Knygoje „Senoji Varėna 600" tarsi naujai atgimė įvairūs Senosios Varėnos gyvavimo laikmečiai, sodriai nuspalvinti ten gimusių iškilių asmenybių prisiminimų. Knygoje įdomiai pateiktos istorinės paslaptys – daugelio nerasime šiandieniniuose vadovėliuose bei enciklopedijos žinynuose. Pavyzdžiui, iš Senosios Varėnos kilusi V.Gražulytė viliasi, kad dabartinėje jos sodyboje su akmeniniu rūsiu yra gimęs garsus Lietuvos kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
– Kaip gimė idėja išleisti tokio pobūdžio knygą?
– Pirmiausia tai, kad Senoji Varėna yra mano tėviškė, čia aš gimiau, užaugau, patyriau daug emocijų. Tai kraštas į kurį visada norisi sugrįžti. Metams bėgant pradėjau suprasti, kad baigusi vidurinę mokyklą aukso medaliu, baigusi Vilniaus universitetą ir sėkmingai vystydama savo, kaip advokatės veiklą, turiu būti dėkinga savo šaknims, savo tėviškei.
Iš Senosios Varėnos yra kilę daug žinomų žmonių, kaip pavyzdžiui, kardiochirurgas Giedrius Uždavinys, profesorius Stasys Vėlyvis, profesorius akademikas Bolius Poškus, profesorius geologas Vincentas Korkutis bei kiti ten gyvenantys gana garbūs ir žinomi žmonės jei ne Lietuvos, tai Senosios Varėnos mastu. Norėjosi įamžinti jų prisiminimus apie Senąją Varėną.
Iš Senosios Varėnos yra kilęs ir mano dėdė Balys Gražulis, rašytojas bei patriotas, todėl šį kūrinį didele dalimi sieju su jo prisiminimu. Jo vardu yra pavadinta Senosios Varėnos biblioteka. Savo dėdę gerai pažinojau, nes palaikiau su juo ryšį laiškais, o 1991 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, aplankiau jį JAV, Mičigane, kur jis gyveno 50 metų. B.Gražulis negalėjo grįžti į Lietuvą, nes buvo aktyvus rusų okupacijai pasipriešinimo dalyvis, o vėliau jau sveikata neleido. Mačiau tėvynės ilgesį jo akyse, skaičiau jo kūrybą. Jo prozos kūrinys „Pasakojimai mano sūnui“ sujaudina iki širdies gelmių.
Šie metai Baliui Gražuliui yra jubiliejiniai – 100 – osios gimimo metinės, todėl įkvėpimo pagauta norėjau pasidžiaugti kartu su kraštiečiais, padovanoti savo tėviškei knygą, kurios dėka Senoji Varėna neliktų vien tik amžininkų prisiminimuose. Ši knyga yra skiriama ateities kartoms apie kažkada čia gyvenusius tėvynainius.
– Ar buvo sunku prikalbinti to krašto asmenybes pateikti savo atsiminimus?
– Knygą sudarė mano gyvenimo draugas Tomas Andrius Valuta. Jis dėliojo knygos turinį ir ieškojo žinomų mano krašto žmonių, kuriuos būtų įdomu pakalbinti. Nebuvo nė vieno, kuris būtų atsisakęs, ar nenorėjęs sudalyvauti šios knygos projekto įgyvendinime. Sunkiau sekėsi su Anapilin iškeliavusios žinomos teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės atsiminimais apie Senąją Varėną. Jų tiesiog nebuvo. Norėjosi pakalbinti šiuo metu visiems gerai žinomą kino režisierių Emilį Vėlyvį, tačiau nepavyko.
– Kaip sekėsi atrinkti asmeninius prisiminimus?
– Mano tikslas savo prisiminimuose apie Senąją Varėną buvo perteikti ne tik tai, kaip aš gyvenau ir praleidau pačius gražiausius savo jaunystės metus sovietinės okupacijos metais, bet ir tai, kad ta meilė tėviškei niekur nedingo, ji tik didėjo. Noras sugrįžti atgal ir vaikščioti savo protėvių žeme visada buvo ir yra. Savo straipsnį pavadinau „ Sugrįžtuvės“ , kadangi daug metų bandant rasti poilsio oazę kažkur kitur, aš vis dėlto pasilikau prie tėviškės.
Mokyklos metais aktyviai reiškiausi užklasinėje veikloje, todėl man nebuvo sunku atrinkti savo asmeninius prisiminimus: tai saviveiklos ansamblio koncertai po Varėnos rajoną, tai vaidinimai dramos būrelyje, vadovaujamame mokytojos M. Bakanavičienės, mokyklos choro pasirodymai, dalyvavimas įvairiose sporto varžybose. Gyvenimas Senojoje Varėnoje virte virė ir stengiausi kiek įmanoma visur dalyvauti.
– Ar tiesa, kad jūsų poilsio sodyboje, kurią prieš du šimtus metų pastatė jūsų protėviai, galimai yra gimęs M.K. Čiurlionis?
