Ji iš tiesų vibravo ir ne tik garsus, bet ir kūną, kuris užlietas harmonijos, išgyveno potyrius. Unikalus instrumentas iš senos lempos gaubto, pavadintas gaubliu, prabilo Tomo rankose ir į pasaulį paskleidė muziką, kuri suskambo plačiai – Artimieji ir Tolimieji Rytai, Vakarai, Europa ir Afrika klausėsi jo kūrinių.
Muzika sklido plačiai ir nėrė giliai, ieškodama kelių į žmogaus vidų. Tam Tomas sugalvojo netgi specialias muzikos terapijos sesijas, kurių metu, kaip pats prasitars, stengėsi ištraukti žmones iš jų kasdienybės ir parodyti jiems save pačius.
Pasitelkus kvapus ir muziką, jis kūrė tokią aplinką, kuri savo jaukumu ir saugumu leistų palikti pasaulio triukšmą ir neprimintų kasdienybės. Kūrėjas suprato, kad sukūrus ramybe dvelkiančią atmosferą, galima iššaukti geras ir gražias mintis, kurios žmonėms leidžia pailsėti.
Tai viliojo, norinčius atitrūkti nuo bėdų, sunkumų, patirti įspūdžių, pasikrauti energijos, pabūti su savimi. Dažnas atsipalaiduodavo taip, kad panirdavo net į labai gilų miegą, nebesibaimindami, kad nepažįstamoje aplinkoje guli ant žemės šalia kitų, kartais svetimų žmonių.
Jam rūpėjo žmogus, jo norai, galimybės.
Prie to stengėsi prisidėti savo darbu. Rūpestis žmogui, siekis ugdyti, šviesti, atverti padarė Jį Mokytoju. Ir ne tik vaikų, mokant juos groti mušamaisiais, bet ir suaugusiųjų, užsiimant dvasinio tobulėjimo, fizinio ir emocinio harmonizavimo atstatymu (Reiki metodu).
Toks buvo šio žmogaus pasaulis. Apie jį ir kūrybą pakviečiau pasikalbėti gruodžio 4 dieną, rengiant trumpą video interviu, kuriam, kaip visada, laiko neužteko. Todėl tik įsibėgėjus, pokalbį teko nutraukti. Vėliau dar ilgokai jį pratęsėme gatvėje, kurioje laiko ir temų riba išnyksta. Tuomet atsisveikinome iki kito karto.
Tačiau tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Būrys jaunuolių Tomą sumušė naktį iš gruodžio 23-osios į 24-ąją. Sunkią galvos traumą patyręs T.Dobrovolskis buvo nugabentas į ligoninę, medikai konstatavo, kad vyro būklė yra labai sunki. Po dviejų savaičių kompozitoriaus gyvybė užgeso. Jam buvo 48-eri.
* * *
- Esi jautrus muzikai ir garsams. Kaip reaguoji į viešose erdvėse sklindančią muziką, ar ji netrikdo?
- Jeigu kalbame apie vietas, kurias aš renkuosi sąmoningai – koncertus, festivalius – man labai įdomu. Aišku, būna įvairiopų netikėtumų – nusivylimų ar atradimų (jų yra daugiau) – bet viešose erdvėse, kavinėse, parduotuvėse stengiuosi ypatingai į tai nekreipti dėmesio. Bet galiu pasakyti, kad kartais mane nustebina tikrai gera ir kokybiška muzika.
Aš suprantu klausimą, kad, galbūt, kalbama apie tokias radijo stotis, kurios groja gan kičinį „popsą“ – matyt, yra klausytojas šiai muzikai. Aš manyčiau, kad kiekvienas „media“ ar žiniasklaidos šaltinis turėtų nešti ir auklėjamąją rolę, man nelabai patinka, kai žiniasklaida pasiduoda įtakai, man labiau patiktų, kad ji ugdytų publiką.
- Kas muzika yra tau ir kaip ji veikia?
- Muzika man turbūt yra viskas. Tai - mano gyvenimo būdas, mano veikla, mano malda, giliausios patirtys, atradimai ir praradimai. Ji veikia gerai – ir kaip sveikatinimo priemonė, pramoga, ir kaip kūrybos šaltinis.
Kaip radosi idėja užsiimti muzikos terapija? Susitikimas, kurį tu paskatini, atrodytų, skleidžia ir gydymo procesą. Kaip kilo toks poreikis?
Poreikio kaip tokio nebuvo. Muzikos terapijomis pavadintos sesijos, kurias aš atlieku, gimė, kaip idėja atnešti į sceną savo potyrius iš vaikystės. Patirtys kilo iš gražių ir nerūpestingų vasarų pas močiutę ir senelį kaime. Gražus oras, graži gamta, pieva, drugeliai, bitės, daug kvapų – toks neaprėpiamas, neapsakomas džiaugsmo pojūtis, kada tau gera, esi nerūpestingas, tau smagu gyventi – tau gerai.
Šiuos prisiminimus aš vis išgyvendavau iš naujo. Jau nebėra to kaimo, nebėra senelių, bet tie potyriai, atsiminimas, emocija liko. Norėjosi visa tai perkelti į sceną ir papasakoti muzikine kalba. Taip atsirado kvapų ir muzikos garsų projektas, kuris šiuo metu yra labai populiarus.
- Kaip vyksta susitikimas?
- Techniškai tai vyksta labai paprastai. Žmonės susirenka kamerinėje aplinkoje, ne tradicinėje koncertinėje salėje, šiltai apsikloję, atsigula ant žemės, ir užsimerkę klausosi „koncerto“. Sesijų metu naudoju kvapus, groju, improvizuoju, darau vibroakustinį garso masažą, kvapų terapiją.
Aš pats nedrįstu visų šių elementų susijungimo pavadinti terapija, bet žmonės pasakoja, kad sesijų metu patiria daug gilių įspūdžių. Po to jie tarsi jaučiasi pailsėję, miega geriau, jų nuotaika geresnė, tampa darbingesni.
Galima tai pavadinti meditacija, bet nebūtinai. Tai tiesiog gero laiko praleidimo būdas – laiko skirto sau. Mes nesugebame jo rasti, todėl ir pati idėja buvo tokia – truputėlį ištraukti žmones iš rutinos, kasdienybės ir leisti jiems pabūti su savimi, pakeliauti savyje – tokia antropologinė kelionė į savęs vidų, į tikrąjį Aš, atrandant savąjį autentiškumą.
Viena mano darbo priemonių – tai aromaterapiniai kvapai, eteriniai aliejai, kuriuos aš garinu su specialiais purkštukais.
Jie tampa vienu iš impulsų žmogaus vaizduotei paskatinti; postūmiu, kuris sukelia emocijas ir atsiminimus – taip žmogus keliauja per savo patirtį ir kuria vaizdinius.
Vieni sako, kad matė filmą, kiti buvo teatre, trečias pasakoja, kaip keliavo po pasaulį, ir buvo tokiose vietose, kurių net neįsivaizdavo esant, ir ten jautėsi kaip namuose. Priemonės tampa reikalingos vaizduotei, procesui paskatinti...
- Kaip manai, o kam to reikia?
Reikėtų to paklausti žmonių, kurie ateina į sesijas, ir jie turbūt pasakytų, kad jiems norisi kažko įdomesnio, naujo, netikėto, kitoniško – jie ieško. Aš ieškau taip pat.
Sesijų metu mes dalyvaujame tame bendrame ieškojimų procese – ieškojimo savęs, kažko naujo, minčių, įžvalgų, idėjų, galbūt, ir sveikatinimo...
Ši publikacija yra Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto mokomoji medžiaga
