Užmojų pilnas turtingų žmonių gyvenimas gerokai skiriasi nuo varguolių kovos už būvį. Tad kas gi sėkmės vaikus skatina pirkti nelaimėlių bėdas jau prieš daugelį metų E.Mildažytės sumanytoje televizijos laidoje „Bėdų turgus“?
Turtingi žmonės įvairiai reaguoja į varguolių istorijas. Nedidelių miestelių verslininkai kartais pasidomi savo paramos gavėjais dar prieš televizijos laidą.
Pamatę jų gyvenimą savo akimis, atsikrato abejonių. Verslininkų nesustabdo ir tai, kad tamsaus vargetų tunelio gale nematyti šviesos, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
„Parama nėra pasakos su gera pabaiga užuomazga. Visi nori pasakų, tačiau vietoj jų – gyvenimas. Labai nedidelė dalis – gal tik viena iš šimto – mūsų istorijų baigiasi laimingai“, – rupios tikrovės nedailino „Bėdų turgaus“ vedėja E.Mildažytė.
Tikrovė, jos akimis, yra ta, kad niekas nenori ilgai prisiminti vargšų, ko nors stokojančių, pavargusių žmonių. Dauguma jų net nemato ar nenori matyti. „Tačiau pamatyti tai vis dėlto verta, – tikino E.Mildažytė. – Tai skatina dalintis, o dalindamiesi tampame tiesiog geresni.“
Žinoma laidų vedėja nesitiki rasti idealių žmonių, ypač tarp savo bėdas „Bėdų turguje“ pardavinėjančių žmonių. Bet tai supranta ne visi verslininkai. E.Mildažytei patiko verslininko Visvaldo Matijošaičio požiūris.
„Pasitikiu jumis. Jei manote, kad tam žmogui reikia padėti, aš irgi taip manau“, – dažniausiai taip sako jis.
Panašiai mąsto ir vienas Vilkaviškyje gyvenantis verslininkas, kuris vargšų bėdas pardavinėjančios laidos rengėjams sako: „Duodu jums pinigus. Dievas mato, kaip juos panaudosite, jam ir atsakysite.“
Vis dėlto turtingą gyvenimą susikūrę žmonės dažniausiai nenori savo ištekliais dalintis su bet kuo.
„Paprastai turtingi žmonės nemato neturtingų. Arba jie nori matyti kokius nors išskirtinius, ypač gabius vaikus arba ypač perspektyvius žmones. Senų, nelaimingų žmonių arba vaikų, kurie nėra perspektyvūs, daugelis matyti nenori, nors šiems žmonėms pagalbos dažnai reikia labiau“, – pasakojo E.Mildažytė.
Labai daug yra ir tokių verslininkų, kurie labdaringoje veikloje dalyvauja ne todėl, kad norėtų kam nors padėti, bet todėl, kad tai jiems suteikia tam tikrą statusą, suburia į kokį nors prestižinį klubą, pavyzdžiui, „Rotary“, LIONS ar panašų.
„Daugelio mūsų verslininkų matematikoje – tik daugybos ir sudėties veiksmai. Tačiau iš tiesų matematikos be atimties ir dalybos veiksmų nėra, – vaizdingai kalbėjo laidos vedėja. – Duodantis žmogus tiesiog pripažįsta. Normalu, kad su kitu pasidalija tas, kuris turi dvi kojas, rankas, nėra aklas ar kurčias ir dar jam sekasi. Jokios kitos prasmės čia ieškoti nereikėtų.“
Tokią normalaus elgesio formulę E.Mildažytė taiko ne tik kitiems, bet ir sau. Ji savo „Bėdų turgaus“ praktikoje yra susidūrusi ir su atvejais, kai verslininkai nori kam nors skirti pinigų, tačiau jiems vis netinka kandidatai į paramą.
„Jie tiek prie mūsų kabinėjasi rinkdamiesi sau tinkamą objektą, kad mums trūksta kantrybė ir mes pasakome: „Kai tik rasime ketvirtame aukšte ant palangės sėdinčius ir vieną džiūvėsį čiulpiančius du angelus, būtinai jums paskambinsime.“
Kitais atvejais labdaros davėjai „Bėdų turgaus“ laidos kūrėjams pateikia įvairiausių apribojimų sąrašus: duosime tik sergantiems vaikams, tik tam tikram regionui ar panašiai.
Tai labai suvaržo, neleidžia padėti tiems, kuriems labiausiai reikia: į bėdą papuolusiems vyresnio amžiaus žmonėms ar patyrusiems gaisrą ir netekusiems namų. Labai nedaug verslininkų, kurie aukoja vadinamiesiems neperspektyviems labdaros projektams.
V.Matijošaitis, anot laidų vedėjos, iš kitų išsiskiria tuo, kad tai daro itin dosniai. „Šiame kontekste jis yra visiškai kitoks. Juk bepigu išdalyti stipendijas ypač gabiems vaikams, nes pagrįstai tikimasi, kad ateityje tai atsipirks. Tačiau tokiais atvejais reikia klausti, kas tai – parama ar labai protinga ir išmintinga investicija“, – retoriškai klausė laidų vedėja.
Padedant V.Matijošaičiui, „Bėdų turgus“ galėjo pagelbėti Vilniuje gyvenančiam pustrečių metų berniukui Milanui. Tai buvo sunkus apsigimimo atvejis, kai vaikui reikėjo nuolatinių reabilitacijų užsienio šalyse.
