Neaukšta, tamsiaplaukė M.Leonavičienė jau suspėjo priprasti prie šaltoko lietuviško klimato.
Urugvajuje žiemą temperatūra paprastai nenukrinta žemiau dešimties laipsnių šilumos. O kai kažkada paspaudė 2 laipsnių šaltis, visi kraustėsi iš proto, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Marisai Lietuvoje labiausiai ir trūksta saulės. Kai šalta, keičiasi nuotaika, kamuoja ilgesys.
Saulės trūkumą lietuviško ir ispaniško kraujo turinčiai moteriai atperka bendravimas su sielos bičiuliais. Turizmo agentūroje Lietuvoje dirbančios ir su keturiais vaikais nuomojamame bute Vilniuje gyvenančios moters namuose nuolat knibžda daugybė draugų, kuriuos ji vaišina savo gamybos skanėstais.
„Nuoširdus bendravimas man svarbesnis už materialines gėrybes. Žmonių būryje atsiranda šiluma“, – kalbėjo Lietuvos pilietybę turinti M.Leonavičienė.
Pirmąkart Lietuvos žemę Marisa palietė 1990 metų spalį. Iki šiol ji prisimena, kaip buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas, dangus buvo pilkas tarsi švinas.
Palikti šiltą gimtąjį Urugvajų, namus ir artimuosius ją nuo vaikystės viliojo lietuvės močiutės pasakojimai apie gimtinę. Iki tol svetimas kraštas buvo tiesiog užvaldęs tuomet devyniolikmetės Marisos mintis ir jausmus.
– Kai pirmą kartą vykote į Lietuvą, ar tėvai lengva širdimi išleido vieną į tolimą kraštą?
– Augau apsupta lietuviškos dvasios, aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje, išmokau lietuviškų šokių ir dainų, tad jau paauglystėje veržiausi pažinti senelių gimtinę. Tėtis iš pradžių nepritarė mano idėjai. Buvau ką tik baigusi mokyklą. Tačiau jo motina, mano močiutė, darė didelę įtaką.
Močiutė 1928 metais, būdama jauna mergina iš kaimo, viena išvyko į Urugvajų. Laivu plaukė mėnesį.
Esminis močiutės argumentas buvo tas, kad jeigu jai anais laikais nieko bloga nenutiko, tai ir man nenutiks, juolab gyvenimas tapo civilizuotas, žmonės lėktuvais skraido.
Močiutė laimėjo, o kartu ir aš. Pirmiausia išvykau į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnazijoje metus mokiausi lietuvių kalbos.
Po to atvykau į senelių gimtinę. Iš pradžių patyriau šoką – čia beveik nieko nebuvo. Tiksliau, nebuvo nieko panašaus, apie ką man pasakojo močiutė.
– Ar nesinorėjo apsisukti ir bėgti atgal kiek kojos neša?
– Buvo šiek tiek liūdna, kad negali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti būtiniausių dalykų. Iš pradžių įsikūriau pas pažįstamus, vėliau išsinuomojau butą. Norėjau suvokti, kaip žmonės gyvena, kai nieko nėra. Daug ko išmokau.
Nors parduotuvės buvo tuščios, žmonės nebadavo, nes buvo darbštūs. Visur, kur lankiausi, ant stalo buvo pilna maisto. Supratau, kad ir iš trijų bulvių ir vienos morkos šeimininkė gali kai ką padaryti.
– Ar nebuvo sunku bendrauti – jūs temperamentinga, o lietuviai santūresni?
– Taip, aš esu energinga. Dėl to su manimi, nori ar nenori, tenka bendrauti, kitos išeities nepalieku. Pradžioje daugeliui atrodžiau keistoka. Mano gyvenimas virė tarp Vilniaus ir Kauno.
Vilniuje mane turbūt dėl tamsių plaukų ir akių nepažįstami žmonės kalbindavo rusiškai. O aš tuo metu vos lietuviškai mokėjau. Prašydavau, kad lietuviai draugai išverstų, ko rusakalbiai iš manęs nori.
