Motinos veido nepamena
Kristaus Karaliaus katedros 41 metų klebono E.Troickio pavardė, išvertus iš rusų kalbos, reiškia „trejybę“. O ir gimęs jis prieš pat Kūčias – gruodžio 22 dieną. Gal jo likimas – tapti dvasininku – nulemtas iš aukščiau?
Bet to paklaustas E.Troickis cituoja tikinčiųjų labai gerbtą ir mylėtą Tėvą Stanislovą – kunigas turintis kalbėti ne apie likimą, lemtį, o apie Dievo valią, planą.
„Gyvenimą aš priimu kaip dovaną, kaip dalyką, kurį pats privalau pakeisti. Jeigu būsiu pasiryžęs eiti priekin, tai ir Dievas man padės“, – kalbėjo kunigas.
E.Troickis neslepia, kad nuo mažų dienų augo vaikų globos namuose. Su motina jis gyveno iki 3 metų, bet ją pamena tik kaip kažkokį šalia būdavusį žmogų. Jos veido bruožai, balsas, prisilietimai – kažkur labai toli, po neperregima skraiste.
Savo asmens byloje E.Troickis perskaitė, kad jo motiną sulaikė už vagiliavimą. Gimdytoja norėjusi nugvelbti batelius – galbūt jam, savo sūnui, bet greičiausiai ne dėl šios vienintelės nuodėmės ji buvo nuteista.
Vaikų globos namų administracija ją stengėsi surasti, bet iš Registrų centro ateidavo vis tas pats atsakymas – apie tokį asmenį žinių nėra, galbūt išvykusi. Apie tėvą, pagal tautybę – rusą, taip pat nežinoma ničnieko.
Paklaustas, kodėl suaugęs pats neieškojo motinos ir tėvo ir dabar netgi nežino, ar jie gyvi, ar mirę, E.Troickis sakė, kad gimdytojų vaikui reikia vaikystėje, bet vaikas negali pats jų surasti. Tad ką dabar pakeistų, jei jis ir sužinotų tėvų gyvenamąją vietą?
Globėjai skatino mokytis
„Aš nesijaučiu nuskriaustas, nes gyvendamas Obelių vaikų globos namuose turėjau globėjus – vietinius gyventojus Alfonsą ir Leoną Pupelius. Pas juos leisdavau vasaros atostogas, savaitgalius“, – kalbėjo E.Troickis.
Šie žmonės užaugino ir savo sūnų, E.Troickio neįvaikino. Kunigas sakė niekada to ir neprašęs, nes tuomet nesuvokė, kad į mokyklą būtų ėjęs ne iš globos namų ir kad juose nebūtų reikėję gyventi kone visą savaitę.
E.Troickis ir nesvajojęs apie globėjus. „Buvau pirmokas. Augau su tokių pat kaip aš vaikų pulku. Net nepagalvodavau, kad yra ir kitoks gyvenimas. Apie šeimos modelį sužinojau tik patekęs pas globėjus“, – kalbėjo jis. Jie išmokė globotinį žegnotis ir maldų.
Buvo sovietiniai laikai, pamaldumas toli gražu nebuvo laikomas dorybe. Priešingai, globėjai, vedžioję berniuką – globos namų auklėtinį – į mažo miestelio bažnyčią, netrukus buvo pastebėti ir perspėti, kad to vengtų.
Tuomet obeliečiai, praktikuojantys katalikai, važiuodavo į kitų miestelių ar Rokiškio bažnyčią, o kartu – ir jų globotinis.
Būdamas vaikas, E.Troickis apie kunigystę negalvojo. Tokias mintis pažadino vėliau globos namuose tikybą dėstęs vietinis klebonas.
Globėjai skatino jį siekti mokslo, bet gyvenimo pagal savo supratimą nedėliojo, leido klausyti savo širdies balso.
Negauna svarbiausio – meilės
E.Troickio svajonė – kad neliktų vaikų globos namų, kad visi vaikai augtų šeimoje.
Kunigas kalbėjo, jog kiek besistengtų auklėtojos, kiek šilumos jos vaikams beduotų, neįmanoma atstoti tikros motinos ir tikro tėvo.
„Valstybės globojami vaikai pertekę dovanomis, bet jie negauna paties svarbiausio – tėvų meilės. Baisiausia, kad ir patys auklėtiniai to nebesupranta arba jiems to nebereikia“, – kalbėjo kunigas.
Obeliuose ne viena šeima tapo vaikų globos namų auklėtinių globėjais. Daugelis iki šiol palaiko ryšį. Bet, E.Troickio manymu, geriau į savo šeimą priimti kuo mažesnį vaiką, nes vyresnių charakteriai jau būna sulaužyti, jiems sunku priimti naujas, griežtesnes, taisykles.
Vienu gyvenimo tarpsniu klebonas nekalbėjo apie savo praeitį, nes skaudino tos pačios klišės – jeigu tu iš vaikų namų, tai greičiausiai chuliganas, vagis ir nepritapėlis.
Krito šešėlis dėl vagysčių
„Įtarus požiūris – lyg nepageidaujamas bagažas, kurio atsikratyti pakely – negali“, – kalbėjo E.Troickis.
Tai jam teko pajusti savo kailiu studijuojant kunigų seminarijoje, dingus seminaristų smulkiems daiktams – tušinukui knygai, užrašų knygelei.
Turtas nedidelis, bet sudijuojantiems jaunuoliams gan brangus, todėl jie kreipėsi į rektorių.