– Dar vaikystės metais girdėjau žmonių pasakojimus, kad name, kuriame užaugau, bažnyčios vargonininko šeimoje gimė M.K. Čiurlionis. Buvo minimas namas su dideliu akmeniniu rūsiu. Deja, tų žmonių, kurie apie tai pasakojo, jau nebėra. Tačiau toks rūsys Senojoje Varėnoje yra vienintelis name, kurį daugiau nė prieš du šimtmečius pastatė mano protėviai. Praeitais metais buvo atvykę Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos deleguoti žmonės, kurie fotografavo namą, jo atskiras detales, rūsį. Galimai bus atliktas tyrimas M.K.Čiurlionio gimimo vietai ištirti.
– Koks laikotarpis Senojoje Varėnoje jums įsimintiniausias?
– Įsimintiniausia buvo vaikystė. Gerai prisimenu jausmą, kai nustojau žaisti lėlėmis ir prieš mano akis atsivėrė visai kitas pasaulis. Man atrodė, kad aš esu neatsiejama nuo gamtos, nes kiekvienus metų laikus pajusdavau kontaktuodama su gamta: vasarą bėgiodavau basa, o žiemą statydavau sniego bunkerius. Mano vaikystės laikais dauguma laukų buvo užsėti kukurūzais, tai mes bėgiodavome po tuos laukus kaip po mišką.
Įsimintina vaikystėje buvo ganyti miestelio karves . Būdavo įdomu praleisti visą dieną gamtoje, saulei pasislėpus dainuoti piemenėlių dainą : „ Saulala, gėlala išlįsk, mes mažiukai piemenukai, su trumpukais kailinukais, mum labai šalta..“ Ir saulė išlįsdavo. Viskas buvo labai paprasta ir miela.
– Kuo ši knyga galėtų būti vertinga Lietuvos visuomenei, tiksliau žmonėms, nesusijusiems su Varėna?
Ši knyga gali būti vertinga tuo, kad neabejotinai sužadins tautiškumą, privers kiekvieną iš mūsų atsigręžti į savo šaknis. Galbūt kitiems Lietuvos regionams kils noras turėti savo knygą, kurioje būtų galima rasti ne tik sausus istorinius faktus, bet ir garsių kraštiečių prisiminimus apie tam tikrus istorinius periodus.
- Ką iš šios knygos galima sužinoti naujo, ko nėra net istorijos vadovėliuose?
– Įvairiais periodais Senojoje Varėnoje vyko savitas gyvenimas, kuris anaiptol nepanašus į dabartinį. Įdomiausia buvo sužinoti, kad po Didžiojo maro 1709 m. Senojoje Varėnoje liko tik keli gyventojai ir dvaro valdytojas išsiuntinėjo laiškus į kitas tuometinės LDK vietoves kviesdami žmones darbui. Taip susiformavo unikali miestelio gyventojų struktūra, ne visiškai tipiška Dzūkijai.
– Kuo Senoji Varėna garsėjo įvairiais istorijos periodais?
– Pirmiausia, tuo , kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Varėnos (Worany) medžioklės dvaro parašė mažiausiai 11 diplomatinių laiškų. Varėnos giria tais laikais, matyt, garsėjo trofėjais, kad Lietuvos valdovas čia leido nemažai laiko. Deja iš to medžioklės laikotarpio neliko jokių pėdsakų, kaip ir iš girios...
Senosios Varėnos klestėjimas yra sietinas su didžiausio carinės Rusijos imperijoje artilerijos poligono įsteigimu ir geležinkelio ruožo Orany – Olita statyba. Tuomet iki pirmojo pasaulinio karo laikų čia gyveno apie 3000 gyventojų. Miestelyje gyveno lietuviai, žydai, rusai, lenkai ir totoriai. Tai buvo mažas miestelis su didelio miesto gyventojų sudėtimi ir netgi priemiesčiais. Tais laikais, kaip ir dabar Senoji Varėna susidėjo iš priemiesčių: Naujaulyčis, Antakalnis, Užumelnyčis, Mitrauka, Naujakaimis.
Tarpukario Lietuvoje Varėnos apylinkėse vyko svarbios kovos su lenkų okupantais dėl nepriklausomybės. Varėnoje yra dirbę iniciatyvūs ir žymūs tarpukario žmonės: mokytojas Andrius Ryliškis, gydytojas Albinas Grigaitis (pirmos džiovos sanatorijos Lietuvoje steigėjas).
– Manau, kad atsirastų ne vienas, kuris nežino, kad yra tokia Senoji Varėna ir Naujoji Varėna. Kokie Senosios ir Naujosios Varėnos išskirtinumai?
– Senoji Varėna tapo kaimu palyginus neseniai, tik nuo kokių 1994 metų. Prieškario laikais tai buvo Varėna. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir cariniais laikais – Worany, Orany..., kaip beje ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškuose. Yra daug spėlionių dėl pavadinimo kilmės, kai kurie net siejami su Voruta . Tačiau labiausia esu linkusi tikėti, kad miestelio pavadinimas kilo nuo upelės Varėnės vardo. Taip jau nutiko, kad sovietiniais laikais įkūrus rajono centrą geležinkelio stoties gyvenvietėje, ten nukeliavo ir Varėnos vardas.
