Ristūnę pirko aukcione
„Gerai kur gera“, – sakė Rokiškio rajone, Iciūnų kaime, gyvenantis Jonas Baltakys. Čia – į uošviją – jis atsikėlė iš Jūžintų prieš 40 metų, dirbo miškininku, o dabar stato namus neįprastu būdu – be jokios vinutės, sunerdamas rąstus. Dar jis užsiima širdžiai mielais pomėgiais.
Vienas didžiausių jo džiaugsmų – 6 metų anūkei Rūtai pirkta ristūnė. Su pasididžiavimu J.Baltakys pasakojo, kaip visa raiteliui reikalinga uniforma pasipuošusi mergaitė su kumelaite pasileidžia šuoliais. Žingine risnoti jai per nuobodu.
J.Baltakys prisiminė, kad jo kieme vykstant teatrų festivaliui moterys, pamačiusios šią grynaveislę kumelaitę, pasišaipė iš šeimininko, ar tik ne jis tą žirgą ir prajodinėsiąs.
Iciūnietis joms atsakė, kad ne, ne jis, o jo anūkė.
Moterys iš jo atsakymo vėl tik juokėsi.
„Užkėlėm ant ristūnės Rūtą, apjojo 6 ratus, žiūrim – visos moterytės išsilaksčiusios. Išsigando, kad eiklus žirgas jų nesutryptų“, – juokėsi J.Baltakys.
Gražuolę ilgakoję kumelaitę jis pirko aukcione už 10 tūkst. litų. Rusų ristūnės tėvas – Europos čempionas, o ji pati būtų išvaryta į motininę bandą, nes bėgo ne pirma, nors ir ne paskutinė.
Kone kiekvieną savaitgalį į svečius atvažiuojanti Rūta pirmiausia nubėga pasisveikinti su savo žirgu ir tik tuomet atskuba pas senelius.
Svetimo nė piršto nepridėta
J.Baltakys džiaugėsi, kad anūkė turi jai mielą pomėgį, nes ir pats ilgiausias valandas be perstojo gali pasakoti apie surinktus mažus ir kelias tonas sveriančius akmenis bei įrenginėjamą etnografinę sodybą savo uošvių buvusiame name.
Jis su šeima ir sunkiai sergančia uošve gyvena už keliasdešimties metrų – giminaičio, kurį nukaršino, name. Etnografinę sodybą J.Baltakys įrenginėja jau 5 metus. Dirba vakarais, savaitgaliais ir viską daro tik savo rankomis.
„Prieš 80 metų statytas namas buvo apkaltas ruberoidu, apleistas, suniokotas, išdraskytas, nes uošvė – iš politinių kalinių šeimos. Žmonės toje pat troboje gyveno ir laikė gyvulius“, – pasakojo iciūnietis.
Įvedęs į trobos nemažą kambarį su masyviais ąžuoliniais stalais ir suolais, J.Baltakys sakė, kad tai ir yra buvęs uošvių laikų tvartelis.
„Sienojai buvo sutrūniję, bet palikau tuos pačius – menančius uošvių jaunystę, tik nušlifavau ir užkonservavau. Virtuvėje pakeltomis lubomis tebestovi duonkepė“, – kalbėjo šeimininkas.
Iš vežėčių rato savo kalvelėje J.Baltakys pasigamino šviestuvą.
Arkliukas – ornamentai, simboliai
Sunerdamas lentas J.Baltakys gamina suolus, stalus, tokiu pat būdu prie uošvių trobos pristatė verandą. Pastaroji papuošta išraižytais ornamentais, simboliais.
„Ornamentus išdrožiau, kai susilaužiau koją. Šešias dienas šiaip taip iškentėjau be veiklos, o 7-ą jaučiu, kad nebegaliu, reikia ko nors tvertis. Šiaip gulėti aš nemoku“, – pasakojo J.Baltakys.
Puošybos detalės, išraižyti rūtos ir varpelio simboliai, įvairios figūrėlės, ornamentai – jo arkliukas.
Šeimininkas aiškino, kad puošybos akcentai atėjo iš senų senovės. Protėviai gyveno sunkiai, bet gražino ir namus, ir ūkinius pastatus.
Iciūnietis iš senų žmonių išmoko dengti stogą, kad tarnautų ne mažiau nei 40 metų. Lentutės iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi nevykusiai suklotos – su plyšeliais.
Bet, pasirodo, jos pagamintos iš baltosios eglės, o užėjus lietui gražiai priglus prie stogo.
Akmuo rodo lietų
Kita J.Baltakio aistra – akmenys. Uošvė jam pasakojusi, kad apie 1957 metus sodyboje buvo suversta didžiulė krūva akmenų, bet atvažiavo darbininkai, iškasė duobes ir akmenis ten suvertė.
Užtat dabar šeimininkas tai dirbdamas, tai netyčia juos visur kur pastebi. Iškasa ir veža į sodybą.
Iš akmenų jis susimūrijo piramidę-grotą, o viduje dar pastatė taburetę. Svečiai labai mėgstantys joje pasėdėti, o saulei nusileidus žmogui esą arba pakaušis kaista, arba ima skaudėti galvą. Kodėl taip vyksta, niekas nežinantis.
J.Baltakio tikroje akmenų karalystėje – ir akmeniniai dirbiniai, ir statiniai, ir net „Mėnulio slėniu“ vadinama salelė. Čia vien akmenys ir paties šeimininko sodinti augalai.
„Nėra vienodų akmenų, kiekvienas skiriasi spalva ar forma. O matėte, kad akmenukai būtų įaugę į kitą akmenį?“ – klausė šeimininkas.
Ypatingas akmuo stovi ant kelio posūkio namų link. Šeimininkas žvilgteli į jį ir žino, ar ateis lietus. Jei akmuo pilkas – kelias dienas nelis, o jei ryškėja spalvos – artinasi lietus.
