Atrakinusi erdvaus, šiuolaikiškai įrengto buto Luhanske duris 40 metų Elena pirmiausia palaistė išdžiūvusias orchidėjas.
Ukrainietė savo namuose nebuvo beveik penkis mėnesius – nuo tada, kai Luhanske separatistai nužudė jos 39 metų vyrą.
„Nei man, nei mano vyro draugams dar nepavyko sužinoti priežasties, kodėl jis buvo nužudytas. Manau, kad tai galėjo įvykti per klaidą“, – kalbėjo našlė.
Elena kasdien su ilgesiu žiūri į vyro nuotraukas ir mintyse prašo jo patarimų.
Žuvusį sutuoktinį jai primena ir garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos M.Zelenecui po mirties skirtas apdovanojimas buvo įteiktas našlei Ukrainos sostinėje Kijeve įsikūrusioje Lietuvos ambasadoje.
Nori atnaujinti gamybą
Iš Kijevo, kur dabar nuomojasi būstą, savaitei nuvykusi į Luhanską Elena aplankė vyro kapą. Jis skendi gėlėse – jų atneša šeimos draugai, buvę vyro bendradarbiai.
Po to našlė kibo į darbą – nuvyko į vyrui priklausiusią gamyklą „Nabat“, gaminusią gaisrinių mašinų rankoves. Ji, kaip ir kitos jo įkurtos įmonės – priešgaisrinės signalizacijos įrangos bei juvelyrinių dirbinių, – dar uždarytos.
E.Zelenec siekia, kad gamyba būtų atnaujinta, žmonės grįžtų į savo darbo vietas.
Verslininko našlė parašė vietos valdžiai prašymą, kad į gamyklą vėl būtų tiekiama elektra. Kol kas ji tiekiama tik gyventojams ir mažesnėms įmonėms. Neseniai vėl apšviestos ir gatvės.
„Verslo aš neparduosiu – auga vaikai, tegul jie po manęs tęsia tėvo darbus, kuriems jis atidavė daug jėgų ir laiko. Jis viską darė su meile“, – kalbėjo pašnekovė.
Elenai skaudu kalbėti apie savo vyrą. Kaskart paminėjusi jo vardą moteris pravirksta.
Su Nikolajaus (šiuo rusišku vardu ji vadino vyrą) netektimi našlė niekada nesusitaikys, bet gedėti sudėjusi rankas negali. Reikia užauginti tris jaunesnius vaikus. Vyresnėlis, gyvenantis ir studijuojantis Rusijos sostinėje Maskvoje, jau pats savimi pasirūpina.
Gatvėse – ir rusų kariai
– Socialiniame tinkle skelbiate laiškus žuvusiam vyrui. Jūs jo ilgitės?
– Ilgiuosi Nikolajaus, dažnai jį sapnuoju, man jo trūksta. Todėl norėčiau visam laikui grįžti į Luhanską, kad būčiau arčiau vyro.
Ir savo namuose man gera, ten liko mūsų šeimos siela, – teigė savaitę Luhanske praleidusi ir vėl į Kijevą išvykusi Elena.
– Ar Luhanske dar aidi šūviai? Ar mieste daug kariškių?
– Vakarais girdėti, kaip šaudo už miesto.
Miestą kontroliuoja „Luhansko liaudies respublikos“ kariai. Gatvėse jau ramiau, nebelaksto karinės mašinos be numerių.
Anksčiau žmonės, pamatę jas atvažiuojant, slėpdavosi.
Dabar karinės technikos jie nebijo, neišsilaksto.
– Ar yra karių iš Rusijos?
– Taip, yra. Juos nuo pašauktinių galima atskirti iš kalbėjimo manieros.
– O uniforma jų skiriasi?
– Visi vilki vienodas uniformas.
– Jūs bendravote su kariškiais dėl vyro žmogžudystės?
– Tai daro vienas mūsų šeimos bičiulis, gerai pažįstantis vietos karius. Bet kol kas motyvai nepaaiškėjo. O milicijos ten dar nėra. Taigi tyrimą atlikti sunku.
Lentynos vėl pilnos prekių
– Kaip gyvena vietos žmonės, ar maisto pakanka?
– Man taip pat tai rūpėjo sužinoti. Todėl su sūnumi vykau į Luhanską pasižvalgyti, ar ten galima būtų vėl gyventi.
Parduotuvėse maisto jau pakanka – ir daržovių, ir vaisių, ir pieno produktų. Neseniai vėl pradėjo veikti pieno ir sūrių gamykla. Taip pat atnaujino veiklą įmonė, gaminanti dešras.
Buitinės chemijos irgi netrūksta – yra ir tualetinio popieriaus, ir skalbiamųjų miltelių.
– Už ką žmonės perka maistą? Ar gauna pensijas?
– Pensininkai, kurie pajėgia, važiuoja į Ukrainos teritoriją ir valstybinėms institucijoms įteikia prašymus dėl pensijos. Jiems pensijos jau pervestos už keturis mėnesius – nuo rugpjūčio. Tik už liepą niekas pinigų negavo.
