K. Ambrozaitis: „Ridenti gyvenimo akmenis padeda meilė ir alkis“

Šios knygose galėtų paaiškėti ilgaamžio jaunatviškumo paslaptis. Išsaugojęs puikią atmintį ir pastabumą detalėms profesorius šaiposi iš gyvenimo tuštybės, moka pasijuokti iš savo ir kitų žmonių naivumo.

Nelaikyti užantyje pykčio, nepavydėti kitiems ir nelaužyti rankų, jei kuriam laikui nusisuka sėkmė – tokių patarimų tarp eilučių galima rasti ir neseniai išleistoje ketvirtoje K.Ambrozaičio biografinėje knygoje “Būna ir taip“.

Prisiminimai apie vaikystę, studijų metus prieškario Kaune, apie tai, kuo vertėsi ir ką valgė skurstantys studentai, apie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų pamėgtą restoranėlį pramintą „Božegraika“ - visa tai iškyla kaip gyvi paveikslai prieš skaitytojo akis.

„Man pasisekė, kad visos energijos neiššvaisčiau jaunystėje, kai ką pasilikau ir senatvei“, - prisipažino ilgaamžis autorius. 

Knygos pavadinimas „Būna ir taip“ apibendrina ilgametę žmogaus gyvenimo patirtį, apimančią įvykius, kurių skalė plati: nuo šmaikščių ir juokingų atsitikimų iki graudžių ir skausmingų potyrių.

Knygos pasakojimas yra įvykių visuma, pateikta chronologine tvarka: patirtys fiksuojamos ir dėliojamos tolstant nuo jauniausiųjų dienų („Gandras“, „Žirnis“) iki brandaus amžiaus („Toks stotelės pavadinimas“), o prisiminimai labai autentiški: tikri vardai ir pavardės bei istorijos.

1911 metais gimęs K.Ambrozaitis yra paskelbęs 286 publikacijas, jis yra 16 knygų autorius ir bendraautorius. Ilgametis Onkologijos mokslo tyrimo instituto Vilniuje Rentgenologijos ir radiologijos skyriaus vedėjas, Gydytojų tobulinimosi fakulteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros vedėjas K.Ambrozaitis  yra prisipažinęs, kad didžiausią malonumą jam teikė rašyti apie sutiktus savo kelyje žmones. 

Autorius tikino, kad rašydamas šią knygą stengėsi parodyti, koks įdomus, neįtikėtinas ir sunkus yra žmogaus gyvenimas, kaip vieni žmonės nugyvena ilgą gyvenimą nepatirdami sunkių sukrėtimų ir kaip kiti tą patį laikotarpį išgyvena kupiną netikėtumų ir iššūkių.

Pateikiame knygos „Būna ir taip“ pirmąją dalį:

Kai aš buvau trejų ar ketverių metų, mano mama pasakojo, bežaisdamas su metais vyresniu broliu Petru mūsų tėviškėje, Ardiškių kaime, kažkodėl įsikišau į vieną nosies landą – šnervę žirnį.

Kaip ilgai tas žirnis buvo nosies landoje, niekas taip ir nesužinojo. Labai lėtai žirnis drėgnoje šnervėje pradėjo brinkti ir, žinoma, didėti. Visų pirma niekas nesuprato, kas čia vyksta, o aš pasiskųsdavau tik jaučiantis kažką nemalonaus nosyje. Tačiau, deja, niekas nekreipė į tai dėmesio.

Praėjus kuriam laikui žirnis nosyje visiškai išbrinko ir, atrodo, atsirado didėjantis skausmas joje. Tėvai sunerimo ir kaltino save, kad laiku nepastebėjo, jog dėl visko kaltas tas nelemtas išbrinkęs žirnis mano šnervėje.

Tėvai ir artimieji kaimynai jokiomis priemonėmis nesugebėjo pašalinti giliai įsitvirtinusio ir jau išbrinkusio žirnio. Vakarėjant vis labiau pradėdavau jausti gilėjantį ir galų gale veriantį skausmą, kurį tapdavo vis sunkiau ir sunkiau tverti. Taigi tėvai nutarė mane vežti pas gydytoją į Raseinius, už dvylikos kilometrų nuo Ardiškių kaimo.