Kaune buvo kitaip. Kartą Laisvės alėjoje užsukau į suvenyrų parduotuvę. Pardavėjos su manimi apskritai nenorėjo kalbėti, leisdamos suprasti, kad nesu laukiama parduotuvėje. Papasakojau apie tai tetai.
Tada į tą parduotuvę nuėjome abi. Teta pasiūlė kalbėti ispaniškai, jos nuomone, tai turėjo pramušti ledus. Tikrai, iškart pasikeitė pardavėjų elgesys. Teta pardavėjoms paaiškino, kad aš esu atvykusi iš Pietų Amerikos. Pardavėja manęs atsiprašė.
Nuo tų laikų pajutau norą lyginti pasaulį. Juk vien tik iš išvaizdos neįmanoma pažinti kito žmogaus.
– O kaip jaunai urugvajietei su lietuviais sekėsi jausmų srityje? Ar labai skiriasi vyrų dėmesio rodymas moteriai čia ir jūsų gimtinėje?
– Lietuviškas santūrumas pasireiškia visose srityse. Iki šiol nesuprantu, kada lietuvis flirtuoja, rodo susižavėjimo ženklus. Urugvajuje susižavėjimas demonstruojamas aiškiai ir suprantamai.
– Kaip susipažinote su dabar jau buvusiu savo vyru?
– Buvome labai jauni. Su Dariumi susipažinome svečiuose pas jo pusbrolį. Iki vestuvių draugavome porą metų.
Kai susituokėme, norėjau atidaryti kavinę. Jau buvau suradusi verslui vietą, draugė iš Amerikos buvo pažadėjusi suteikti finansinę paramą. Tačiau išsigandau tuomečių reketininkų.
Buvo 1992-ieji. Mačiau ne vieną suniokotą vietą. O kai vieną dieną išvydau susprogdintą kioskelį, kuriame pirkdavome sausainius, palikau mokslus aukštojoje mokykloje ir mudu su vyru išvykome į Urugvajų.
– Kokia vaga jūsų gyvenimas tekėjo sugrįžus į gimtinę su lietuviu vyru?
– Mes ten atidarėme kavinę, vienas po kito gimė keturi vaikai. Rūpesčių buvo nemažai, ypač kai visi vaikai vienu metu susirgdavo. Bet aš norėjau didelės šeimos, džiaugiuosi, kad gimė du sūnūs ir dvi dukterys.
Dabar vyriausiam Dariui – 21-eri, Liepai – 20, Rimantui – 18, o Linai – 16 metų. Vyresnieji vaikai studijuoja. Visi puikiai kalba lietuviškai.
– Jeigu Urugvajuje jums puikiai klostėsi, kodėl antrąkart atvykote į Lietuvą?
– Dar gyvenant Urugvajuje mūsų keliai su vyru išsiskyrė. Bet aš norėjau grįžti į Lietuvą. Labai sunku priežastis apibūdinti vienu sakiniu.
Urugvajuje aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės gyvenime. Įpratau gyventi laikydamasi lietuviškų tradicijų. Be to, mano vaikų tėvas yra lietuvis. Norėjau, kad vaikai augtų šalia abiejų tėvų.
– Su vaikais atvykote čia neturėdama jokių materialinių saugumo garantijų.
– Mūsų persikėlimas truko kokius ketverius metus. Pirmas į Lietuvą grįžo buvęs vyras. Su juo sutarėme, kad nors gyvensime atskirai, išlaikysime civilizuotus santykius ir rūpinsimės vaikais. Visiems kartu persikraustyti buvo labai brangu. Pirmoji išvyko Lina, tada Liepa, trečias – Rimantas. Paskiausiai atvykome mudu su vyriausiu sūnumi Dariumi.
– Ar galvojote, kur gyvensite, kur dirbsite?
– Dėl materialinių vertybių turiu savo nuomonę. Materialinis saugumas yra gerai, bet, antra vertus, daug prarandame jo siekdami. Juk kai kurių žmonių gyvenimas labai trumpas. Mano akimis, reikia ieškoti aukso vidurio. Aš nuosavų namų neturiu, bet man tai nėra svarbiausias gyvenimo siekis.
