„Dar būdami studentai jie susitiko teatre. Tik tą vieną kartą. Dabar jis – KGB agentas, o ji – tiesiai iš apgulto Vilniaus parlamento. Jie ilgai tyli, nesako nė žodžio, tik žiūri vienas į kitą tiriamu žvilgsniu“, – apie tą keistą susitikimą vėliau parašė tuometis Norvegijos parlamentaras Ingvaldas Godalas knygoje „Aš noriu mirti graži, Lietuva“. Prieš keletą metų knyga buvo išversta ir į lietuvių kalbą.
Savo knygoje Norvegijos politikas, tuo metu vadovavęs parlamento krašto saugumo komitetui, aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės N.Oželytės atvykimą į Oslą praėjus vos kelioms dienoms po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių ir jos pasirodymą televizijos laidose bei susitikimuose su politikais.
„Nijolė Oželytė nuostabiai pasirodė per televiziją. Juk ji – kino žvaigždė, ir to nepaneigsi. Akinamai graži, bylojo paprastais žodžiais, pasiekusiais žmonių protą ir širdį, bet svarbiausia – širdis. Fotografai šį gražų objektą fotografavo iš visų pusių”, – susižavėjęs rašė I.Godalas.
Apie keistus gyvenimo sutapimus ir vingius, apie kupiną baimių ir nepasitikėjimo laiką, apie nuolat jaučiamą KGB artumą – šis atviras N.Oželytės pasakojimas.
„Jaunystėje buvau tikrai nelaiminga. Man buvo baisu gyventi, niekas neaiškino, kas yra gyvenimas ir mirtis. Man atrodė, kad mano kojos trumpos, kad aš negraži, kad aš ryža, kad mano pavardė Oželytė ir iš viso kam aš tokia gyvenu, – pasakojo N.Oželytė. – Jei dabar man kas pasiūlytų grįžti į jaunystę ar vaikystę – niekada! Kol nebuvau pažįstama su Vladimiru Vysockiu (legendinis rusų aktorius ir rašytojas. – Red.), turėjau labai rimtų problemų su savimi.
Per filmo „Nebūsiu gangsteriu, brangioji“ premjeros kone susimušiau su kino kritiku Skirmantu Valiuliu, kai jis, išėjęs į sceną, pradėjo žarstyti pagyrimus. Bet aš gi žinojau, kad nemoku vaidinti! Priėjau prie S.Valiulio ir sakau: „Kam taip viešai ir garsiai tyčiotis?“ S.Valiulis buvo nustėręs – nesuprato, apie ką aš kalbu.”
- Bet stojant į aktorių kursą, kur norinčių mokytis susidarydavo astronominis skaičius, – reikėjo bent jau pasitikėjimo savimi.
- Visada žinojau, kad esu niekas. Bet kai mano gražioji draugė paprašė ją palydėti į stojamuosius būsimųjų aktorių egzaminus, sutikau. Egzaminai vyko anksčiau nei į universitetą – kodėl nepaduoti dokumentų.
O tuo metu paaiškėjo – KGB buvo parašęs raštą, kad manęs nepriimtų į aukštąją mokyklą. Kurso vadovė Irena Vaišytė tik dėl to manimi ir susidomėjo.
Pasikvietė ir sako: „Etiudų jūs daryti nemokate, Nijole. Pasakykite, kas jūs?“
O aš nieko nesuprantu, aš – komplikuotas sovietinis vaikas, nežinau, kas tas KGB. I.Vaišytė rodo man raštą, kad Oželytė neturėtų patekti į studentų sąrašus, ir sako: „Žinai, visi tokie vienodi, tokie banalūs. Man įdomu, ką toks jaunas žmogus galėjo padaryti, kad toks raštas būtų parašytas.“. Aš nieko neatsakiau, o ji, matyt, pamanė, kad aš agentas 007.