Nuvažiavę į miestą apsistojome pas pažįstamą miestietį vietos fotografą, pas kurį visada svečiuodavomės atvykę į Raseinius. Kartu su tėvais prieblandoje įėjome į šeimininkų butą ir tėvai pasiteiravo, į kurį gydytoją geriausia būtų kreiptis.

Aš, paliktas kitame kambaryje, labai veržiausi atgal pas tėvus ir netikėtai užkliuvau už slenksčio, skiriančio tuos du kambarius, nugriuvau priekiu į grindis ir klykdamas taip atkreipiau į save dėmesį.

Tėvai pakėlė mane nuo žemės ir pamatė išburkusį žirnį iškritusį iš šnervės ant grindų. Tas netikėlis išburkęs žirnis pagaliau skausmingai apleido mano nosį.

Visi laimingi grįžome namo ir džiaugėmės, kad neprireikė jokios gydytojo pagalbos. Šį juokingą gyvenimo nuotykį tėvai dažnai pasakodavo artimiesiems ir svečiams.

Nors ir dirbau gydytoju daugiau nei septyniasdešimt penkerius metus, savo praktikoje niekada neturėjau tokių keistų, įdomių ir netikėtų atvejų. Atrodo, kad gamta gali ne tik sugadinti, bet ir išgydyti.

KIŠENPINIGIAI

1928 metų vasarą iš karo mokyklos Kaune, apsirengęs kariūno aspiranto uniformą, nuvykau aplankyti savo simpatijos Natalijos Kazlauskaitės, gyvenusios Alytuje.

Ji buvo ką tik baigusi gydytojos odontologės studijas ir grįžusi į Alytų pas tėvus. Taip pat mieste turėjo įsigijusi odontologijos kabinetą, kuriame dirbo privačiai. Susitikome maloniai.

Nuvykome pas ją į jos naujai įrengtą odontologijos kabinetą ir ten praleidome visą laiką iki pat vakarienės. Ta proga ji man dar ir suremontavo sugedusį dantį. Nakvoti reikėjo pas Natalijos tėvus kukliame mediniame namelyje.

Vakarienė praėjo maloniai. Ryte išsirengiau į kelionę, atgal į karo mokyklą. Mane iškilmingai išleido Natalijos tėvai ir vidutinio amžiaus namo šeimininkė. Visa šeima mane vadino daktaru, o ypač jiems patiko karinė uniforma.

Vos lydėtojai pasišalino, Natalija mane išpeikė, kodėl aš jos tėvų tarnaitei nedaviau jai priklausiusio vieno lito už tai, kad ji triūsė aptarnaudama mane. Po šio akibrokšto supratau, kad iš tikrųjų pasielgiau labai netaktiškai, ir dėl to labai krimtausi.

Tuometinėje Lietuvoje buvo nerašyta taisyklė: už bet kokį patarnavimą atsilyginti duodant arbatpinigių, kurių vertė būtų ne mažesnė nei vieno lito moneta. Pavyzdžiui, jeigu stotyje matai žmogų, sunkiai tempiantį nešulį, gali prieiti ir padėti jam nugabenti tą ryšulį.

Už tokią paslaugą be jokių kalbų priklauso ne mažiau kaip vienas litas. Man buvo pikta, kad aš jau tiek išprusęs jaunas gydytojas taip nesolidžiai pasielgiau.

ŽĄSŲ ŠLAUNELĖS

Studijuodamas mediciną Vytauto Didžiojo universitete pirmaisiais studijų metais gaudavau iš savo dėdės kunigo Kazio Ambrozaičio po šimtą penkiasdešimt litų kas mėnesį.