Turiu kur gyventi, nuomojuosi butą. Ir gerai. Jei čia ką nors sugalvočiau pirkti, o po to mano vaikai išsilakstytų, būtų sunkiau. Aš esu klajojanti. Mano gyvenimas suskirstytas etapais.
Dabar gyvenu Lietuvoje, tačiau nežinau, ką veiksiu ir kur būsiu po kelerių metų. Kai atvykau į Lietuvą, buvo šiek tiek nejauku, nes nežinojau, ką veiksiu. Tačiau jau trečią dieną turėjau darbą. Dirbu turizmo agentūroje, esu atsakinga už ispaniškai kalbančių turistų pritraukimą į Lietuvą.
– Nėra lengva aprūpinti, išmokslinti keturis vaikus. Lietuvoje žiemos šaltos, brangiai kainuoja šildymas, reikia storų paltų ir šiltų batų, ko nereikėdavo Urugvajuje.
– Vaikai turi ir batus, ir striukes. (Juokiasi.) Vasarą reikia mažiau drabužių, tad taupome pinigus žiemai. Jie turi ir telefonus, ir kompiuterius. Bet nieko nėra prasmingiau už gyvą bendravimą. Mes su vaikais daug laiko praleidžiame kartu.
Dabar pritaikiau tai, ko išmokau Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais. Mano vaikai valgo namie ruoštą maistą. Moku kepti baltą duoną, prancūziškas bandeles, pyragus. Taip taupiau ir sveikiau.
– Kuo skiriasi vaikų auklėjimo tradicijos Urugvajuje ir Lietuvoje?
– Lietuvių vaikai labiau susivaržę, santūroki. Nesakau, kad tai blogai, toks jau tautos būdas. Urugvajuje vaikai įpratę elgtis laisviau.
Kai atvykome į Lietuvą ir vaikai ėmė lankyti lietuvišką mokyklą, buvome šiek tiek nustebę, kad lietuviukai ne visada drįsta mokytojams išsakyti savo poziciją, paprieštarauti. Mano vaikai drąsiai sako, ką galvoja. Jie nebijo užkalbinti, apkabinti.
– Kai namuose susirenka visi šeimos nariai, tikriausiai būna triukšminga?
– Visi kalbame vienu metu, garsiai, temperamentingai. Į namus maniškiai dažnai pasikviečia draugų. Savaitgaliais namuose jų būna mažiausiai aštuoni devyni. Bet tai gerai.
– Lietuvoje iš anksto nesutaręs neateisi vienuoliktą valandą vakaro pasikalbėti su draugu.
– Šiuo požiūriu mums Lietuvoje nėra lengva. Urugvajuje žmonės įpratę save visiems dalyti. Todėl aš ir Lietuvoje laikausi tos nuostatos, kad jeigu tau liūdna, jeigu nori ateiti pas mane pasikalbėti, jeigu yra net vienuolikta valanda vakaro, aš vis tiek tave priimsiu.
Urugvajuje rytą išleisdavau vaikus į mokyklą ir puldavau virti kavos, nes prieš darbą pas mane visada užsukdavo kaimynystėje gyvenanti draugė. Jei kas nors eidamas pro šalį užsuka į svečius, o tu ruoši vakarienę, savaime suprantama, žmogų pakviesi likti.
Aš pasiilgstu tokio bendravimo. Čia žmonės malonūs, tačiau priklausomi nuo taisyklių.
Draugus jau pripratinau prie savo stiliaus. Vienai kolegei labai skanūs mano kepti lietiniai, bet ji nedrįsdavo paklausti, kada vėl aš juos kepsiu. Kai tai išsiaiškinau, paklausiau, kada ji norėtų tų blynų paragauti. Iškepti juos – penkių minučių darbas.
Kolegė nedrąsiai pasiteiravo, kada galėtų užsukti. Man tai vėl keistai nuskambėjo. Pasakiau: „Ateik rytoj rytą. Pavalgysime ir kartu eisime į darbą.“
Ji nustebo: „Viskas taip paprasta?“ Žinoma. Aš tikrai džiaugiuosi, jei savo draugus šiek tiek atlaisvinau nuo griežtų taisyklių. Nenoriu pakeisti kultūros, bet jei galima ką nors teigiama pridėti, kodėl gi to nepadaryti.
