Dukrą ir sūnų užauginęs, keturis anūkus ir du proanūkius turintis R.Malinauskas artimųjų jau senokai nestebina savo kelionių pėsčiomis užmojais. Jaunystėje daug vaikščiojęs, nemažai baidarėmis plaukiojęs ir daugybę kilometrų slidėmis įveikęs vyras ir dabar negali nusėdėti vienoje vietoje.
„Giminėje esu vienintelis tarsi čigonas, kuris keliauja ir keliauja“, – sakė R.Malinauskas, kurio bendraamžė žmona Sofija nemažai laiko praleidžia namuose.
Moteris kartais su bendraminčiais išsiruošia į keliones autobusu po Lietuvą. Jai kelionėse reikia draugijos, kad būtų su kuo pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais. O Romualdui patinka keliauti vienam.
Apkeliavo visą šalį
Vyras jau yra apkeliavęs visą Lietuvą. Todėl sūnus sykį pasiūlė nenustygstančiam tėvui eiti Šv.Jokūbo keliu, kuriuo traukia piligrimai.
„Aš jau dvidešimt metų atostogauju“, – apie tai, kad išėjus užtarnauto poilsio atsirado daugiau laiko aktyviam gyvenimo būdui, užsiminė Romualdas.
Tačiau 2010-aisiais paklausęs sūnaus ir išsiruošęs keliauti Šv.Jokūbo keliu, R.Malinauskas pasigailėjo. Vyras neįvertino, kad reikės eiti kalnuotomis vietovėmis ir nebuvo pasirinkęs tinkamos avalynės.
„Buvau avantiūristas – žinojau, kas yra kalnai, bet mano pasirengimas buvo niekam tikęs“, – pripažino prieš ketverius metus apie 300 kilometrų Šv.Jokūbo keliu nuėjęs R.Malinauskas.
Išsiruošęs su kasdieniais bateliais, su kuriais vaikšto po miestą, ir dar įsimetęs basutes, R.Malinauskas Ispanijoje įveikė mažiau nei pusę Šv.Jokūbo kelio. Daugiau jam žingsniuoti neleido trauma – pasitempęs dešinę čiurną vyras kentė skausmus, tačiau įveikti viso kelio tuomet nepajėgė. Teko grįžti namo.
„Su kalnais juokauti negalima: pakilimas – smulkmena, o nusileidimas baisus“, – įsitikino senolis. Bet R.Malinauskas tikėjo, kad dar sugrįš į Šv.Jokūbo kelią. Išsigydęs traumą jis pradėjo atsakingai ruoštis kitam žygiui Ispanijoje.
Sudilo trys poros batų
Antrajai kelionei vyras įsigijo tris poras batų: vienus su auliukais, kitus grublėtu padu, trečius – sportinius. Prieš išvykdamas antrąkart į Ispaniją jis nemažai vaikščiojo pėsčiomis ir po Lietuvą.
2011-aisiais R.Malinauskas pradėjo intensyviai treniruotis susiruošdamas į ilgus žygius: iš Medininkų (Vilniaus rajonas) į Klaipėdą vilnietis per 29 dienas nužingsniavo 778 kilometrus.
2012-aisiais R.Malinauskas kitu maršrutu iš Klaipėdos į Medininkus per 32 dienas sukorė 994 kilometrus. Per dvejus metus tėvynę apėjęs savomis kojomis Romualdas įveikė 1772 kilometrus – tai buvo rimta treniruotė prieš savo svajonių žygį Šv.Jokūbo keliu.
Bet R.Malinauskas buvo atsargus – tuo metu dar jautėsi ne visai pasiruošęs šiai kelionei, todėl ir toliau miklino kojas po savo šalį.
2013 metais vyras iš Dieveniškių (Šalčininkų rajonas) patraukė į Klaipėdą – per 17 dienų nupėdino 533 kilometrus. Tais pačiais metais jis įveikė ir kitą maršrutą – iš Druskininkų į Biržus. Per 12 dienų senolis įveikė 391 kilometrą.
2014 metais vyras irgi nenurimo – žingsniavo iš Druskininkų į Skuodą. Per 13 dienų jis nuėjo 410 kilometrų. Tik skersai ir išilgai Lietuvą išmaišęs R.Malinauskas pasijuto gerai pasiruošęs pėdinti ir paskui save tempti vežimėlį su daiktais net ir ispanų valdose.