Tokio dydžio stipendijas ir universitetas mokėdavo neturtingiems studentams, tačiau ilgainiui stipendija sumažėjo iki septyniasdešimt penkių litų, o dar vėliau nuolat buvo mokama tik penkiasdešimt litų.

Nors iš tėvų ir gaudavau pakankamai pinigų, kad galėčiau nors ir kukliai pragyventi, tačiau motina dar sugebėdavo man parūpinti ir maisto produktų, ypač sviesto. Tėvai turėjo kelis turtingus giminaičius, kuriems nebuvo reikalo šelpti jauno studento.

Tačiau iš motinos brolio, gyvenusio prie Batakių bažnytkaimio, vieną kartą gavau gražų paketą – siuntinėlį. Iš pašto parsinešiau tą siuntinėlį, skubėjau jį kuo greičiau atidaryti ir pasižiūrėti, kuo tie giminės galėjo mane pradžiuginti.

Atidaręs paketą sutrikau: į vieną eilutę buvo sudėti keletas puikių ir gerai išrūkytų žąsų šlaunelių. Taip apsidžiaugiau, kad net seilė pradėjo varvėti. Galvojau, kad dabar tai pauliavosiu ir net nebus gėda pasirodyti draugams, kokį laimikį gavau.

Vakare nusprendžiau išbandyti tų kulšelių skonį, tada pamėginau valgyti. Jau pirmąjį kąsnį išspjoviau ir nubėgau išsiskalauti burnos. Jos buvo tokios aštrios, o aš visiškai neapsikenčiau aštraus skonio.

Labai nusiminiau, kad turiu tokias gražias žąsų šlauneles, o negaliu jomis pasigardžiuoti. Galvojau, kaip čia jos galėjo būti paruoštos, o galiausiai iškėliau hipotezę, kad galbūt jos galėjo surūgti bevežamos.

Prisiminiau, kad ir mūsų namuose kaime buvo rūkomos tokios pat žąsų šlaunelės, kurios dėl geresnio vaizdo apdorojamos labai atsargiai mažu kiekiu salietros.

Pasirodo, šiuo atveju į šlauneles atsitiktinai pakliuvo daugiau salietros negu reikia. Kadangi giminaičiai patys negalėjo tokių šlaunelių valgyti, pasiuntė jas man, studentui, galvodami – tegu valgo ir sugedusį maisto produktą.

Tad aš labai įsižeidžiau, kaip giminaičiai taip negražiai galėję su manimi pasielgti, ir ketinau net sudėti tas žąsų šlauneles į tą patį paketą ir nusiųsti jį paštu atgal. Tačiau galų gale tiesiog nusprendžiau išmesti šlauneles į šeimininkės šiukšliadėžę.

Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, mokėsi gerai žinomas universiteto literatas ir poetas Klemensas Dulkė. Tikros jo pavardės aš jau nebeprisimenu. Studentas Klemensas buvo jaunas, labai aukšto ūgio, stambių veido bruožų. Buvo vertėjas. Labai noriai bendraudavo su įvairių fakultetų studentais.

Kai kurie studentai gyrė jo poeziją, o kai kurie žvelgė su ironiška šypsena. Klemensas Dulkė mėgo pabendrauti su studentais bei atsitiktiniais žmonėmis baruose bei restoranuose. Nevengė dažnai išgerti stiprių gėrimų, o per daug išgėręs patriukšmauti.

Vieną dieną pasklido įdomi istorija apie Klemenso Dulkės žygdarbius. Pasirodo, už per didelį triukšmavimą gatvėje jį sulaikė policija. Paklaustas, kokia jo pavardė, jis ramiai atsakė, kad esąs Klemensas Dulkė ir gyvenąs Vėjo gatvėje.

Policininkai išgirdę tokį keistą atsakymą, pamanė, kad malonusis poetas juokiasi iš policijos, ir nugabeno Klemensą į policijos nuovadą, kad geriau išsiaiškintų šį nesusipratimą. Policijos nuovadoje buvo išsiaiškinta, kad studentas ir yra Klemensas Dulkė, kuris gyvena Vėjo gatvėje. Buvo tikrai daug juoko ir policija galų gale išleido Klemensą Dulkę į Vėjo gatvę nenubaustą.