O po to detektyvas vyniojosi taip. I.Vaišytė mane priėmė į tuometę Konservatoriją, o po dviejų mėnesių aš jau savo pašto dėžutėje randu šaukimą atvykti adresiuku, kuris yra šalia Konservatorijos (Aktorių meistriškumo katedra ir Valstybės saugumo komitetas buvo gretimuose pastatuose Gedimino prospekte. – Red.). Įėjimas iš šono, laiptukais užlipi – į dešinę. Įeinu į kabinetą. Sėdi du seniai: „Na, drauge Oželyte, pakalbėkime truputį. Turite tokią dėstytoją Vanagienę, ar ji nesako kokių blogų dalykų?“
O aš iki tokio laipsnio apolitiška! Kai prasidėjo Nepriklausomybė, aš mamai priekaištavau, kodėl ji man nieko nepasakojo apie Lietuvą. O ji sakė: „Su tavo liežuviu? Tu kalėjime arba beprotnamyje būtum supuvusi.“
„O kodėl, drauge Oželyte, ant suoliuko savo kieme išraižėte žodį „Kalanta“? O mano kiemas uždaras. Ir čia jau man pradėjo darytis baisu.
„Menininkai tokie žmonės, jie labai nepatikimi. Nieko bloga daryti nereikia. Jei ką išgirsite – turėsite pranešti.“
Sakau: „Ne!“
„Tai nesimokysit!“
O aš jiems sakau: „Mane priėmė, nors jūs raštą parašėte!“ Žalio supratimo neturėjau, su kuo turiu reikalą.
Kitą dieną I.Vaišytė man su ašaromis sako: „Nijole, ką jūs darote! Ar jūs nesuprantate?“
Iš kur aš galiu suprasti? Tai tas pat, kaip kalbėti su penkerių metų vaiku apie FTB struktūrą.
– Tai už ką KGB parašė tą raštą?
– Mes buvome neišgąsdintų idiotų šalis. Niekada tuo nesidomėjau. Bet kai mano draugai neįstojo į aukštąsias mokyklas, pradėjau galvoti.
Ir nesunkiai supratau, kad kai vasarą važiuodavome autostopu į Taliną pagroti gitaromis, padainuoti ir pažiūrėti suomiškų pornožurnalų – mus gaudydavo. Mažuose miesteliuose sulaikydavo milicija, nuvesdavo į skyrių ir nufotografuodavo. Būdavo taip linksma! Niekam į galvą neatėjo, kuo tai baigsis. Kas galėjo pamanyti, kad visa tai eis į saugumą? Tai buvo žmonės, kurie neturėjo gerų tėvų ir nukentėjo.
Dabar bylose yra tos nuotraukos.
Ir dar KGB man pasakė įdomų dalyką: „O jūs nepagalvojote, kad vis tiek toks žmogus bus? Ir tada jums bus blogai. Tada pranešinės apie jus.“
Jie mane kalbino, kad gal galėsiu važinėti į užsienį. Vėliau, kai mokslus baigiau, manęs neišleido net į Lenkiją.
- Bet Sovietų Sąjungoje mažai kas važinėjo į užsienį. Laimingieji išleisdavo kelerių metų santaupas savaitės kelionei į socialistinę šalį...
–Vėliau Kinematografininkų namuose Bološove susipažinau su režisieriumi iš Anglijos. Jis sakė: „Norėčiau sukurti filmą apie meilę tarp tarybinės moters ir anglo vyro. Ar teisybė, kad jūsų šalyje moteris guldamasi į lovą gesina šviesą, nes negali pasirodyti vyrui nuoga?“
Staiga aš supratau, ko jis klausia, ir sakau: „15 metų manęs vyras nematė nuogos. Suprantu, tai skamba keistai, bet taip buvo!“
Režisierius man sako: „Jūs man labai tinkate.“
Tik daug vėliau aktorius Rodionas Nachapetovas man pasakė, kad mano kvietimas filmuotis tame filme buvo atsiųstas į valstybės Kinematografijos komitetą. Kinematografijos valdžia atsakė, kad N.Oželytė yra labai užsiėmusi ir negalės vaidinti.
- Ar vėliau nepasitikėjimas savimi dingo?
– Aktorystė man niekada nebuvo rimtas užsiėmimas, nes aš labai lengvai į ją patekau. Aš labai jos nemėgau – jaučiausi blogai. Vaidinti man nepatiko. Mūsų šeimoje būdavo sakoma: „Lengvi tavo pinigai – uodegą prieš kamerą pakraipei. Tavo 100 rublių verti mano vieno rublio.“
Pavydėjau žmonėms, kurie žino, kad yra daktaras ar mokytojas – o kas aš? Kai paklausdavo, kas aš esu – nežinodavau, ką sakyti. Vaizduoti, kad aktorystė rimta veikla, – juokinga. Aktorius masturbuodamas savo jausmus sukelia iliuziją, kad viskas, kas vyksta, – tikra.
