Varputėnų dvarą Šiaulių rajone valdžiusių Jelenskių, Hriškevičių, Burbų palikuoniui A.Griškevičiui likimas nepagailėjo išbandymų: vaikystėje grafui teko kęsti skurdą ir badą, o vėliau į gyvenimą kabintis be artimųjų pagalbos, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Gyvenimo istorija tiktų filmo scenarijui
Tėvų globos netekusiam vaikui pagalbos ranką ištiesė svetimas žmogus – anksčiau Varputėnų dvare veikusioje sūrinėje dirbęs šveicaras Niklausas Linderis, kurio garbei A.Griškevičius pavadino dvare vėl gaminti pradėtus unikalaus skonio sūrius.
Ramiojo vandenyno pakrantėje JAV, Santa Monikos mieste, likusius namus į sovietmečiu nugyventą Varputėnų dvarą iškeitęs A.Griškevičius nebijo iššūkių. Vienintelėje žiemą dvare šildomoje 20 kvadratinių metrų patalpoje, kurioje telpa ir virtuvė, ir darbo kabinetas, ir miegamasis su svetaine, įsikūręs grafas nekeikė likimo ir tvirtino, kad jei kas ir atsuktų laiką atgal, jis savo pasirinkimo nekeistų.
„Čia atvažiavau uždegti žvakutės – kad nors kiek toje Lietuvoje pasidarytų šviesiau“, – sakė A.Griškevičius, kurio gyvenimo istorija galėtų tapti įvykių ir siužeto posūkių kupino filmo scenarijumi.
Liko gyventi su močiutėmis
Nuo Lietuvą okupavusios sovietų valdžios slapstęsi ir taip represijų išvengę Antano tėvai Vladas ir Vanda Griškevičiai 1944 metais nusprendė trauktis į Vokietiją.
Vyriausią dukterį Eleną ir ką tik gimusį sūnų Joną pasiėmę grafai iš Vokietijos emigravo į JAV, o jų sūnus Antanas, kuriam tuo metu buvo treji metai, liko Lietuvoje.
„Mano brolis Jonas buvo ką tik gimęs, devynerių metų Elena jam galėjo būti auklė, o aš, manau, jiems būčiau tapęs balastu. Be to, jie nemanė, kad tas išsiskyrimas taip ilgai truks“, – į klausimą, kodėl buvo paliktas Lietuvoje, atsakymo ieškojo A.Griškevičius. Su močiutėmis Marija Hriškevičiene, Elena Laucevičiene ir pastarosios seserimi Konstancija Savickaite likusį berniuką priglaudė ūkininkai.
Iki šiol verda neskustas bulves
„Močiutė Elena netrukus mirė, o mane su dviem likusiomis močiutėmis sovietai ruošėsi ištremti. Nuo tremtinių dalios mus išgelbėjo atsitiktinumas – rusams pagailo kartu su mumis tuo metu gyvenusios paauglės rusaitės, kuriai taip pat būtų tekę išvykti.
Išvengus tremties užgriuvo kiti rūpesčiai. Baigėsi iš dvaro atsivežtas turtas, kurį keisdavome į maistą. Netekome ir vienintelės turėtos karvės. Tada, kad pragyventume, teko kartu su močiutėmis eiti elgetauti. Tačiau elgetos aplinkiniams greitai įgriso. Tada ėmiau piemenauti, pinti krepšius, daryti vantas“, – vaikystės vargus prisiminė A.Griškevičius.
Berniukui teko atsidurti ir vaikų namuose. „Iš tų namų aš vis pabėgdavau. Ten liepdavo skusti bulves, o aš to daryti labai nemėgau. Bulvių neskutu iki šiol – jas verdu su lupenomis“, – sakė grafas.
Dvaro darbininkas išgelbėjo nuo bado
Pradinės mokyklos Antanas nelankė. Jį mokslams ruošė močiutės.
„Oksfordo universitetą Didžiojoje Britanijoje baigusi Konstancija anksčiau dirbo anglų kalbos mokytoja. Tačiau būdama akla ji neišmokė manęs gerai rašyti. Kai eksternu buvau priimtas į penktą klasę, mane gyventi priėmė anksčiau mūsų dvare sūrininku dirbęs N.Linderis. Jis ir anksčiau mums padėdavo – kas mėnesį atveždavo maišą miltų, kuriais praskiedę vandeniu maitinomės.