Kiti prašo tarpininkų pagalbos. Tarpininkai už vienos pensijos dydžio užmokestį sutvarko reikiamus dokumentus.
Taip pat Luhansko gyventojai prašo vietos valdžios skirti jiems pensiją. Kai kurie gauna dvi pensijas – iš Ukrainos ir iš „Luhansko liaudies respublikos“.
Vidutinė pensija – 1300 grivinų (apie 220 litų).
– O dirbantiems ar mokami atlyginimai?
– Vėl veikia didelė „Lenino“ gamykla. Ji gamina viską – ir stakles, ir lempas. Darbuotojai ten jau gauna atlyginimus.
Mano vyrui priklausanti gamykla „Nabat“ dar neveikia. Per karą ji nukentėjo – išdužo langai, sviedinys pramušė stogą.
Vyrai jau viską suremontavo. Staklės ir kitas turtas išliko – apsaugininkai dirbo ir per karą.
Laukiame, kol valdžia atnaujins mūsų gamyklai elektros tiekimą. Viskas bus kaip buvę, žmonės galės dirbti ir užsidirbti. Bus atstatyta tai, kas buvo sugriauta per karą. Ekonomika vėl atsigaus.
– O namuose elektra yra?
– Namuose Luhanske elektra yra visą parą. O vanduo iš čiaupo bėga nuo 6 iki 11 valandos ryto ir 18–23 valandą vakare. Mūsų bute įrengtas autonominis dujinis šildymas, nuvykę su sūnumi užkūrėme katilą, buvo šilta.
O štai nuomojamame bute Kijeve, kai spustelėjo šaltukas, radiatoriai buvo vos šilti. Buvo šaltoka. Anglių tiekimas iš rytų – Donecko, Donbaso – sutrikęs.
Komendanto valandą atšauks
– Karas visus išvargino?
– Labai pavargome ir mes, ir kiti. Sunku žmonėms Luhanske. Bet sunku ir tiems, kurie gyvena Ukrainoje. Motinos ir žmonos verkia, kai jų sūnūs, sutuoktiniai gauna šaukimą į kariuomenę.
Kai kurie negrįžta – žūsta.
Visi trokšta, kad kuo greičiau susitartų „Luhansko liaudies respublikos“ ir Ukrainos valdžios atstovai.
– Kokia bus Naujųjų metų sutikimo šventė Luhanske, juk ten paskelbta komendanto valanda?
– Vietos valdžia pranešė, kad Naujųjų naktį komendanto valanda bus atšaukta, žmonės galės linksmintis tiek, kiek norės.
Vakar, gruodžio 26-ąją, buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė.Restoranai dar uždaryti, bet veikia dvi kavinės. Teatrai vėl rodo spektaklius, taip pat ir vaikams. Nors didžiosios žaislų parduotuvės durys dar uždarytos.
– Jūsų sūnus Ivanas Luhanske vėl lankė mokyklą?
– Taip, jis rytais vykdavo į mokyklą. Klasės draugai jį pasitiko džiūgaudami. Mokytojai ir direktorė neprieštaravo, kad Ivanas savaitę būtų su jais.
Direktorė užsiminė, kad ji ir mokytojai gavo tik rugsėjo atlyginimus, o nuo spalio – dar ne.
– Ar moterys vėl puošiasi?
– Luhanske brangių audinių kailinių moterys dar vengia vilkėti. Nesegi ir auksinių auskarų, nenešioja auksinių žiedų. Bet gatvėse jau saugiau nei per karą.
Vyrai brangius automobilius dar laiko garažuose.
– Jūsų orchidėjos atsigavo?
– Laisčiau jas savaitę ir įvyko stebuklas – orchidėjos išleido naujus pumpurus. Mane tai pradžiugino, nes juk butas buvo ilgai nešildomas, jos galėjo sušalti.
Verslininkas buvo pagrobtas ir sušaudytas
Luhanske gyvenęs ukrainietis verslininkas M.Zelenecas nepalaikė per Maidano revoliuciją į Kijevą atėjusios valdžios. Pavasarį jis atsisakė mokėti mokesčius. Tai sukėlė audringą reakciją Ukrainoje – verslininką imta vadinti separatistu.
Per patį karo Ukrainoje įkarštį, birželio 14-ąją, M.Zelenecas buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulu Luhanske.
M.Zelenecas nutarė su šeima palikti nesaugų Luhanską. Žmona su vaikais išvyko anksčiau, o jis ketino išvykti rugpjūčio 9-ąją, bet nespėjo.
Verslininkas buvo pagrobtas, nuvežtas į miesto pakraštį, parklupdytas ant kelių ir iš nugaros sušaudytas. Tai padarė vietos separatistai, su kuriais jis gerai sutarė.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija po mirties M.Zelenecą apdovanojo garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