Anksčiau aktorius laidodavo už kapinių tvoros kaip praradusius savo sielą!
Man būdavo gėda. Jaučiausi nieku ir neabejojau, kad kiti irgi taip mano. Nieko nedarau ir neko nemoku daryti.
Ir čia įvyko istorija su V.Vysockiu. Nebūtų liudininkų – tos istorijos nepasakočiau.
Mano studijų laikais teatro studentai galėdavo su savo studento bilietu vaikščioti nemokamai į spektaklius visoje Sovietų Sąjungoje. Todėl mes per atostogas važiuodavome į Maskvą pasižiūrėti spektaklių. Mano bendramokslis Saulius Kizas turėjo Maskvoje kur nakvoti, ir antrame kurse mes nusiplovėme į Tagankos teatrą.
Per spektaklį „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ aktoriai išeidavo į fojė ir dainuodavo revoliucinius kupletus, o po to visi atsistodavo ant pakylos, kviesdami žiūrovus į salę. Buvau mažo ūgio ir palypėjau laiptais link bufeto – toli, bet nors ką nors matau. Stoviu aš ant tų laiptų, ir staiga per visus žiūrovus prie manęs prieina V.Vysockis ir sako: „Kregždute, tu po spektaklio niekur neišeik, palauk manęs prie administracijos patalpų.“ Nebūtų liudininkų – nepasakočiau.
– Ar palaukėte?
– Aišku, kad ne. Mano kurso vadovė I.Vaišytė mums kartodavo: „Jei koks žymus žmogus jus kviečia susitikti – žinokite, kad jis nori tik sekso.“ Ir duodavo pavyzdį, kaip viena studentė kažkokiam žymiam režisieriui, kuris ją mergino, trenkė per veidą.
Spektaklio beveik nemačiau. Visą laiką galvojau, ką daryti. O S.Kizas ragino: „Eik, kvaiša, eik.“
Kitą vakarą nuėjome žiūrėti „Boriso Godunovo“. Į jį pateko tik S.Kizas.
O nakvojome pas jo draugą, viena ten grįžti negaliu!
Čia prie manęs prieina nepažįstamas vaikinas ir kviečia pasivaikščioti po Maskvą. Šešias valandas mes vaikščiojome po Maskvą, kol baigėsi spektaklis. Išpasakojau visą savo gyvenimą.
Po pusmečio atvažiuoja Tagankos teatras į Vilnių, ir mūsų kursas paskiriamas padėti tvarkytis – kas bilietus plėšo, kas rūbinėje dirba.
Ir vėl rodomos „Dešimt dienų, kurios pakeitė pasaulį“. V.Vysockis stovi fojė prie kolonos ir dainuoja. Po to pavaikšto, prieina ir sako: „O dabar tu nepabėgsi? Aš turiu tau pasiūlymą.“ Tąkart nepabėgau.
– Ar I.Vaišytė buvo teisi?
– Po spektaklio V.Vysockis įteikė man filmo scenarijų, vėliau tas filmas vadinosi „Vienintelė“, jį filmavo režisierius Josifas Heifecas. Sako: „Man režisierius leido pasirinkti partnerę.“ Aš paimu scenarijų. Jis pasiūlo: „Važiuojame į viešbutį su Liubimovu ir Slavina.“
Jei tais laikais Dievas turėjo vardą, tai jo vardas buvo Liubimovas! Tagankos teatro aktoriai gyveno „Gintaro“ viešbutyje. Nuvykome, ir pradeda V.Vysockis visus vaišinti užsienietiškais gėrimais. Pats negeria.
Sako: „Aš – ne aktorius, aš – rašytojas. Labai norėčiau, kad tu paklausytum mano kūrinių. Ar būsi rytoj teatre?“
O man tų metų 19! Man baisu! Galvoju: „Negerai.“ Ir po spektaklio mes važiuojame pas V.Vysockį. Jis uždega žvakę ir pradeda skaityti savo eilėraščius.
O aš pilna kompleksų, ne tik dėl to, kad esu negraži, bet man dar ir patinka labai gražūs vyrai. Ir toks nejaukumas apima! Tai, ką V.Vysockis skaito, tai, ką aš žinau apie jį, jo dainos skamba visiškai kitaip nei ta fiziologija, kurią aš matau priešais save. Bet žvakės šviesa meta ant sienos šešėlį, kuris yra didingas.