N.Linderio šeimoje aš gyvenau pusiau slaptai. Į kaimą užsukus kokiam valdininkui slėpdavausi miške.
Tačiau valdininkai apie mane sužinojo – atvykę stribai N.Linderį už tai, kad laiko dvarininkų vaiką, net vedė sušaudyti“, – pasakojo A.Griškevičius.
Jo geradario sovietai nesušaudė, tačiau tuos namus Antanas turėjo palikti.
Tada apsigyveno pas N.Linderio dukterį Ireną, pradėjusią mokytojauti netoli Papilės esančiame Biliūniškių kaime. Čia jis baigė septintą klasę ir išvyko mokytis į Kauną.
Tėvus atstojo svetimas žmogus
Tėvus atstojusį ir jį nuo bado gelbėjusį N.Linderį grafas pagerbė jo vardu pavadindamas vėl Varputėnų dvare iš ką tik pamelžto karvių pieno pradėtus gaminti fermentinius sūrius.
Matininkų technikumą, o vėliau tuomečio Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių baigti sugebėjęs A.Griškevičius, išvykęs mokytis į Kauną, greitai neteko ir paskutinės močiutės.
„Neįsivaizduojate, kaip sunku neturėti artimųjų. Prisiminimai apie tuometes Kalėdas man kelia pačius blogiausius jausmus – visi studentai išvykdavo namo, o aš bendrabutyje likdavau vienas“, – atsiduso A.Griškevičius.
Pragyvenimui jis užsidirbdavo fotografuodamas, vėliau gavo laikiną darbą laboratorijoje.
Inžinieriaus diplomo JAV neprireikė
Įgijęs elektros inžinieriaus išsilavinimą, Antanas dirbo Lietuvos mėsos bei pieno fabrikuose, buvo pusantrų metų išsiųstas į Estiją paleisti ir suderinti ten iš Suomijos atvežtų sūrio kombinato įrenginių.
„Elektrotechnikos išmanymas ir praktika man padėjo emigravus į JAV. Tačiau kad ir kaip keista, Amerikoje pravertė tik žinios ir gebėjimai, o ne diplomas.
Inžinieriaus diplomu pasinaudojau tik vieną kartą drausdamas automobilį, kai draudimo kompanija elektros inžinieriams pritaikė 20 procentų nuolaidą“, – juokėsi A.Griškevičius.
Padėjo susirasti tėvus
Susirasti į JAV emigravusius tėvus A.Griškevičiui pavyko vėl per savo geradarį N.Linderį.
„Iš Šveicarijos į Lietuvą su trimis broliais atvykęs ir pas mano močiutę M.Hriškevičienę sūrininku dirbęs N.Linderis svajojo grįžti į tėvynę. Sužinojau, jog jis bandė mane įsisūnyti, kad aš taip pat galėčiau išvykti iš Lietuvos ir pasiekti JAV gyvenančius artimuosius. Taip pat sužinojau, kad po karo tėvai manęs ieškojo, tačiau gavo atsakymą, kad Šiauliai buvo stipriai subombarduoti, ir mūsų išvis nebėra.Kad esu gyvas, mano tėvas sužinojo per Linderius.
Vienas N.Linderio brolis dirbo Šveicarijos ambasadoje Maskvoje. Mano tėvas, perskaitęs kažkokį šio Linderio straipsnį, ėmė domėtis, ar jis nepažįstamas su Varputėnuose gyvenusiu N.Linderiu. Taip viskas ir išaiškėjo“, – pasakojo A.Griškevičius.
Išvykti padėjo giminystė su komunistų šulu
Paklaustas, kaip jam, dvarininkų palikuoniui, 1972 metais pavyko išvykti į JAV, A.Griškevičius tik šyptelėjo ir tarstelėjo, kad tai padaryti buvo sunkiau nei „Linder“ sūrį, kurio gamybai ruošėsi ne vienus metus. Galiausiai grafas prasitarė, kad išvykti padėjo giminystė su tuomečiu Lietuvos komunistų partijos šulu Petru Griškevičiumi.