– Kaip sekasi Senosios Varėnos žmonėms išlaikyti savo identitetą?
– Sovietiniais laikais bent kultūros namai buvo. Dabar labai trūksta vietos gyventojams susiburti, kokių nors bendruomenės namų. Viskas iškeliavo į rajoninį centrą, Varėnos miestelį, esantį už 5 km. Kol kas vieninteliai traukos centrai kur vyksta šioks toks kultūrinis gyvenimas yra mokykla ir bažnyčia.
– Jei žmonės iš kitų Lietuvos kampelių sugalvotų pasižvalgyti po Senąją Varėną, ką rekomenduotumėte jiems aplankyti?
– Architektūrinis Senosios Varėnos akcentas yra Šv. Arkangeko Mykolo bažnyčia (architektai B. Bakaitis ir G. Baravykas.) Šoninius langus puošia Vytauto Švarlio sukurti vitražai, skulptūros ir stacijos sukurtos Manto Paulausko.
Pats Senosios Varėnos kaimas (miestelis) be keleto po karo negandų išlikusių pastatų (kaip taisyklė anksčiau priklausiusių žydams) lyg ir neturi kuo pasigirti. Žymus yra paminklas Lietuvos Nepriklausomybės 10 –čiui pažymėti. Jį pastatė Varėnos šauliai vadovaujami mokytojo Andriaus Ryliškio ir panaudoję buvusiame cariniame artilerijos poligone vokiečių suniokoto Jekaterinos II –osios paminklo likučius.
Labai įdomūs yra buvusio geležinkelio Orany-Olita inžinierinių statinių likučiai. Įspūdinga yra tilto per Beržupio upelį arka, tilto kuorų per Merkio upę likučiai ir žinoma buvusios geležinkelio stoties „Arilerijskaja“, vėliau džiovos sanatorijos „Dainava“ pastatas Glūko miške.
Verta apsilankyti Senosios Varėnos kapinėse, kur yra paminklas Lietuvos pokario rezistencijos aukoms. Senosios Varėnos miestelyje yra likusios ir žydų kapinės, kur dar galima rasti žydo verslininko Jeršanskio, stačiusio gamyklas ir aprūpinusio varėniškius darbu, kapą.
Pakeliui į Alytų prieš Bobriškes yra paminklas žuvusiems Lietuvos kariams nepriklausomybės kovose su Lenkija. Įdomi ir Bobriškių koplyčia.
Varėna visada buvo pasaulinių karų kryžkelė. Šalia esančiame miške buvusio artilerijos poligono teritorijoje yra Varėnos žydų masinių žudynių vieta, provoslavų, vokiečių ir sovietinių karių kapinės.
Šie išlikę istorinio paveldo objektai yra verti didesnio savivaldybės dėmesio, kaip lankytini turistiniai objektai.
– Kokie šių dienų Senosios Varėnos ypatingumai-šventės, bendruomenės susibūrimai, amatai, skanėstai, pokštai?
– Labiausia žinomos Grybų šventė, kur suvažiuoja liaudies meistrai iš visų Lietuvos kampelių ir Rasų šventė, kasmet vykstanti prie Merkio seno geležinkelio tilto. Knygoje yra atskiras skyrius skirtas tai šventei.
– Kaip knygos pasirodymą įvertino vietiniai?
– Dabartiniai Senosios Varėnos gyventojai knygą sutiko su neslepiamu susidomėjimu ir smalsumu. Seniesiems gyventojams buvo malonu išvysti įamžintus knygoje savo protėvius ir jų gyvenimo istorijos tarpsnius, suvokti miestelio vystymosi visumą. Naujieji atvykėliai didžiuojasi esą turtingos praeities miestelio gyventojais. Knyga paskatino bendruomenės vystymosi procesus.
- Kokia buvo knygos pristatymo ceremonija?
– Knygos pristatymas vyko Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje sausio 18 dieną. Dalyvavo knygos bendraautoriai: istorinės dalies autorius žurnalistas, istorikas VytautasČesnulis, seimo narys, istorikas Algis Kašėta, žymūs varėniškiai – profesorius kardiologas Giedrius Uždavinys, profesorius teisininkas Stasys Vėlyvis, geologas, knygų autorius Vincentas Korkutis, rezistencijos kovų dalyvis Vytautas Kaziulionis, fotomeninkas Valentinas A. Kaliūnas. Renginio metu koncertavo Senosios Varėnos bažnyčios choras „Sonata“. Aš, knygos sudarytojas Tomas A. Valuta ir pagrindinės istorinės dalies autorius, Varėnos krašto metraštininkas Vytautas Česnulis buvo apdovanoti Senosios Varėnos bendruomenės padėkos lentelėmis su Senosios Varėnos heraldiniais ženklais.
