršdavo kvėpuoti.
„Būklė sunki, stabili“, – nuolat girdėdavo Brigita. Bet ir tada nepasiduodavo blogoms mintims – nė akimirką negalvojo, kad Sofija gali mirti.
Vienas dalykas ją liūdino. „Matau gulintį mažiuką vargšiuką ir taip noriu prisiglausti, o negaliu. Tai vienintelis dalykas, kuris buvo sunkus. Jutau begalinį gailestį vaikui – jai skauda, ją bado, visur viskas priraišiota“, – prisiminė vilnietė.
Moteris ligoninėje neliejo ašarų. Reanimacijos gydytojai ragino prie vaikų to nedaryti. „Kai į reanimaciją pirmą kartą užėjo Sofijos tėvelis, jis susigraudino. Gydytojai iš karto jam pasakė: „Jei norite verkti, išeikite už durų. Čia negalima.“ Manau, kad gydytojai taip siekė, kad vaikams būtų lengviau, kad atmosfera būtų geresnė, kad nereikėtų tėvelių guosti“, – įsitikinusi Brigita.
Blogą žinią pasitiko su šypsena
Grėsmė kūdikio gyvybei Nerijui sukėlė šoką. „Jis nėra religingas, bet kol mes buvome ligoninėje, kiekvieną vakarą melsdavosi. Iš to suprantu, kad jam buvo labai labai sunku. Iki šiol pasikalbam apie tai. Ilgai tai prisiminsime“, – pasakojo jauna mama.
Brigita kartais guosdavo vyrą, kad jis nepasinertų į niūrias mintis. Jam atlėgo po savaitės, kai mergaitė iš reanimacijos buvo perkelta į kitą palatą.
Ir kitiems giminaičiams ji perteikdavo savo optimizmą. Kai jie graudindavosi, kad mergaitė gimė labai maža, Brigita juos guosdavo: „Juk ji ką tik gimė, ji užaugs.“ Mama nevaitojo kartu, bet juos guosdavo.
Iki šiol jauna pora juokiasi prisiminę Brigitos reakciją iš karto po cezario pjūvio. Po operacijos praėjus valandai pas Brigitą atėjo vyras. „Kaip mūsų vaikas?“ – linksmai paklausė moteris. Vyras nuleido galvą: „Labai blogai. Tu net neįsivaizduoji, kokia ji maža.“
O Brigita išsišiepusi atsakė: „Ko tu išgyveni? Ji juk užaugs.“
Nerijus net pagalvojo, kad žmonai suleista per stiprių nuskausminamųjų, kurie veikia kaip narkotikai. Šeima iki šiol juokiasi, prisiminę šį nutikimą.
Ypatinga kalėdinė dovana
Ji pirmą kartą pravirko, kai po mažiau nei mėnesio su dukrele grįžo namo.
Ligoninę jos paliko Kūčių vakarą. Moteris maldavo gydytojos Laimutės Strupienės, kad šventėms jas išleistų. „Mergaitė buvo dar šiek tiek per maža važiuoti namo, bet ji greitai tvirtėjo, todėl gydytoja padovanojo mums kalėdinę dovaną“, – prisiminė vilnietė.
Nerijus nupirko eglutę, papuošė, pasiėmė iš ligoninės Brigitą ir Sofiją. Vakare atvažiavo seneliai. Sofija pirmą kartą nakvojo savo lovoje. „Pagaliau normali šeima. Tik tą dieną pajutau pilnatvę – mūsų su dukra nebeskyrė inkubatorius, visi trys sėdėjome ant sofos apsikabinę“, – džiaugėsi vilnietė.
Praėjus šventėms Brigita pravirko, kai suprato, ką jai teko išgyventi. Moteris išliejo visą įtampą, kurią buvo sukaupusi.
Matydamas žmonos nuovargį, dukra stipriau rūpintis ėmė tėtis. „Matydamas, kaip mažai ligoninėje miegodavau, vyras pažadėjo grįžus namo leisti man pailsėti. Jis leisdavo miegoti, keisdavo sauskelnes“, – prisiminė Brigita.
Jaunos mamos poilsis truko neilgai. Vos grįžus iš ligoninės baigėsi Nerijaus tėvystės atostogos. Jam teko grįžti į darbą.
„Labiausiai tėvelio pagalbos reikia, kai mama su neišnešiotu vaikeliu grįžta namo. Tačiau tada tėvų atostogos būna pasibaigusios. Reikėtų keisti įstatymus, kad gimus neišnešiotam vaikui, būtų galima šiek tiek koreguoti tėvystės atostogų laiką“, – siūlė vilnietė.
Namuose ją gydė ir sienos. Moteris atsigavo.
Atsikvėpė per pirmą gimtadienį
Septintame mėnesyje gimę naujagimiai savo bendraamžius paprastai pasiveja po metų ar pusantrų. Sofija tai padarė būdama devynių mėnesių.
Tačiau mažylės artimieji ne iš karto patikėjo geromis žiniomis. Seneliai lengviau atsikvėpė tik per pirmąjį anūkės gimtadienį: „Viskas. Sofija auga puikiai. Dabar galima atsipūsti.“
Metukų mergaitė svėrė beveik 9 kilogramus, užaugo iki 73 centimetrų. Gydytoja ramino tėvus – vaikas priklauso pačių smulkiausių grupei ir palyginti mažas mergaitės svoris neturėtų gąsdinti.
Dabar Brigita nesuvokia, kaip viską taip lengvai ištvėrė. „Man atrodo, kad neišnešioti vaiko yra baisi tragedija ir tėvams, ir seneliams. Kai pagalvoju, kas galėjo įvykti, kiek visko nutinka kitose šeimose... Galėjo vaikelis gimti nesveikas, galėjo tekti jam daug operacijų atlikti, galėjo vaikas numirti“, – vardijo moteris.
Kaip nelaimėje ji drąsino artimuosius, taip dabar stengiasi padėti panašaus likimo ištiktiems žmonėms. Moteris prisijungė prie Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“. Visas šeimas, kurios susilaukė per anksti gimusių vaikų, ji ragino kreiptis į asociaciją ir ieškoti pagalbos.