Suvokiu vienintelį klausimą: „Ar rytoj galima užsukti?“
Jis svarbus dėl to, kad padėtų išsiaiškinti, ar rytoj būsiu namie, bet jokiu būdu nesusijęs su noru ar nenoru priimti svečių. Draugai jau priprato, kad lėtesnė, tylesnė nebūsiu.
– O prie ko jūs dar nepripratote Lietuvoje?
– Man atrodo, kad čia visi per daug skuba, mažai bendrauja, nori turėti daugiau, negu reikia. Kai bendrauju su žmogumi, man visiškai nesvarbu, ar jis turi tris namus, ar penkias mašinas.
– Kaip buvote įsikūrę Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje?
– Ten labiau įprasta gyventi name. Prie savo namų žmonės įpratę auginti vaismedžius. Citrinmedžiai auga beveik kiekviename kieme.
Mano lietuvė močiutė visą gyvenimą laikėsi papročio, kuris būdingas daugeliui lietuvių, – konservuodavo vaisius, daržoves bei uogas. Jie su seneliu turėjo namą, kuris buvo lietuviško stiliaus, Urugvajuje neįprastas.
Tai buvo dviejų aukštų namas, tačiau pirmasis aukštas buvo po žeme.
Ten buvo įrengti kambariai, virtuvė, rūsiai ir tai, kas man vaikystėje darė neapsakomą įspūdį, – skanumynų biblioteka: patalpa su daugybe lentynų, ant kurių stovėjo stiklainiai su uogienėmis, kompotais ir sultimis. Užaugau valgydama močiutės konservuotas gėrybes.
– Prie kokių lietuviškų patiekalų pripratino močiutė?
– Gerai prisimenu močiutės ruošiamus šaltibarščius ir barščius. Atėjusi pas močiutę sakydavau, kad noriu rausvos sriubytės. Urugvajuje mažai kas valgo burokėlius.
– Jūsų tėvas – lietuvis, o motina – ispanė. Kaip tėvų temperamentas reiškėsi šeimoje? Kas šeimoje buvo galva?
– Abu mano tėvai jau mirę. Tėtis buvo santūrus ir vyriškas. Mama – temperamentinga, šeimyniška. O dėl vadovavimo – visada šeimos galva yra moteris. Tik mes įtikiname vyrą, kad yra priešingai. Mes, moterys, esame tokios protingos.
– Turite dvi seseris. Ar meilė lietuviškam kraštui užvaldė ir jas?
– Jas labiau traukia ispaniška kultūra. Gal todėl, kad esu vyriausia šeimoje, lietuviškų genų, širdyje išsaugotų močiutės pasakojimų turiu daugiau.
Tarp manęs ir vidurinės sesers yra dešimties metų skirtumas, o už jaunėlę esu net penkiolika metų vyresnė.
Nepažinojau senelio. Jis mirė, kai mano tėvui buvo 17 metų. Močiutė liko viena su vaikais, daugiau niekada neištekėjo.
– Nors spaudžia šaltis, trūksta saulės, skiriasi jūsų ir lietuvių požiūris į daugelį dalykų, lietuviška pasaka, kurią močiutė jums įskiepijo į širdį, tęsiasi?
– Taip. Prisimenu, kartą ji pasakė: „Aš jau nebegrįšiu, bet grįši tu.“ Ji galėjo atvykti, bet bijojo skristi lėktuvu. Lietuvoje daug fotografavau, aplankiau vietas, iš kur ji buvo kilusi. Tai – nedidelis kaimelis prie Kaišiadorių.
Grįžusi į Urugvajų parodžiau močiutei nuotraukas, papasakojau, ką mačiusi. Ji negalėjo to įsivaizduoti. Savo atmintyje ji saugojo kitokius vaizdus. Močiutė mirė sulaukusi 98 metų.
