Tarp sienų sugrauš depresija
69 metų kupiškietis Zigmas Armonas visiškai nemato dienos šviesos, bet sako, kad kitiems būna dar blogiau – netenka rankų, kojų.
„Kaip aš galiu dejuoti, jei su žmonos pagalba ir į miestą išeinu, ir čiaupus galiu pakeisti – aš juk mačiau, kaip jie atrodo, viską pamenu. Ir balkoną pats įstiklinau. Blogiausia tiems, kuriuos lovoje kiloti ir vartyti, šaukštu maitinti reikia“, – kalbėjo Z.Armonas.
Jam pritarė ir Kupiškio silpnaregiams ir akliesiems vadovaujanti Kristina Malinauskienė.
Moters teigimu, praradus regėjimą ar ištikus kitai negaliai, svarbiausia neužsidaryti tarp keturių sienų, nes tuomet vienatvė ir depresija tikrai sugrauš.
Bičiulis lydi į žvejybą
Z.Armonas pritarė, kad draugas – tai likimo dovana ir jam. Visą gyvenimą buvęs žvejys mėgėjas, jis ir apakęs neatsisakė šito malonumo.
„Aš šešias medines valtis žvejodamas mariose sudėvėjau“, – pasigiria kupiškietis.
Žmogus papasakojo, kaip draugas už alkūnės jį nuveda iki pat valties, pasodina, paduoda spiningą. Kai žuvis užkimba, Z.Armonas pajunta ir be pagalbos, tuomet laimikį tempia, samteliu ištraukia.
Kartais ir irkluoja, o bičiulis jam nurodinėja, kuriuo irklu energingiau darbuotis.
Jau nieko neregėdamas, Z.Armonas pagavo ir namo parsitempė 17 kg 700 g sveriančią lydeką.
„Pagauti tai pagaunu, bet žmonai pasakau: dabar pati žinokis, ką su ta žuvimi daryti. Aš jos net nevalgau“, – pasakojo kupiškietis.
Anksčiau po žvejybos jo grįžtančio namuose labiausiai laukdavo juoda persų katė. Kartą šeimininkas parnešė gal 7 lydžius ir sumetė į kriauklę.
„Lydžiai dar gyvi – šokinėja kriauklėje. Katė, vedina instinkto, strykt jų gaudyti. O lydžio dantys aštrūs, sučiumpa – nepaleidžia. Girdime, kad mūsų katė iš skausmo kaukia ir po kambarius pasieniais laksto, nes tas lydys į koją įsikibęs“, – prisiminė Z.Armonas.
Kol šeimininkai pagavo katę ir išlaisvino iš lydžio žiaunų, ir patiems teko gerokai po butą palakstyti. Pamoka gyvūnui nepraėjo veltui – daugiau į žuvis juoda vagilė nebežiūrėjo.
Iš kaimų atvažiuoja autobusais
Žvejyba – ne vienintelis malonumas Z.Armonui. Pats įkūręs Kupiškio silpnaregių ir aklųjų centrą bei jam vadovavęs, vyras dalyvauja jo veikloje, dainuoja ir vaidina. Bet lipdamas į sceną ėmė baimintis nugriūti, už ko nors užsikabinti, nes apakus pasikeičia erdvės pojūtis.
Dabar jų centrui priklauso 44 nariai, dar yra 3 vaikai.
Į užsiėmimus silpnaregiai ir aklieji važinėja ir iš kaimų. Sunkiausias metas – mokinių atostogos, nes nustoja kursuoti autobusai, o neregiams tai pagrindinis transportas.
Vis dėlto vienas į lauką dabar Z.Armonas nebeišeina. Ypač blogai jaučiasi saulėtą dieną.
„Kalbinau mokytis vaikščioti su baltąja lazdele, bet Zigmui ji nepatinka. Naudojasi atramine – ji šviečia tamsoje kaip atšvaitas. Šia lazda jis gali ir pasiremti, ir bordiūrus jaučia“, – kalbėjo Z.Armono dukra vadinama K.Malinauskienė.
Sovietmečiu daugiau pakantumo
Z.Armonas įsitikinęs, kad lengviau tiems neregiams, kuriuos ši negalia lydi nuo vaikystės.
Regėjimą prarasti staiga sunku ir psichologiškai, ir buityje sudėtingiau.
„Pasidariau tarsi degtukas, tik kas ne taip – ir užsiplieskiu“, – prisipažino vyras.
Paklaustas, kaip tokį lūžį pakėlė žmona Vera, Z.Armonas nusijuokė, kad dažniausiai jis ir susinervina, kai, pavyzdžiui, paklausia, kur degtukai, o jo pati pasako: „Taigi kaip visada – čia, aukštai, padėta.“
O kur tas „čia“ ir kur „aukštai“, Z.Armonas nemato, bet žmona nepripranta, kad jos vyras nieko neregi.
„Arba Vera sako: pažiūrėk, kodėl sugedo čiaupas. Kaip aš pažiūrėsiu? Bet sutaisau, įrankius turiu“, – pasakojo vyras.
Kupiškiečio manymu, sovietmečiu neįgaliesiems buvę daugiau pakantumo, o dabar žmonėms nelabai berūpi, ar tu su neregio lazdele, ar su ratukais, jeigu norės praeiti, tai ir pastumti gali.