Aš žiūriu į tą šešėlį ir mes kalbamės. „Kodėl tu čia? Juk čia – kaimas. Ką tu čia pasieksi? Gal nori atvažiuoti pas mane, aš tau padėsiu“, – sako V.Vysockis.
Ir aš nieko nesuprantu!
Jis skambina žmonai: „O tu žinai, Marina, su kuo aš dabar sėdžiu?“ Ir pasakoja Marinai Vladi, kad aš studentė, ir apie mano mamą ir viską. Ir ką man daryti?
Tuomet draugaudavau su tokiu artistu. Jis manęs laukdavo, ir jam labai tai nepatiko.
Bet man tas V.Vysockis buvo negražus, jis prie manęs nelindo, o aš nesupratau, kas vyksta.
Tada mane išsikvietė dėstytoja, kuri dėstė marksizmą-leninizmą, ir sako: „Sklinda tokie gandai, dėl to galima ir iš Konservatorijos išlėkti. Todėl organizuok susitikimą su Tagankos teatru Konservatorijoje.“
„Nežinau, ar galiu“, – išlemenau.
Bet pavyko. O prieš tai visas teatras koncertavo kažkokiame darbo kolektyve. Ir aš matau, kad per koncertą tas mano Volodiuška atsistoja ir vis dingsta į kambariuką už scenos. Kas 10–15 minučių ir vėl grįžta.
Aš ten nueinu ir pamatau tai, po ko visą gyvenimą žinojau, kas tai yra alkoholizmas. Tai – liga! Baisi liga.
Tame darbo kolektyve V.Vysockį įkalbėjo išgerti 50 gramų alkoholio, o jis buvo įsisiuvęs ampulę. Todėl kas 10 minučių išbėgdavo, o Slavina jam įpildavo iš konjako butelio porą gurkšnių į stiklinę. Jis mirė, duso ir mėlynavo.
Po susitikimo Konservatorijoje trupė jį išvežė tiesiai į Maskvą. Po to vežė į Paryžių, gydė.
- O kaip su pažadais?
– Po kurio laiko gaunu telegramą, kad esu kviečiama filmuotis.
Aš su telegrama einu pas I.Vaišytę. O tais laikais teatralams kinas buvo kaip saviveikla. Negalima buvo net paminėti, kad tu nori eiti vaidinti kine. Kiekvienam filmavimui turėjai gauti leidimą katedroje, o apie televiziją iš viso net kalbos nebūdavo. I.Vaišytė sako: „Važiuok, filmuokis. Bet rinkis – atgal nepriimsime.“ O aš bailių bailiausia! Ir nevažiavau.
Bet tas susitikimas turėjo kur kas didesnę prasmę. Jis išsprendė visas mano problemas. Manęs niekaip nepaleido įspūdis, kad aš mačiau prieš save žmogų, su kuriuo net už rankų negalėčiau laikytis. Tai neturėjo nieko bendro su įspūdžiu iš jo dainų.
Vaidmenys visi vienodi. Balso neturėjo. Visur buvo tik jis.
Ir staiga supratau: nereikia niekuo būti šioje Žemėje.
Visi slepiasi, visi vaikšto su kaukėmis, o aš turiu Dievo dovaną. Aš nesugebu niekuo būti. Aš neturiu kaukės.
Ir man tai – vienintelė profesija.
O dabar klausykitės toliau!
Tas kitas žmogus, su kuriuo aš nepatekusi į spektaklį Maskvoje praleidau visą vakarą, pasakodama apie mirtį, kaip aš jaučiuosi, apie savo santykius su mama – jis manęs klausėsi. Čia kaip traukinyje, kai žinai, kad to žmogaus niekada nepamatysi, o tau – 18 metų!
1991-ųjų sausio 13-ąją mums paskambino Baltų palaikymo grupė iš Norvegijos parlamento ir sako: „Vyksta labai keisti dalykai. Rusijos ambasados antrasis sekretorius, kuris pagal pareigas turėtų dirbti KGB, kviečia mus pas save žiūrėti filmo apie įvykius Lietuvoje – esą lietuviai patys išprovokavo kareivius“ (greičiausiai tai buvo propagandinis Aleksandro Nevzorovo filmas. – Red.).
