Pavyzdžiui, juodos vinilo plokštelės nenunyko – rado naują, nors ir mažesnį gyvenimą, kaip ir momentiniai „Polaroid" tipo fotoaparatai, čia pat išspausdinantys prastos kokybės nuotraukėles. Nepaisant visų XX amžiaus prognozių, nemirė ir kinas, nors visi sakė, kad atsiradus televizijai jo laukia užmarštis: atvirkščiai, pati televizija sumenko ir užima vis kuklesnę vietą, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Pirmasis Andriaus Užkalnio straipsnis – apie tą įrenginį, kurio garsas daugeliui mūsų buvo vaikystės ir jaunystės dalis.
Ar mechaninis tarškesys nutilo amžiams?
Nuo mokyklos raštinės iki kolūkio kontoros, mokslinio tyrimo instituto ir bet kurios darbovietės, kur reikėdavo ką nors rašyti, prasidėjus darbo dienai vienas garsas buvo nepakeičiamas – rašomosios mašinėlės. Ar mechaninis tarškesys nutilo amžiams?
Mechaninės rašomosios mašinėlės garsas buvo sausesnis, tylesnis, tik eilutės gale suskambėdavo varpelis, o elektrinė mašinėlė pykšėdavo garsiai. Didelės įstaigos turėjo atskirus kabinetus, kur sėdėdavo moterys (dažniausiai tai būdavo moterys, retas vyras mokėdavo greitai spausdinti, nebent būtų buvęs rašytojas), užsikimšusios ausis specialiais kamšteliais arba vata, – dešimt elektrinių rašomųjų mašinėlių, vienu metu pleškinančių tekstus, keldavo didžiulį triukšmą. Jis buvo laikomas pavojingu net ir tais laikais, kai darbuotojų klausa buvo labiau rūpinamasi pramonės įmonėse, kur buvo šlifuojamas metalas arba dantytais pjūklais pjaustomos lentos.
Mokyklose būdavo specialios klasės, kur vyresniųjų klasių mokinius mokė mašinraščio – tai buvo laikoma profesija, tegu ir ne geriausiai apmokama, tačiau labai paklausia. Daugelyje profesijų buvo priimtina nemokėti greitai barškinti teksto mašinėle: užteks rašyti ranka arba diktuoti, o mašininkė visada atsiras.
Neįgudusį rašomųjų mašinėlių vartotoją visada buvo galima atskirti iš suodinų pirštų: net ir pasižymint puikiais įgūdžiais nebuvo lengva neišsitepus pakeisti juodos kaip anglys juostelės, į kurią daužydavo plieno raidės, palikdamos atspaudą popieriuje.
Kai buvau vaikas, mane labiausiai žavėjo užsieninės rašomosios mašinėlės su dviejų spalvų juostele. Nori, spausdini juodai, nori – raudonai.
Nuo šimtų tūkstančių barkštelėjimų raidės pasidarydavo nebe tokios ryškios, susiplodavo, atbukdavo ir senomis mašinėlėmis rašyti tekstai primindavo raštą, skaitomą per padūmavusį stiklą.
Rašomoji mašinėlė gyvavo pasaulyje daugiau nei šimtą metų, ir tik dabar baigia užmigti žiemos miegu. Elektrinės dar tebegaminamos, dar parduodami keisti „žodžių procesoriai“, tokie itin primityvūs kompiuteriai, kuriais negalima nieko daryti, tik rašyti tekstą (jie tinka technologijų bijantiems vartotojams, kurie net ir su tokiu nesudėtingu daiktu sugeba susipainioti).
Mechaninės rašomosios mašinėlės vis dar tebetarška, nors didžiausias mašinėlių, veikiančių be elektros, gamintojas Indijoje, Mumbajuje, užvėrė duris 2011 metais. Indija lieka didžiausia pasaulio mechaninių rašomųjų mašinėlių naudotoja: biurokratai dirba ir ten, kur elektra vis dar yra retenybė. Tolimų Afrikos ir Pietų Amerikos miestelių savivaldos kontorose ir teismuose mechaninės mašinėlės barška iki šiol – net Italijos policijos nuovadose jas buvo galima buvo pamatyti naudojamas vos prieš penkiolika metų.
Labiausiai prie rašomųjų mašinėlių mėgo fotografuotis rašytojai ir, pasikeitus laikams, jie liko be mėgstamo pozavimo objekto. Prie kompiuterio retas norės fotografuotis, žąsies plunksnos irgi neišsitrauksi. Todėl šiais laikais rašytojai portretuose tiesiog pasiremia ranka smakrą vaizduodami susikaupimą ir gilią mintį.