Krikščionys nuo viduramžių šv.Jokūbo palaikus laikė šventais ir iš visos Europos plūsdavo jų pagerbti. Taip per Prancūziją ir Ispaniją buvo išminta daug takų į Santjago de Kompostelą. Svarbiausias krikščionio tikslas – apsilankyti ir pasimelsti Santjago de Kompostelos katedroje, tačiau šio lietuvio troškimas buvo kitoks.
„Prieš žygį perskaičiau nemažai literatūros, todėl jaučiausi drąsiai. Pernai rugpjūčio 14-ąją nuskridau į Barseloną, iš ten autobusu nuvykau į Pamploną. Kadangi atvykau apie dešimtą valandą vakaro, nakvynės piligrimų namuose nebegavau.
Radau pašiūrę miesto centre, pasitiesiau savo kilimėlį ir pramiegojau visą naktį. Rytą atsikėliau ketvirtą valandą ir leidausi Šv.Jokūbo keliu. Šį maršrutą pasirinkau ne dėl religinių sumetimų, o iš sportinio intereso“, – pasakojo ištvermingasis lietuvis.
Senolis nakvodavo palapinėje
Traukdamas vienu garsiausių piligrimų maršrutų iš Pamplonos į Santjago de Kompostelą R.Malinauskas jautėsi pakylėtai, nors nemokėjo svetimos kalbos ir pėdino vienas.
Eidamas aplink Lietuvą, kad netektų mantos nešti ant nugaros, vos 60 kilogramų sveriantis Romualdas traukdavo vežimėlį su būtiniausiais daiktais – palapine, miegmaišiu, drabužiais, vandeniu.
Vasarą keliaudamas po savo šalį R.Malinauskas miegodavo lauko sąlygomis. O su tuo pačiu vežimėliu į Šv.Jokūbo kelią susiruošęs lietuvis Ispanijoje nakvynės prisiglausdavo piligrimų namuose.
Bet žygiai pėstute po tėvynę ir Šv.Jokūbo keliu skyrėsi lyg diena ir naktis. Nors ir vienu, ir kitu atveju tai kojų miklinimas ir ištvermės patikrinimas, gamtovaizdžiai ir žmonių būdas – skirtingi.
Lietuvoje pėsčiomis keliavęs R.Malinauskas, kai susiruošdavo ieškoti nakvynės, nė karto vietos gyventojų nebuvo įleistas net kieme pasistatyti palapinės. Todėl ją senolis dažniausiai statydavosi prie upelio, pamiškėje, kad tik neįžengtų į kieno nors privačias valdas.
Nors Ispanijoje jis kas vakarą įsikurdavo piligrimų nakvynės namuose, keliaudamas Šv.Jokūbo keliu sutiko daug geranoriškų vietos gyventojų, kurie jį irgi būtų priėmę be jokio atlygio.
Susikalbėti padėjo gestų kalba
Tik lietuvių ir rusų kalbomis šnekantis keliauninkas Ispanijoje susikalbėdavo gestų kalba. Net ir taip bendraudamas lietuvis pajuto ispanų svetingumą, nuoširdumą. Juk daugeliui garbaus amžiaus keliautojas prilygo stebuklui, mat Šv.Jokūbo keliu traukia jaunesni piligrimai.
Todėl ispanai lietuviui negailėjo susižavėjimo šūksnių ir tiesė pagalbos ranką, jeigu matydavo, kad jos reikia.
Kadangi piligrimų nakvynės namuose sustatytos dviaukštės ar triaukštės lovos, išvydę lietuvį kiti keliautojai jam be žodžių užleisdavo žemiausią gultą, suprasdavo, kad pagyvenusiam žmogui būtų sunku kabarotis į viršų.
Lietuvis bluostą sudėdavo po menkos vakarienės – suvalgęs daržovių, mat nakčiai jis nemėgsta prisivalgyti. Sočiai vyras užkąsdavo tik per pietus, maždaug apie 15 valandą, kai Ispanijoje įprastai būna karščiausia ir daugelis vietos žmonių mėgaujasi siesta.
