Iš gelstelėjusio 1994 m. laikraščio puslapio parėmusi ranka smakrą susimąsčiusi žvelgia šviesiaplaukė moteris. „Lina Kačiušytė džiaugiasi, kad neturi nieko bendra su sportu“ – skelbia antraštė.
Teko atsisakyti malonumų
Legendinė plaukikė, 1980-ųjų Maskvos olimpiadoje iškovojusi auksą, interviu „Gyvenimo būdui“ meile sportui netryško.
„Cirkas! Man dabar taip gera, kad neturiu nieko bendra su sportu. Pastarieji penkeri metai be treniruočių man praėjo kaip savaitė“, – prieš dvidešimt metų kalbėjo L.Kačiušytė.
Ji pasakojo apie tai, kaip dėl sporto būdavo priversta atsisakyti gyvenimo malonumų, tokių, pavyzdžiui, kaip saldumynai.
„Mes nebadaudavome, bet saldumynų tekdavo atsisakyti. Visaip gudraudavome. Sporto stovyklose iš ketvirto aukšto nuleisdavome virvutę, o kita kolegė apačioje laukdavo su ledų porcijomis.
Ji pririšdavo skanėstų, o mes traukdavome. Treneris visada stovėdavo vestibiulyje ir laukdavo, kol mes grįšime iš miesto. Kartą jis užsišnekėjo su administratore, o mes kaip tik tuo metu traukėme virvutę, kol toji užkliuvo už palangės.
„Bum bum bum bum“ bildėjo į langą treneriui už nugaros. Labai išsigandome. Tai pamatęs treneris būtų šaukęs, atėmęs ledus ir suvalgęs“, – pasakojo L.Kačiušytė.
Sekretorė – ne iš gero gyvenimo
Sporto legenda atvirai džiūgavo dirbanti sekretore vienoje akcinėje bendrovėje, tarsi tai būtų jos svajonių darbas.
Tą seną interviu 51 m. L.Kačiušytė prisimena su šypsena. Sekretore ji dirbo ne taip ir ilgai – po keleto metų vėl sugrįžo prie veiklos, susijusios su sportu. Šiandien ji – LTOK vykdomojo komiteto narė, Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė.
„Dirbau ne sporte ir labai džiaugiausi – geras darbas buvo, nauji žmonės. Tai nauja mano gyvenime, naujas posūkis. Bet bėgi, bėgi ir vis tiek grįžti ten pat“, Ÿ– žvelgdama į dviejų dešimtmečių metų kelią apibendrino L.Kačiušytė.
Sekretorės darbo olimpinė čempionė anuomet ėmėsi ne iš gero gyvenimo. 1991 m. uždarius Vilniaus „Žalgirio“ vaikų ir jaunučių plaukimo sporto mokyklą, kurioje L.Kačiušytė dirbo trenere ir direktoriaus pavaduotoja, moteris liko bedarbė. Net pusantrų metų darbo paieškos buvo bevaisės.
„Reikėjo iš ko nors gyventi – valgyti tai reikia“, – visai be euforijos praėjus dvidešimčiai metų aiškino plaukikė. Ir anais laikais ji neslėpė, kad gauti sekretorės darbą jai padėjo draugai. „Be draugų ir pažįstamų dabar niekur „neįlįsi“, – tada kalbėjo ji.
Akcinėje bendrovėje pradirbusi iki 1998 m., praeityje garsi sportininkė buvo pakviesta dirbti į Vilniaus miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyrių.
Laimingesnė už R.Meilutytę
Plaukimas kaip sporto šaka, pasak L.Kačiušytės, prieš du dešimtmečius išgyveno nuosmukį – nebuvo rezultatų, nebuvo sportininkų, baseinai uždaryti.
Tačiau sportininkė mano, kad Rūta Meilutytė, šiandien visu ryškumu žibanti Lietuvos plaukimo sporto padangėje, būtų sužibėjusi ir tada. „Jeigu duota – tai duota“, – įsitikinusi L.Kačiušytė.
Savo pačios Maskvos olimpiadoje pasiektus rezultatus ji vertina ne vien kaip talento pasekmę, o kaip daugybės atitinkamai susiklosčiusių aplinkybių rezultatą: „Ir sėkmė, ir sveikata, ir pasirengimas, ir metodika – vadinasi, viskas tiko.“
Sugrįžus iš Maskvos su aukso medaliu, L.Kačiušytei gėlės netilpo į vonią. Lygindama savo anuomet gautą dėmesį su šiandien R.Meilutytės gaunamu dėmesiu, ji prisipažino buvusi laimingesnė už Rūtą.
„Laikraščių buvo mažiau ir mano telefono pusė Vilniaus neturėjo“, – aiškino L.Kačiušytė ir pasidžiaugė, kad net ir būdama žvaigždė galėjo gyventi gana ramų asmeninį gyvenimą.
Asmeninis gyvenimas – ne itin mėgstama L.Kačiušytės tema. Prieš dvidešimt metų ji prisipažino, kad norėtų ištekėti. „Visi vyrai kvaili, nes nenori būti laimingi vedę mane“, – juokavo tada ir sakė vyrams kelianti labai aukštus reikalavimus.
L.Kačiušytė patikino, kad aukštus reikalavimus – ir vyrams, ir moterims – tebekelia ir dabar. Tačiau širdies reikalų atskleisti nenorėjo, tiktai tvirtino esanti labai laiminga.
*
Daugiau 20 metų senumo istorijų ir jų tęsinių ieškokite šį šeštadienį kartu su dienraščiu „Lietuvos rytas“ pasirodysiančiame „Gyvenimo būdo“ numeryje.