Bendraudamas Z.Armonas senu papratimu atsisuka į pašnekovą ir nežinodamas iš tiesų net nesuprasi, kad tai neregys. Tuo labiau kad jis nešioja akinius, nors jokios naudos iš to nėra.
„Žmona gulėjo ligoninėje. Susiruošęs gulti – čiupt čiupt už akinių, o, pasirodo, rytą jų neužsidėjau“, – juokėsi kupiškietis.
Po metų gimė dukra
Bet iš tiesų Z.Armono ligos istorija nepavadinsi linksma, nebent pamokančia optimizmo.
Prieš 25 metus melioracijos įmonėje dirbdamas mechanizatoriumi, Z.Armonas susižeidė vieną akį.
„Buvo lapkričio mėnuo, šalo. Pirštinės apledėjusios, o aš bandžiau pataisyti mechanizmą. Staiga kažkas į akį tiktai pykšt, ir nugriuvau“, – prisiminė žmogus.
Kupiškio budintis gydytojas liepė iš karto važiuoti į Panevėžį. Pakeliui kupiškietis paprašė vairuotoją užsukti į namus, kad galėtų apsiprausti, persirengti drabužius.
Nusistebėjus, kad tokiu metu dar rūpėjo nešvarios rankos ir darbo rūbai, Z.Armonas atsakė: „O kur benubėgsi?“
Žmona kartu važiavo į Panevėžį, bet prie ligonio užrišta akimi niekas neskubėjo. Nuo 2 valandos dienos iki 11-os vakaro jis prasėdėjo koridoriuje draskomas baisaus skausmo, atrodė, kad galva susprogs. Niekas sužeistajam nedavė net vaistų.
Namuose viena buvo likusi 12 metų dukra. Z.Armonas išsiuntė žmoną pas nerimaujančią paauglę.
Pagaliau pasirodęs gydytojas skubiai operavo, išvalė purvą, susiuvo akį ir pasakė padaręs viską, kas įmanoma. Blogiausia buvo tai, kad Z.Armonas susižeidė centrinį nervą.
Po šios traumos žmogus metus išvis nematė nė viena akimi, o po metų šeimai gimė dar viena dukra. „Laiko buvo“, – juokavo Z.Armonas.
Trūko gyslutė akyje
Pasitaręs su žmona, Z.Armonas nusprendė laimę pabandyti Odesoje, garsiojoje V.Filatovo klinikoje. Per trejus metus vyras čia iškentėjo 3 operacijas, ir vienai akiai grįžo regėjimas.
„Mūsų papratimu bandžiau duoti klinikos gydytojai vokietei kyšį, tai ji mane be ceremonijų išvarė iš kabineto. Tuomet kioskelyje nupirkau rožių puokštę ir medikė mane priėmė su šypsena“, – prisiminė Z.Armonas.
Po gydymo Odesoje kupiškietis vėl ėmė skirti žmones, neryškiai, bet matė mašinas. Autobusu nuvykdavo į Panevėžį, surasdavo silp-naregių ir aklųjų draugiją.
Bet tuomet atsitiko vėl nelaimė – trūko gyslutė akyje. Kauno medikai jį operavo, pakeitė lęšiuką, bet esą nepasakė, kad reikia išimti siūlus. O Z.Armonas buvo įsitikinęs, kad siūlai – tirpstantys.
„Po 80 dienų nuvykau į Kauną. Imant siūlus labai skaudėjo, greičiausiai tuomet pažeidė lęšiuką, nes šiek tiek mačiau, bet regėjimas palaipsniui blogėjo“, – kalbėjo Z.Armonas.
Troškimą dar praregėti sužlugdė prasidėjusi glaukoma, akys visai aptemo.
Gyventi Užbaikalėje patiko
Jo akimis tapusią 4 metais jaunesnę žmoną Verą Z.Armonas sutiko Užbaikalėje, statydamas hidroelektrinę ant Angaros upės.
Gyvenimas Z.Armonui ten visai patiko – oras sveikas, klimatas puikus. Eik medžioti ir žvejoti, kur tik nori, nereikia jokių bilietų.
O ir 62 laipsnių šaltis jaunuolio neišgąsdino. Kasdieną dėvėjęs vatinukus ir avėjęs veltinius, Z.Armonas į Naujų metų sutikimą susiruošė pasipuošęs vasariniais batais.
„Jaučiu – nebesilanksto sustirę batų padai. Tuomet aš batukus nusiaviau, pasikišau po pažasčia ir leidausi namo bėgčia. Jei būtų buvusios lenktynės, nelabai kas būtų mane pavijęs“, – prisiminė Z.Armonas.
Būsimoji žmona buvo vietinė, dirbo valgykloje virėja. Ten gimė ir dukra. Jai suėjus 3 metams, šeima atvažiavo į Lietuvą.
Žmona greitai apsiprato, nors lietuviškai iš viso nemokėjo. „Gyvenome 8 šeimos. Vyrai į darbą, moterys – prie pokalbių. Per pusę metų mano Verą išmokino laisvai lietuviškai kalbėti“, – pasakojo Z.Armonas.
