Gimusi Kupiškyje, ji augo pas močiutę kaime, kur dažnai dėl audrų dingdavo elektra. Įpratusi prieš miegą pažiūrėti animacinių filmukų tokiais atvejais mergaitė vaidindavo pati.
Dabar 13 kilometrų nuo Panevėžio esančiame vienkiemyje su šeima įsikūrusi aktorė juokavo, kad galbūt kada nors taps ūkininke.
„Kartą klasėje reikėjo rašyti rašinėlį, kuo norėčiau būti užaugusi. Parašiau, kad būsiu aktorė arba melžėja. Taip susiklostė, kad esu aktorė“, – juokėsi Vita.
Nors pasaulinė filmo premjera išgarsino aktorę, šlovę ji vadino atsitiktinumu. Kaimo nuotaką Saulę vaidinusi Vita prajuokina žiūrovus auksine fraze: „Aš ne ku...va, aš turiu svajonių, aš noriu būti kino kritike.“
Ji neslėpė, kad baigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pradėjus dirbti Juozo Miltinio dramos teatre nebuvo lengva.
Porą metų ją buvo ištikusi krizė, nes studijos sostinėje išmokė gyventi pašėlusiu tempu, o pradėjusi dirbti Panevėžyje to labai ilgėjosi.
„Patekau į tokią ramybę – paskaitai poezijos, turi vieną kitą renginį, ir viskas.
Kai nori dirbti, o tau nesuteikiama galimybių, nėra lengva“, – prisipažino V.Šiaučiūnaitė.
Tada ji įsitikino, kad aktoriaus duona nėra skalsi. Artėjant antrojo sezono pabaigai ji vis dar buvo negavusi vaidmens. Kolegos ją guodė, kad viskas normalu, bet širdyje buvo didelė tuštuma. Tada suprato, kad didžiausias emocinis krūvis užgriūva, kai aktorius negauna vaidmens.
Žinodama, kad neatitinka standartinio gražuolės etalono, Vita ėmė svarstyti, ar pasirinko tinkamą specialybę. Jai teko susiimti, moteris daug skaitė, dirbo mokykloje su vaikais.
Atsitiesti padėjo šeima. Neseniai aktorė prisipažino nežinanti, kaip bus su naujais vaidmenimis teatre, tačiau dėl to nebesikremtanti. Vis dar laukianti svarbiausio scenos vaidmens aktorė negali būti be veiklos.
Pradėjusi savanoriauti labdaros organizacijoje „Atjauta“ ir mokyti vaikus teatro meno V.Šiaučiūnaitė dar norėtų įgyti pedagoginį išsilavinimą.
„Išėjusi į pensiją gal įgyvendinsiu savo vaikystės svajonę – nusipirksiu karvę ir būsiu melžėja“, – juokavo aktorė.
Dabar savo sodyboje ji laiko tik dvidešimt vištų – jas lengviau prižiūrėti nei karvę.
Taip pat turi katę, šunį. Prisirišimas prie gyvūnų Vitai neleistų ilgiau išvykti iš namų, tačiau visus ūkio darbus moka ir jos duktė bei sūnus.
Norėdama padėti netoliese gyvenančiai garbaus amžiaus kaimynei, kuri dažnai pasiligoja, aktorė kartais pamelžia jos karvę.
„Svarbu turėti svajonę, nes į priekį veda neišsipildę norai. Kai žmogus liaunasi ko nors tikėtis iš savęs ir gyvenimo, daug ko netenka“, – įspėjo V.Šiaučiūnaitė.