1935 m. studijuojant Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, buvo labai pamėgtas studentų restoranėlis, pramintas „Božegraika“. Restoranėlis buvo labai kuklus, prieinamas ir nepasiturinčiam žmogui, taigi ir studentui.

Restoranėlis buvo įsikūręs Laisvės alėjos pradžioje pirmame nedidelio pastato aukšte. To meto studentai žinojo, kad turėdamas penkis litus gali dar ir draugą ar draugę nusivesti į bet kokį restoraną.

O nueiti į „Božegraiką“ nereikėjo ir tokios didelės pinigų sumos kaip 5 Lt. „Božegraikoje“ iš tikrųjų buvo labai pigu. Studentai buvo įpratę paprašyti standartinio studento meniu. Kai prieidavo padavėjas ir pasiteiraudavo kliento, kokį patiekalą norėtų užsisakyti, studentas atsakydavo: „Duokit man gimnazistę ir kulikę.“

Be jokių kalbų padavėjas atnešdavo paprastos silkės su svogūnais ir kumštelę (kulikę). Neturtinga gimnazistė reiškė tokį neturtingą patiekalą kaip paprastoji silkė, o kumštelis (kulikė) – degtinės ketvertuką.

1934 m. mums, tuo metu esamiems medicinos studentams, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto paskaitoje garsusis profesorius Petras Avižonis paįvairindamas dėstomą paskaitos medžiagą papasakojo apie įdomų įvykį, atsitikusį jo gydytojo veiklos pradžioje.

Taigi tik pradėdamas dirbti jaunu gydytoju Ariogaloje (Raseinių rajonas) jis buvo nuvežtas pas savo pirmąjį pacientą į kaimą. Atlikus gydytojo pareigas, turtingas šeimininkas jam įteikė uždarą voką, kuriame buvo pirmasis honoraras už darbą.

Pavažiavus šiek tiek tolėliau nuo tos vietos, kurioje gyveno ligonis, gydytojas P. Avižonis nesuvaldė trykštančio smalsumo ir jam parūpo pasižiūrėti, kokio dydžio honoraras yra tame voke.

Atsargiai atidaręs voką išsiėmė banknotą ir jau norėjo dirstelėti į jį, tačiau kaip tik tuo metu pakilęs stiprus ir pragaištingas vėjo gūsis išplėšė tą banknotą iš jo rankų ir nusinešė į nežinią. Taigi štai taip jaunasis gydytojas buvo nubaustas už pernelyg didelį smalsumą.

Nuo 1935 iki 1941metų Kaune esančio Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedros ir klinikos vedėju dirbo profesorius Pranas Gudavičius-Gudas (1876–1956).

Jam profesoriaujant, aš baigiau studijas. Kelerius metus ten dirbau asistentu. Profesorius Gudavičius daug metų dirbo privačiai Kaune. Šis profesorius buvo labai įdomus žmogus, su didele gyvenimo ir gydytojo darbo patirtimi.

Mokėjo nepaprastai gerai ir įdomiai bendrauti su pacientais. Mes tiesiog žavėdavomės, kaip profesorius mokėjo paguosti ligonį ir kartu tuo pačiu metu jį pabarti subtiliu būdu.

Negaliu užmiršti, kaip jis, pasitelkdamas žodžio meną, mokėjo pacientui apibūdinti jo sveikatos būklę.

Labai dažnai, kai pacientas paklausdavo apie savo širdies veiklą, profesorius alegoriškai panaudodavo savo sąmojingą paaiškinimą. Pavyzdžiui, kai ligonio širdies veikla būdavo gera, jis sakydavo, kad jo širdis dar gyvena iš procentų, vadinasi: „Ilgai gyvensi“, o jeigu širdies veikla būdavo bloga, jis pacientui pasakydavo: „Būk atsargus, tavo širdis gyvena iš sumos, kuri greit gali baigtis“.