Aš lekiu pas Vytautą Landsbergį: „Ką daryti?“ V.Landsbergis pasikalba su Norvegijos parlamentaru I.Godalu ir duoda man videokasetę su sausio 13-osios įrašais. Nei pinigų, nei bilietų, nei vizų.
Naktį visur stovėjo sargyba, aš su juoda „Volga“ važiuoju į Rygą. Ten mane pasitinka Švedijos ambasadorius, į pasą įspaudžia Švedijos vizą ir bilietą iki Stokholmo. Stokholme manęs laukia Norvegijos ambasadorius, pase spaudžia vizos antspaudą, ir aš skubu į Oslą. Ten mane pasitinka I.Godalas.
- I.Godalas savo knygoje Rusijos ambasados antrąjį sekretorių Kukuškiną aprašo taip:
„Jį labai mėgo merginos, ir aš įtariau, kad jis buvo man priskirtasis KGB stebėtojas. Daugelis, dirbusių gynybos ir saugumo politikos srityje, paprastai tokius turėdavo.
Jis buvo rodomas per televiziją ir komentavo įvykius Baltijos šalyse. Taip pat kvietė diplomatus pasižiūrėti jo turimo vaizdo įrašo, įrodančio, jog visų kruvinų įvykių priežastis buvo civilių Lietuvoje ir Latvijoje kabinėjimasis prie kareivių.
Išvydusi jo pareiškimą, N.Oželytė pareikalavo surengti jai susitikimą su Kukuškinu. Pakviečiau jį į savo butą.“
– Suskamba durų skambutis ir man pristatomas ponas Kukuškinas. Jis jaučiasi kaip pagautas. Ir pradeda rėkti ant manęs.
15 minučių rėkiame vienas ant kito. Ir jis sako: „Sovietų žmonės jaučia respublikas kaip pirštus ant rankų, ir niekas neleis jų nukapoti.“
„Žinote, aš buvau aktorė ir filmavausi Rusijoje. Žinau, kad rusai neskiria Rygos nuo Vilniaus“, – atsakau jam.
Stojo ilga pauzė. O tada jis sako: „Kaip tavo santykiai su mama?“
Aš nesuprantu, kas darosi. Jis man sako intymiausius dalykus apie mane: „O dabar mane prisiminei? Tu man tiek kalbėjai, kad aš penkerius metus nieko pamilti negalėjau.“
Kai papasakojome tą istoriją I.Godalui, jis pradėjo verkti: „Taip nebūna! Taip negali būti – kvaila melodrama.“
- I.Godalas savo knygoje rašo taip: „Vos jam buvo pristatyta N.Oželytė - Kukuškinas suakmenėja. Plaukai atsistoja piestu, akys išsprogsta iš siaubo. Nijolė, nieko nelaukusi, kaip valkirija užsipuola jį.
Pamažu Kukuškinas atgauna žadą. Iš pradžių kalba ramiai, po kurio laiko kelia balsą, jo tonas darosi vis šiurkštesnis. Tai, kas vyksta, man primena sceną iš Levo Tolstojaus ar F.Dostojevskio kūrinių. Bet joks vyras negali nugalėti tokios furijos kaip Nijolė žodžių kovoje.
Staiga Kukuškiną kaip žaibas trenkia. Jis visiškai nutyla ir tik varstyte varsto akimis Nijolę.
„Ar jūs vieną vakarą 1973 metais lankėtės teatre Maskvoje?” Ji susiima už galvos ir sušunka: „TUUU!“
– Ar ši istorija turėjo tęsinį?
– Po to mes palydėjome Kukuškiną į Rusijos ambasadą. Jis manęs klausia, koks mano pasas, ir ragina pasiskaityti, kas ten parašyta.
Skrendu į Maskvą. Lėktuvas nusileidžia, stiuardesė prašo keleivių palūkėti – kažkas atsitiko. Matau – atvažiuoja dvi juodos mašinos. Į lėktuvą įlipa generolas ir klausia: „Gospoža Oželytė na bortu?“ (Ar ponia Oželytė lėktuve?) Mane su „Čaika“ nuveža iki svarbių asmenų salės, ten palydi, pasodina ir sako: „Jūsų reisas į Vilnių tada ir tada. Privet ot tovariščia Kukuškina.“ (Linkėjimai nuo draugo Kukuškino).