Tokiu metu piligrimai dažniausiai sėda prie stalo, nes eiti kepinant 30 ir daugiau laipsnių karščiui būtų nelengva. Tad vilnietis pakelės piligrimų namuose suvalgydavo sriubos ir kepsnį, paragaudavo vietos vyno – tai Ispanijoje įprastas pietų derinys.
Desertui keliautojas dažniausiai užsisakydavo ledų arba jogurto, kad atsigaivintų ir vėl nertų į karštį. Juk iki vakaro tekdavo įveikti nemažą kelio atkarpą iki nakvynės namų. Per dieną lietuvis įveikdavo 20–29 kilometrus.
Šv.Jokūbo keliu R.Malinauskas žingsniavo susikaupęs – jo niekas netrikdė, nes vyras neturi mobiliojo ryšio telefono ir juolab kompiuterio. Tad kelyje jis jautėsi atitrūkęs nuo kasdienių rūpesčių ir tarsi lydimas bei globojamas tik Dievo. Nors keliauninkas ir nėra tikintis, tvirtai rankose laiko likimo vadžias: „Savo gyvenimą reikia valdyti protu.“
Vieną dieną per savaitę gėrė tik vandenį
Eidamas Šv.Jokūbo keliu R.Malinauskas laikėsi ir savo senų įpročių – pirmadieniais nevalgė, tik gėrė vandenį. Vyras jautėsi žvaliai, nes tokio režimo paiso jau trisdešimt metų, o kas tris mėnesius po keletą dienų netgi laikosi bado dietos.
Jo įsitikinimu, skrandis ir virškinimo sistema turi pailsėti nuo darbo, tad badavimas – geros atostogos organizmui.
O kokios geriausios jo gyvenimo atostogos, neverta nė klausti. Iš antro karto išsipildžius svajonei R.Malinauskas jaučiasi laimingas įveikęs Šv.Jokūbo kelią, į kurį gal dar kartą grįš, nes Santjago de Kompostelos katedroje apėjo altorių iš kitos pusės ir apkabino Šv.Jokūbo statulą. Toks gestas reiškia, kad būtinai dar sykį sugrįši į piligrimų kelią.
„Mane vilioja šiaurinis Šv.Jokūbo piligrimų kelias, besidriekiantis pajūriu, – eisiu, jeigu pinigų turėsiu. Džiaugiuosi, kad toje kelionėje nestreikavo kojos“, – užsiminė R.Malinauskas.
Apsidrausdamas nuo netikėtumų dar prieš pirmąjį žygį į Ispaniją garbaus amžiaus keliauninkas artimiesiems parašė testamentą, todėl buvo ramus, kad jo žemiškieji reikalai sutvarkyti.
„Senam žmogui taupyti pinigus – nusikaltimas. Senam pinigai nereikalingi, todėl juos padalijau vaikams, anūkams. Juk tų, kurie taupė, visi pinigai nuėjo šuniui ant uodegos“, – dėstė vyras.
Puspenkto tūkstančio litų šiai kelionei išleidęs vilnietis nesigaili likęs be santaupų – juk už jokius pinigus nenupirksi gyvenimo džiaugsmo.
Kelių į šventą vietą – ne vienas
Šv.Jokūbo kelias – katalikų piligriminis kelias į Santjago de Kompostelos katedrą Ispanijoje. Manoma, kad šioje katedroje palaidotas apaštalas Jokūbas.
Istoriniuose šaltiniuose pirmieji apaštalo Jokūbo piligrimai buvo aprašyti XI amžiaus metraščiuose. Tačiau kelias nebuvo tiksliai apibėžtas – juo laikomas visas piligrimo maršrutas į katedrą.
Tradicinis maršrutas iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelą driekiasi vadinamuoju prancūzų keliu – nuo Pirėnų kalnų per Pamploną. Tai vienas populiariausių maršrutų, kuriuo ėjo ir vienas vyriausių piligrimų R.Malinauskas iš Lietuvos.
Taip pat Šv.Jokūbo katedrą pėsčiomis galima pasiekti ir iš Ispanijos bei Prancūzijos pasienyje esančio Irūno miesto, iš Sevilijos (Ispanija), Lisabonos (Portugalija).