Klebonui nemalonu prisiminti ant jo kritusį šešėlį. „Aha, Troickis taigi iš vaikų namų...“ – jautė smingančias į jį strėles.
Jaunuolis, kaip ir dar keli seminaristai, aiškintis dėl šių vagysčių ėjo pas rektorių.
„Labai norėjau, troškau ir meldžiausi, kad viskas kuo greičiau išaiškėtų. Tai buvo nerimastinga man savaitė“, – prisipažino E.Troickis.
Išaiškėjo, kad vienas iš seminaristų serga kleptomanija.
Netenka ir gyvų tėvų
E.Troickis neteisina likimo draugų, kurie prisidengdami našlaičio dalia siekia aplinkinių gailesčio, kiti – naudos, tikėdamiesi, o gal sušelps, gal darbą duos, gal atsižvelgs sudėtingomis aplinkybėmis.
Dirbant Panevėžio rajone, Smilgiuose, jį aplankė buvęs klasės draugas. Klebonas nusivylė išvydęs savo bendraamžį ištiesta ranka. O jiedu buvo vos 30-mečiai, turintys rankas ir kojas, ne invalidai, galintys baigti mokslus, dirbti ir užsidirbti.
„Vaikystėje buvo ir nuoskaudų, ir ieškojimų, ir klausimų, kodėl neturiu motinos ir tėvo, kodėl kiti galbūt laimingesni už mane, bet supratau – aš už tai neatsakingas, tai suaugusiųjų klaida“, – kalbėjo kunigas.
Tik silpnieji dėl tekusių kančių, artimųjų netekčių praranda tikėjimą ne tik Dievu, bet ir savimi.
„Aš netekau tėvų vaikystėje, kaip buvo – taip. Bet kiti taip pat tėvus praranda, nors suaugę, bet jie irgi kenčia. Kitų tėvai gyvi, bet gimdytojus ir jų vaikus skiria amžini pykčiai, nesutarimai, nesusipratimas, nemokėjimas atleisti, jausmas, kad buvai nelaukiamas ir esi nemylimas“, – kalbėjo E.Troickis.
Klebonas neapgailestavo ir dėl to, kad kalėdiniu laikotarpiu, kai žmonės švenčia, susitinka su giminaičiais ir draugais, dvasininkams – pats darbymetis.
„Su savo šeima – globėjais, su krikšto vaikų šeimomis, draugais dažniausiai per švenčių įkarštį tik susiskambiname, bet susitiksime vėliau. Važiuojantieji pro šalį užsuka valandai ar dviem pasimatyti“, – kalbėjo E.Troickis.
Giedojo žmonės ir šventoriuje
Priminus apie spalio pabaigoje panevėžiečiams pateiktą siurprizą – E.Troickis giedojo ant katedros laiptų prieš Wolfgango Amadeus Mozarto pasaulinio garso kūrinį „Requiem“, kunigas nusijuokė: „Tai Arvydas Karaška išprovokavo.“
A.Karaška tuomet, dalyvaudamas sakralinės muzikos festivalyje „Dangūs skelbia Dievo šlovę“, savo kūrinį „Lux aeterna“ atliko elektroniniu 61 varpo karilionu.
„A.Karaška paskambino telefonu tą pačią dieną, sako: „Būtų labai gražu, jeigu su choristais sugiedotumėte religinę „Viešpaties angelo“ maldą. Ir choristai, ir žmonės šventoriuje taip pat giedojo, bet aš su vargonininku Antanu Šaukliu buvome pastatyti prie mikrofono, todėl atrodė, kad dviese traukiame“, – šypsojosi E.Troickis.
Klebonas sakė, kad žmonės tai pernelyg sureikšmino, nes „Viešpaties angelo“ malda giedama ir kapinėse, ir kitose vietose mirusiajam paminėti.
Kiekvienas dvasininkas, kokį beturėtų balsą ir muzikinę klausą, reikalui esant, ją galintis giedoti.
Jau nebepakanka klauptis
Paklaustas, ar dvasininkas privalo turėti muzikinių sugebėjimų, E.Troickis sakė, kad stojant į seminariją tokio egzamino nėra. O štai stačiatikiai tam kelia gan aukštus reikalavimus ir tikrina jaunuolių gabumus.
„Katalikų seminarijoje lavinamas balsas ir muzikinė klausa, kiekvienas kunigas elementarias giesmes per iškilmes tikrai sugeba giedoti“, – tvirtino klebonas.
O štai daug sudėtingesnį velykinį šlovinimą, įnešus į bažnyčią ugnį, tamsoje žvakutes laikant tikintiesiems, gali giedoti ir pasaulietis, išskyrus dalį pabaigoje. Bet dažniausiai gieda dvasininkas.
Pernai Kristaus Karaliaus katedroje šį šlovinimą giedojo E.Troickis. Vyskupas turi daug rūpesčių, darbų, todėl dvasininkai pareigomis dalijasi.
O ir žmonės, jų požiūris į Bažnyčią keičiasi. „Dabar nebegali pasakyti: klaupkis ir gailėkis. Dažnas nori pafilosofuoti, pasikalbėti apie tikėjimą ir netikėjimą, Bažnyčią pakritikuoti. Kunigui reikia ir pašaukimo, atidumo, ir profesinių įgūdžių“, – sakė E.Troickis, dar dirbantis policijos kapelionu.