„Mano tėvas ir P.Griškevičius buvo giminaičiai, tačiau nesigiminiavo“, – paaiškino Varputėnų dvaro šeimininkas.
Nusprendęs emigruoti į JAV A.Griškevičius pardavė turtą, kurį spėjo užgyventi: butą ir automobilį.
Nustebino alaus rūšių gausa
Didžiausią įspūdį atvykus į JAV Antanui padarė Kalifornijos klimatas.
„Tėvai gyveno netoli vandenyno, kuris dieną neleidžia orui įkaisti. Los Andžele dieną būna ir 40 laipsnių karščio, o prie vandenyno temperatūra siekia vos 23–25 laipsnius.
Iš sovietinės Lietuvos atvykusiam vyrui įspūdį padarė ir alaus rūšių gausa parduotuvėse.
„Tais laikais Lietuvoje buvo gal tik kokios trys rūšys alaus“, – prisimena A.Griškevičius.
Darbo pasiūlymą gavo kazino
Į JAV atvykusį Antaną brolis nusivežė į Las Vegasą. Prieš šią kelionę tėvas patarė lošimais pernelyg nesižavėti.
„Eidamas į kazino išsikeisk vieną dolerį ir statydamas po penkis centus apskaičiuok, per kiek laiko ką nors laimėsi arba praloši. Lygiai tas pat bus, jei išsikeisi 100 dolerių ir statysi po penkis dolerius“, – tėvo žodžius prisiminė A.Griškevičius.
Šio patarimo paklausęs vyras lošimo namuose daug nuostolių nepatyrė. Netrukus išsikeistą dolerį pralošęs Antanas išėjo į kazino fojė, kur išsikalbėjo su čia sutiktu vyru.
Sužinojęs, kad iš Lietuvos atvykęs A.Griškevičius yra patirties turintis elektrotechnikos inžinierius, pašnekovas pasiūlė ūkvedžio darbą jam priklausančiame name.
„Šis darbdavys mane įtaisė ir į inžinierių profsąjungą. Narystė joje labai padėjo, kai pardavus šį pastatą aš kuriam laikui netekau darbo. Būdamas profsąjungos narys gaudavau laikinų darbų ir taip verčiausi gal porą metų, kol susiradau ūkvedžio darbą kino kompanijoje MGM“, – sakė A.Griškevičius.
Išmoko nesakyti žodžio „ne“
Tvarką mėgstantis lietuvis naujiems darbdaviams patiko iškart, vos tik sutvarkė į jo žinią patekusį kino studijos sandėlį.
„Sandėlis buvo taip visko prigrūstas, kad sunku buvo ką nors surasti. Aš nupirkau lentynas ir viską gražiai sukrausčiau. Tuo mano viršininkas labai apsidžiaugė. Be to, tik atvykus į Ameriką sesuo patarė man niekada nesakyti žodžio „ne“.
Kartą jau baigiant pamainą prie manęs priėjęs neišvaizdžiai apsirengęs vyras ir paklausė, ar negalėčiau dar padirbėti. Atsakiau „taip“. Paaiškėjo, kad padirbėti prašė šios kompanijos savininkas. Po tokio atsakymo mano karjera ėmė kilti kaip ant mielių“, – pasakojo grafas.
Tautiečiams šiltų jausmų nepuoselėja
Daugiau nei tris dešimtmečius JAV pradirbusiam lietuviui įspūdį paliko geri darbo įrankiai, nors didelė dalis jų buvo pagaminta Kinijoje.
„Lietuvoje visi peikia kiniškas prekes. JAV kiniškos prekės geros. Lietuvoje blogi verslininkai – jie Kinijoje nuperka brokuotas arba garažuose pagamintas prekes“, – tvirtino gyvenimo JAV patirties turintis lietuvis.
Kai A.Griškevičiaus bendradarbiai pasiteiraudavo, koks gyvenimas Lietuvoje, jis atsakydavo: „Įsivaizduokite, atsibundate rytą – degalai automobiliui pabrangę keturis kartus, o jūsų alga sumažėjusi dešimt kartų.“
Emigranto duonos sočiai ragavęs A.Griškevičius prisipažino šiltų jausmų už Atlanto įsikūrusiems tautiečiams nepuoselėjąs.
