Dažnai besišypsanti, tačiau gana kukli egzotiškos išvaizdos 40 metų tailandietė prisistato Nuud vardu. Daugeliui kauniečių jį gerokai lengviau ištarti nei tikrąjį moters vardą.
Į už tūkstančius kilometrų nuo namų esantį Kauną tajė ryžosi keliauti kartu su dviem kolegėmis, sulaukusi kvietimo dirbti grožio namuose, kur atliekamas tailandietiškas masažas. Šio jogą primenančio ir daugelio keliautojų iš Lietuvos Tailande spėto išmėginti masažo paslapčių moteris išmoko dar vaikystėje.
Iki pat atvykimo užsienietės žinios apie mūsų šalį ir net apskritai gyvenimą Europoje buvo menkos. Nuud su Lietuva ir Kaunu buvo susipažinusi tiek, kiek skelbiama internete. Pusantrų metų Kaune gyvenanti svetimšalė spėjo susidaryti nuomonę apie miestą, gyventojus ir jų įpročius: vieni malonūs, kiti stebina, treti kelia pyktį.
– Kas atviliojo moterį iš Azijos atvykti į Tailande mažai kam žinomą Lietuvą ir turbūt dar mažiau girdėtą Kauną?
– Iš grožio namų Kaune, kuriuose šiuo metu atlieku masažus, šeimininkės kartu dar su dviem moterimis iš Tailando sulaukėme darbo pasiūlymo. Tai nė kiek nenustebino, nes tailandietiško masažo meistrai paklausūs visame pasaulyje.
Gavusi siūlymą dirbti Europoje juo susigundžiau dėl užmokesčio, kuris smarkiai didesnis už tą, kurį masažo specialistai gauna Tailande.
Iš pinigų, kuriuos šiuo metu uždirbu, galiu laisvai pragyventi pernelyg savęs neribodama. Be to, išlaikau tėvynėje likusią motiną, seserį ir devyniolikmetį sūnų, kuris studijuoja universitete ir turi mokėti už mokslą. Mano galva, Lietuva nėra skurdi šalis. Tik žmonės čia per mažai moka džiaugtis gyvenimu ir per daug verkšlena bei skundžiasi.
– Kokį pirmą įspūdį jums, atvykusiai iš 10 milijonų gyventojų skaičiuojančio Bankoko, padarė vos kelis šimtus tūkstančių žmonių turintis Kaunas?
– Kaunas po Bankoko pasirodė aiškus ir jaukus, nedidelis bei neįtikėtinai ramus miestelis: mažai triukšmo, šurmulio, negirdėti nuolatinių automobilių signalų.
Labiausiai pirmosiomis dienomis krito į akis vairuotojų mandagumas. Bankoke norint pereiti gatvę įprastai tenka laviruoti tarp daugybės važiuojančių automobilių, ten niekas neskuba praleisti pėsčiųjų. Kaune vos išvydę pėsčiąjį vairuotojai sustoja ir laukia, kol jis pereis gatvę. Dabar prie tokio vairuotojų elgesio pripratau, tačiau kurį laiką tai mane maloniai stebino.
– Ką galite pasakyti apie kauniečių bendravimą?
– Važiuodama į Europą maniau, jog susikalbėti su žmonėmis anglų kalba nekils jokių problemų, tačiau klydau. Daugelis kauniečių ir kitų miestų, kuriuos spėjau aplankyti, gyventojų nemoka, o gal dėl kažkokių priežasčių nekalba angliškai. Todėl dažnai bendrauti tenka savotiška gestų kalba, kurią įvaldžiau gyvendama Lietuvoje.
Vyrų bendravimas su moterimis jūsų šalyje man sunkiai suprantamas. Po darbo su merginomis kartais išeiname pasivaikščioti, nueiname į kavinę, keletą kartų buvome klube. Kol vyrai blaivūs, jie atrodo drovūs, savimi nepasitikintys, ramūs, retai kada prieina užkalbinti moterį.
Tačiau kai įkaušta, jiems tarsi atsiriša liežuvis. Tuomet jie išdrąsėja, kalbina, nori susipažinti, klubuose kviečia šokti. Pastebėjome, kad daugelis vyrų taip elgiasi ne tik su užsienietėmis, bet ir vietinėmis merginomis. Tailande vyrai mažiau kompleksuoti.
– Vyrus, švelniai tariant, išpeikėte. O kaip vertinate mūsų maistą?
– Lietuviškas maistas smarkiai skiriasi nuo tailandietiško, kuris yra labai aštrus ir kone prie kiekvieno patiekalo siūlomi ryžiai. Esu ragavusi ir man patiko lietuviška balta mišrainė, šaltibarščiai su bulvėmis, net cepelinai, kurių gamyba man vis dar paslaptis. Kaip jūs taip meistriškai darbuojatės, kad nematyti, pro kur į bulvių masę įkemšate mėsą? Tačiau yra valgių, prie kurių skonio priprasti sunku. Tai – burokėlių salotos, lydytas sūris, alyvuogės.
Lietuvoje mane labai nustebino obuolių gausa. Tailande obuoliai yra reti ir gana brangūs vaisiai, o čia jie auga kiekviename sode, net mieste. Obuolius nuo pat atvykimo į jūsų šalį valgau pilna burna, iš jų išmokau virti obuolienę ir kompotą, kepti pyragus. Neįtikėtina ir tai, kad jūs net viduryje Kauno ar visai šalia miesto augančiuose miškuose galite laisvai prisirinkti grybų ir uogų. Bankoke tokios gėrybės mieste neauga, o eiti į miškus žmonės baiminasi dėl gyvačių.
– Netrukus prasidės lietuviška žiema, kuri, palyginti su tailandietiška, yra žvarbi ir šalta. Kaip jums, egzotiško krašto gyventojai, pavyksta ištverti tokį atšiaurų klimatą?
– Žiema dar neprasidėjo, o šaltukas, ypač naktimis, jau spaudžia. Prieš važiuodama į Lietuvą baiminausi šalčių, net nusimezgiau šaliką, kepurę ir pirštines. Tačiau kai pernai prasidėjo žiema, netikėjau, kad gali būti taip šalta. Buvo baisu nosį į lauką iškišti. Kad nesušalčiau, apsimuturiuodavau nuo galvos iki kojų, šaltomis dienomis į darbą eidavau mūvėdama trejas pirštines.
Nepatogumus atpirko sniegas, kurį buvau mačiusi tik kažkada keliaudama po Korėją. Tačiau jo buvo ne tiek, kiek Lietuvoje, o gerokai mažiau. Fotografavausi ant sniego ir nuotraukas iškart siunčiau namiškiams.
– Kauną pamažu užlieja didžiųjų krikščioniškų metų švenčių – Kalėdų laukimas. Kaip kito tikėjimo žmogaus akimis atrodo šis reginys?
– Kalėdinis Kaunas pernai man paliko didelį įspūdį. Nieko panašaus nebuvau mačiusi, nes, kaip žinote, budistai Kalėdų nešvenčia. Šįmet vėl tikiuosi, kad miestas spindės šviesomis, pasipuoš parduotuvių vitrinos, stovės žaisliukais nukabinėtos eglės, bus jaučiama šventinė nuotaika, žmonės vieni kitiems teiks dovanas.
Pernai kartu su kauniečių šeima sėdėjome prie Kūčių stalo. Buvau nustebinta, kad ant stalo stovėjo vien vegetariški valgiai, o žmonės atrodė labai susikaupę. Kitą rytą išvydau Kalėdų Senelį su dovanų maišu.