Buvo paremti ir jonaviškiai Ona bei Alfonsas – dviejų neįgalių, skurstančių žmonių pora. Onkologine liga susirgęs vyras negali kalbėti, prisidėjo ir papildoma liga – epilepsija.
Verslininko paramos sulaukė ir šiaulietė Aurelija. Vienas iš dviejų jos vaikų serga hidrocefalija. Tai labai aktyvus, triukšmingas, linkęs save žaloti vaikas, jį reikia nuolat prižiūrėti. Dėl šių aplinkybių moteriai buvo itin sunku susirasti pastogę, namų jai teko ieškotis nuošalioje vietoje.
Šis verslininkas padėjo ir klausos negalią turinčiam mažamečiui Pijui.
Klausos aparatai kainavo 8,5 tūkstančio litų. Tai Druskininkų rajone gyvenančiai ir dar vieną vaiką auginančiai šeimai atrodė neįgyvendinama svajonė – abu berniuko tėvai gauna minimalų atlyginimą.
V.Matijošaičio dėka parama suteikta ir nuo ketverių metų našlaite tapusiai Snieguolei. Būdama trylikos ji pateko į vaikų namus, vėliau kentėjo nuo nuolat smurtaujančio vyro. Bendrabutyje su bendromis buitinėmis patalpomis gyvenanti, skolų slegiama moteris neturėjo kur bėgti.
Pagalbos sulaukė ir onkologine liga serganti kupiškėnė, auginanti dvynes dukteris, prižiūrinti protinę negalią turinčią dukrą ir jos mažą sūnų.
Verslininkui V. Matijošaičiui parėmus, gyvenimo postūmis suteiktas ir nuo smurtaujančio vyro į skurdų nešildomą butą pas mamą pabėgusiai Vilmai.
Padėta ir visą gyvenimą vyrą ir tėvą slaugiusiai Liudmilai iš Šalčininkų. Ši moteris pirmą sykį nukeliavo į Londoną aplankyti savo mažiausios anūkės, o grįžusi rado gaisro suniokotus namus.
„Ar galėtume tai vadinti bandymu papirkti rinkėjus? Kažin ar ne per brangu pirkti vieną balsą už, tarkim, 3,5 tūkstančio litų. Gauta parama visiems aplinkiniams kažkodėl dažniausiai sukelia vien tik pavydą. Pažeidžiami tampa ir tie žmonės, kurie suteikė pagalbą. Kur jie tik nueitų, ką tik veiktų – ar lankytųsi teatre, ar turguje, ar tiesiog išeitų pasivaikščioti, juos nuolat apstoja – nuo studentų iki pensininkų“, – sakė E.Mildažytė.
Paramos prašytojai, anot laidų vedėjos, įsitikinę, kad privalai jiems padėti. Kadangi visiems padėti neįmanoma, labdaringumu garsėjantys žmonės priversti nuolat atsiprašinėti.
Nemažai žmonių mano, kad jei daugiau uždirbi, privalai tam tikrą dalį atiduoti kam nors kitam. Bet iš tiesų tai yra asmens brandos ir apsisprendimo dalykas.
Edita su šypsena prisimena laikus, kai visa Lietuva aptarinėjo, kur geriau būtų panaudoti tik pradėjusio NBA žaisti krepšininko Arvydo Sabonio milijonus. Jis ant savo karjeros aukuro padėjo sveikatą, sumokėjo sunkiomis traumomis, tad tik pats gali nuspręsti, kiek kam padėti.
Beje, „Bėdų turgus“ retai sulaukia padėkos žinučių. Laidai pasibaigus jos dalyviai, žinoma, būna labai susijaudinę, sutrikę. Studijoje jie tik užpildo tam tikrus dokumentus.
Po kelių dienų sulaukę realios paramos jie labai greitai pamiršta, kaip ir kodėl tai nutiko, kam už tai turėtų dėkoti. „Vakarų šalyse tai būtų laikoma nedovanotinu nemandagumu,“ – savo patirtimi dalijosi „Bėdų turgaus“ sumanytoja.
Siekia paversti pasaulį geresne vieta gyventi
Vienas turtingiausių pasaulyje žmonių „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas (59 m.) yra ir vienas didžiausių labdarių. Du trečdalius savo darbo laiko jis skiria filantropiniam fondui, kuriam vadovauja kartu su žmona Melinda.
Šio fondo kapitalas netgi viršija Jungtinių Tautų metinį biudžetą, o didžioji paramos dalis tenka besivystančioms pasaulio šalims, taip pat JAV. Įvairūs projektai vykdomi daugiau nei 100 pasaulio valstybių.
Fondas skiria lėšas kovai su skurdu, badu, AIDS ir kitomis ligomis, moksliniams medicinos tyrimams, švietimui, bibliotekoms.
2010 metais B.Gatesas prisidėjo prie labdaros projekto „Pažadas duoti“, kuris suvienijo 38 JAV milijardierius.
B. ir M.Gatesų fondas prisidėjo ir prie Lietuvos bibliotekų modernizavimo.
Buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas taip pat prisidėjo prie B.Gateso iniciatyvos aukoti skurstantiems.
Jis yra sakęs: „Visada maniau, kad savo vaikams ir anūkams labiau padėsiu ne tiesiog duodamas jiems pinigų, o prisidėdamas prie pastangų paversti visą pasaulį geresne vieta gyventi.“