Artimieji pareikalavo nuomos
„Džiaugiuosi, kad man pavyko pačiam gauti darbo ir nereikėjo jo ieškoti per lietuvius.
Pamenu, neturėjau darbo, o reikėjo pragyventi su žmona ir dviem vaikais. Tuo metu šeimos santaupų buvo likę 100 dolerių. Vyko lietuvių dienos. Tai nuėjau patalkininkauti. Visą dieną dirbau. O vakare šventės organizatoriai mane pakvietė pavalgyti ir liepė susimokėti 20 dolerių.
Liūdniausia buvo tai, kad giminaičiai ir tėvai mane priėmė kaip nuomininką. Man nuo pirmos dienos pasakė, kad turėsiu sumokėti nuomą. Tai išgirdęs sutrikau, pasakiau, kad Lietuvoje iš Sibiro grįžta žmonės, ir tai nuomos niekas neima, o aš atvykau pas saviškius.
Gal jie netikėjo, kad aš atvažiuosiu. Kviesti yra labai lengva nepasakius konkrečios datos“, – patirtą nuoskaudą prisimena A.Griškevičius.
Neteko išgerti nė su vienu bendradarbiu
Paklaustas apie amerikietišką gyvenimo būdą A.Griškevičius sakė, kad jis nedaug kuo skiriasi nuo lietuviško.
„Žmonės jau nebendrauja vieni su kitais. Sovietmečiu reikėjo turėti savo santechniką, kad laiku sutaisytų prakiurusį čiaupą, savo daktarą, kad tave gerai gydytų, savo prekybininką, kad galėtum gauti deficitinių prekių.
Amerikoje tokių problemų niekada nekilo, tai kam be reikalo gaišti laiką su žmogumi, kuris tau nereikalingas. Tiek metų išdirbau Amerikoje, bet nė su vienu bendradarbiu taip ir neišgėriau nė stiklelio degtinės. Ten žmonės bendradarbiams bijo pasirodyti, kad mėgsta išgerti, todėl dažniausiai geria sugrįžę į namus.
Dar į akis krito tai, kad amerikiečiai nesineša į darbą sumuštinių, o juos perka bufete ar valgykloje. Nors nešdamasis pietus į darbą per metus gali sutaupyti geroms atostogoms Europoje“, – stebėjosi A.Griškevičius.
Netikėjo, kad sovietų imperija žlugs
Vaikystėje paprasčiausio valgio stokojęs A.Griškevičius emigravęs į JAV greitai pasigedo rūkyto kumpio ir dešros, tačiau apsidžiaugė dėl vaisių gausos. Nors gyvenant JAV lyg ir nieko netrūko, Antaną kamavo gimtinės ilgesys.
„Buvome įtikinti, kad Sovietų Sąjunga yra tvirčiausia, todėl negalėjau nė pagalvoti, kad ji žlugs. Kol sovietų imperija gyvavo, grįžti atgal minčių nebuvo, tačiau jai žlugus mintys apie tėviškę ėmė lankyti vis dažniau“, – prisipažino grafas.
Kiekvienas žvėris grįžta į mišką
Antanas tikino žinąs, kad apie sugrįžimą į tėvynę svajoja ne tik JAV dirbantys lietuviai, bet ir lotynų amerikiečiai.
„Sulaukę pensijos jie važiuoja į savo tėviškę pagyventi ir ten numirti. Kaimiškai kalbant, kiekvienas žvėris grįžta į mišką.
Man buvo gaila prarasti dvarą. Juk iš čia esame kilę“, – samprotavo grafas.
Vyro sprendimui sugrįžti į Lietuvą neprieštaravo nei žmona smuikininkė Danutė Griškevičienė, nei sūnūs: profesionaliu fotografu bei dėstytoju dirbantis Agnius (44 m.) ir prie ekonomisto bei istoriko diplomų filosofijos daktaro diplomą pridėjęs Vladas (34 m).
Varputėnų dvare apsigyvenęs A.Griškevičius su JAV likusiais sūnumis ir žmona dabar bendrauja telefonu ir internetu per skaipą.
