Savo kelią rasti pasiryžusi moteris nebijojo pasirodyti silpna, nors Vilniaus Gedimino technikos universitete yra baigusi statybos inžineriją ir projektavimą, o susidomėjusi nekilnojamojo turto verslu – ir magistrantūrą.
„Viskas man tiko, nesiskundžiau alga, bet augindama vaikus turėjau laiko apsispręsti, ką veikti toliau, – nenorėjau grįžti prie statybų verslo“, – pasakojo Kristina. Moteris įsitikinusi, kad žmogui svarbu ne tik pinigai, bet ir galimybė išreikšti save.
Pirmąjį fotoaparatą dukteriai padovanojo tėvas fotografas Vilius Sereika. Baigusi vidurinę mokyklą Kristina net ketino studijuoti fotografiją, bet pakluso tėvo žodžiams: „Turėk geresnį išsilavinimą, o fotografuoti galėsi bet kada.“
Kristina taip ir padarė – pasirinko nemenišką specialybę. Bet vidaus balsas ją įveikė, kai gimė vaikai.
„Jei ko nors imuosi, darau iki galo. Todėl pasukusi į inžineriją užmečiau fotografiją ir tik po devynerių metų vėl paėmiau į rankas fotoaparatą“, – pasakojo pašnekovė.
Iš pradžių K.Sereikaitė nesitikėjo, kad fotografavimas gali tapti antrąja jos profesija. Ji grįžo ir prie senų fotografavimo metodų – naudoja juostinį fotoaparatą, ryškina juostas, daro nuotraukas, kad suprastų, kaip kuriamas šešėlių menas.
Kristina tiek daug širdies įdėjo mokydamasi fotografavimo amato, kad jau po kelių mėnesių pajuto, kaip sustorėjo piniginė.
Fotografavimas tapo jos gyvenimo dalimi. Tada Kristinai buvo 27-eri. Pastaruosius ketverius metus svarbiausias moters pajamų šaltinis – fotografavimas ir filmavimas.
Nemažai draugų prisipažįsta pavydintys Kristinai, nes ji sugebėjo pomėgį paversti darbu.
Kristina tapo patarėja netgi savo motinai, su nerimu laukiančiai artėjančios pensijos, kad nereikia baimintis besikeičiančio gyvenimo.
Fotomenininke tapusi inžinierė įsitikinusi: baimė, kad nepasiseks, ir yra didžiausia kliūtis.
Jei žmogus dega aistra ir sugeba į tai pasinerti visa galva, gali pasisekti, nesvarbu, kokio amžiaus jis yra.
Kai moteris nutolo nuo savo profesijos ir ėmė fotografuoti, ne visi aplinkui plojo rankomis ir sakė, kad ji – šaunuolė. Daugelis ragino Kristiną palaukti, nenuvertinti aukštojo mokslo diplomo.
„Esu žmogus, kuris eina prieš srovę. Visiems siūlyčiau nebijoti daryti to, kas patinka, ir nekaltinti savęs, jei kas nors nepavyksta. Vieniems pripažinimas ateina po kelių mėnesių, kitiems – gerokai vėliau. Svarbiausia, kad žmogus suprastų, kodėl jis tai daro“, – sakė K.Sereikaitė.