Grafą stebina Lietuvos biurokratai
Paklaustas, ar po daugiau kaip trisdešimties JAV praleistų metų vėl sugrįžęs į Lietuvą nepatyrė kultūrinio šoko, grafas prasitarė, kad kai kurie dalykai jį stebina iki šiol.
„Pradėjęs tvarkytis vieno pastato susigrąžinimo dokumentus apsilankiau savivaldybėje. Nekreipiau dėmesio į savo aprangą. Kai savivaldybėje ėmiau teirautis, kodėl tų dokumentų tiek ilgai reikės laukti, viena valdininkė atkirto: „Tu, kaimieti, nešk tris šimtus dolerių ir projektą rytoj turėsi.“ Stebina, kad kokio nors popierėlio kelionei iš vieno tame pačiame pastate esančio valdininko kabineto į kitą skiriama net keturiolika dienų! Vieno dvare esančio šulinio privatizavimo procesas truko net šešerius metus. Amerikoje to negalėtum net įsivaizduoti“, – stebėjosi A.Griškevičius.
Varputėnų dvarą naujam gyvenimui prikelti bandantį grafą stebina ir žmonių nenoras dirbti. Neseniai pristigęs darbuotojų A.Griškevičius kreipėsi į Darbo biržą. Ji jam atsiuntė keturiolika kandidatų.
Tačiau, į Lietuvą sugrįžusio emigranto nuostabai, gauti darbo nepanoro nė vienas pas jį atsiųstas bedarbis: „Visi tik prašė parašyti Darbo biržai atsakymą, kad jie man netinkantys.“
Gyvendamas JAV pinigų vergu netapo
Didelę dalį gyvenimo JAV praleidęs A.Griškevičius sakė amerikiečiu netapęs. „Emigrantas tikru amerikiečiu niekada netaps – jis amerikiečiams taip ir liks emigrantas. Be to, ir amerikiečių mąstymas yra kitoks. Man svetimas amerikietiškas naudos vaikymasis.
Pinigai man tėra popierėliai. Kiek jų man tereikia. Turiu antsvorį, negaliu daug valgyti. Ir dvejų kelnių vienu metu nenešiosi. Kai atvažiavau čia, ūkvedys man jau buvo įrengęs du didelius kambarius. Bet kai pradėjau gyventi, supratau, kad jų man per daug, ir šildymas žiemą pernelyg brangiai kainuoja. Persikrausčiau į netoli kamino esančią patalpą, kurią šildau Kuršėnuose lombarde įsigyta krosnele, prie jos primūrijęs šildomąją sienelę“, – savo vos 20 kvadratinių metrų buveinės, kurioje leidžia žiemas, privalumus vardijo dvarininkas.
Gyvenime vėl viską pakartotų
Saulėtoje Santa Monikoje esančius namus į svetimų žmonių nugyventą protėvių dvarą iškeitęs ir čia savo santaupas investavęs A.Griškevičius nesigaili priėmęs tokį sprendimą.
Grafas tvirtino: jei koks stebukladaris ir atsuktų laiką atgal, jis vis tiek pasielgtų taip pat.
„Gyvenime yra už pinigus svarbesnių dalykų. Aš noriu prikelti savo protėvių dvarą ir palikti jį ateinančioms kartoms, o atgaivinęs sūrinės veiklą – pagerbti čia sūrius gaminusį ir man labai padėjusį N.Linderį“, – dėstė A.Griškevičius.
Užsispyrimu ir neišsenkama energija stebinančio grafo nepalaužė ir į jo dvaro pastatus bei turtą kėsinęsi padegėjai – jie Varputėnų dvare sukėlė net penkis gaisrus.
Lietuvai reikia viduriniosios klasės
Ne tiktai dvaru, bet ir jo protėvių pastatyta Varputėnų bažnyčia besirūpinantis A.Griškevičius didelių ateities planų nepuoselėja. Nepuoselėja grafas ir vilčių, kad gyvenimas Lietuvoje greitai pagerės.
„Visuomenės klestėjimo garantas – vidurinė klasė. Kol jos Lietuvoje nebus, tol niekas čia nepasitaisys“, – sakė racionaliai mąstantis ir optimizmo neprarandantis A.Griškevičius.
