Vašuokėnuose, Troškūnų seniūnijoje, vienintelė vieta, kurią lengva rasti atvykėliui iš toliau, – kaimo parduotuvė. Važiuojant nuo Panevėžio, tai silikatinių plytų pastatas, niekuo neypatingas. Prie šios parduotuvės sutarėme susitikti su Vaidotu, kuris kartu su tėvais gyvena netoliese.
Iš jo pažįstamų daug išvyko į užsienį, bet jis nesektų jų pavyzdžiu, nebent norėtų patobulinti anglų kalbą.
Vaidotas nenorėtų dirbti svetur, jam pakanka tiek pinigų, kiek turi. Mostelėjęs rankomis ir parodęs, kiek norėtų uždirbti, jis nusijuokė, o jo balsas kaip aidas nusirito tuščioje kaimo gatvėje.
Ramu. Tik vasarą savaitgaliais čia būna daugiau žmonių, kai sustoja traukinys siaurojo geležinkelio stotelėje.
Į sodybą, kurioje gyvena su tėvais, jaunas vyras žadėjo pakviesti, jei atvyktume su televizijos kameromis. Tada persirengęs, prisiklijavęs barzdą jis vaikytųsi mus su kirviu, nes jo mėgstamiausias personažas, apie kurį pasakoja filmuotuose siužetuose „YouTube“, yra kaimietis.
Meniškos prigimties Vaidotas buvo skaitovų konkurso nugalėtojas, vaidino Troškūnų teatrų festivalyje „Troškimai“. „Esu nuo mažumės kaimietis, man čia gerai“, – sakė vyras, kurio slapyvardį Whydotas žino visa Lietuva.
Dar švęsdamas su draugais šešioliktąjį gimtadienį jis prasitarė: „Pamatysite, būsiu garsus.“
Mokykloje Vaidotas visą laiką buvo juokdarys, dar mokydamasis šeštoje klasėje gavo Whyducho pravardę.
Vaidotas niekur nedirba, tačiau nesiskundžia – per dešimt mėnesių socialiniame tinkle pasidarė populiaresnis nei internete išgarsėjusi Monika Šalčiūtė, o jo gerbėjai, kurių yra daugiau nei 87 tūkstančiai, netilptų net keliose didžiausiose šalies arenose.
Todėl V.Grincevičius ketina M.Šalčiūtei įteikti antros vietos medalį.
„Ją dar stebi arabai, pakerėti jos grožio, bet aš neturiu tokios krūtinės. Mūsų žiūrovai – Anglijos lietuviai, emigrantai, Lietuvos gyventojai“, – patikslino pašnekovas.
Vaidotas su broliu Mantu ir pusbroliu Giedriumi Sasnausku, Troškūnų gimnazijos moksleiviu, pasivadinę „Aferistais“, yra įkėlę į „YouTube“ šūsnį filmukų, kur „aktoriai“ prabyla daugiaaukščiais keiksmažodžiais, o vienas serialas vadinasi „Kaimo policija“.
Dažniausiai filmuojasi Vaidotas ir Giedrius, o Mantui tenka kino operatoriaus vaidmuo.
Skandalingoji daina „Šėtone, prašau...“ – populiariausia Vaidoto daina, dėl kurios jis užsitraukė valdžios pareigūnų nemalonę.
Apie namuose apsilankiusius policijos pareigūnus Vaidotas sužinojo sėdėdamas odontologo kėdėje Panevėžyje. Vaidotas prisipažino, kad ne kartą pažeidė Kelių eismo taisykles su broliais kurdamas serialą „Kaimo policija“.
Vyras manė, kad tai ir užrūstino pareigūnus. Tačiau tikroji apsilankymo priežastis buvo ne ta.
Policininkai Vaidoto motinai aiškino, kad sulaukė daug skundų, bet juos atmetė. Kai kažkas pasiskundė vaikų teisių gynėjams, kurie kreipėsi į policiją, pareigūnai negalėjo nereaguoti.
„Jei žinočiau, kas taip padarė, padėkočiau“, – juokėsi V.Grincevičius.
Vaidotas mėgsta kurti siužetus, kurių personažas – nevalyvas, agresyvus kaimietis. Vaidotas mano, kad mieste gimęs aktorius neturi natūralumo, o jis puikiai žino kaimiečių bėdas. Bet ūkio darbai jam ne prie širdies.
Nors pašte dirbanti jo motina laiko karvę, Vaidotas nemokėtų jos pamelžti. Kiaulių pašerti negalėtų, nes jos smirdi, bet galėtų palesinti dvylika vištų, kurias laiko tėvai, ir surinkti kiaušinius.
– Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Ar galvojate studijuoti?
– Buvau įstojęs į Anykščių profesinę technikos mokyklą, kurioje ruošiami tolimųjų reisų vairuotojai. Savaitę ištvėriau, o tada nuėjau pas direktorių ir paprašiau, kad duotų poilsio dienų.
Po to paprašiau, kad duotų dar savaitę, vėl sugrįžau ir vėl paprašiau, kad duotų laisvų dienų. Man paaiškino, kad jau nebegalima. Tada parašiau pareiškimą, kad pasitraukiu iš profesinės technikos mokyklos.
– Ar ten jautėtės svetimas?
– Aš ten ėjau ne todėl, jog įgyčiau specialybę, man buvo svarbu, kad gaučiau „Sodros“ draudimą.
– Svajojate mokytis dainavimo ar būti aktoriumi?
– Kažkada norėjau studijuoti aktorystę, bet vėliau apsiraminau. Pagalvojau, kad ir be aukštojo mokslo diplomo su vyresniais broliais Mantu ir Ryčiu, kuris yra programavimo specialistas, taip pat pusbroliu Giedriumi galime kurti medžiagas „YouTube“.
– Ar anksčiau kūrėte muziką, eiles, domėjotės vaizdo menu?
– Mane pakvietė į teatrą Jolanta Pupkienė, Troškūnuose gyvenanti teatralė, o tokių žmonių šalyje nedaug. Mokydamasis mokykloje vaidinau kiškį, kalbėjau anykštėnų tarme.
– Kaip skandalas dėl dainos apie šėtoną palietė jūsų gyvenimą?
– Esu dėkingas vaikų teisių gynėjams, nes mano sekėjų gretos pasipildė dar 25 tūkstančiais. Daug kas neteisingai suprato, kad aš tik pastaruoju metu išpopuliarėjau, bet aš jau esu populiarus penkiolika mėnesių.
– Ar buvo didelė staigmena, kai namuose pasirodė policininkai?
– Tuo metu sėdėjau išsižiojęs odontologo kėdėje Panevėžyje, todėl policininkų nemačiau. Atėmė tris kompiuterius, filmavimo kamerą, mobilųjį telefoną, vėliau viską grąžino.
– Kaip tėvai reagavo?
– Jiems buvo juokinga. Mano tėvas irgi kalba daug nesąmonių, matyt, atsigimiau į jį, nors jis sveria 120 kilogramų, o aš – tik 50. Atsigimiau į jį ne kūnu, bet protu.
Tyrinėjau, kas lietuviams patinka. Įsitikinau, kad negatyvumas. Jei sukursime vaizdo medžiagą apie rimtą dalyką, nebus įdomu. Reikia, kad kas nors trinktelėtų į veidą, ką nors pastumtų, žmonėms patinka keiksmažodžiai.
– Kokiais instrumentais mokate groti?
– Groju gitara, šiek tiek moku pianinu. Muzikos niekur nesimokiau, mano brolis šiek tiek kuria muziką, tai parodo, ką ir kur paspausti.
– Kai užėjome į parduotuvę, pardavėjas pasakė, kad Vaidotas – vyras su galva, tik mėgsta keiktis.
– Daug keiksmažodžių yra mano kūryboje, bet tai tik įvaizdis, kad aš esu debilas. Mano kuriamas personažas – kaimietis.
Aš nepažeidžiu viešosios tvarkos, nesikeikiu bendraudamas su žmonėmis. Tvarkydamas reikalus esu kuklus. Dėl kritikų komentarų „tu esi debilas“, „tu esi psichikos ligonis“ aš taip pat turiu teisę kreiptis į teismą dėl šmeižto.
– Įrodykite, kad toks nesate. Ar mokykloje gerai mokėtės?
– Atestato vidurkis – 8,64 balo, bet prisipažinsiu, kad nė karto nesu daręs namų darbų. Baigdamas mokyklą laikiau du egzaminus – lietuvių ir technologijų, žinojau, kad niekur nestosiu, man to nereikia.
Jei būčiau pradėjęs studijuoti, man būtų reikėję išvykti į Kauną ar Vilnių. Padariau priešingai – kaime subūriau komandą, įtraukiau brolius, pusbrolį, ir mes ėmėme kurti tokį humorą, kokio Lietuvoje dar nebuvo.
– Kai nuvažiuojate į Panevėžį, ar jus gatvėje pažįsta? Ar nereikia nešioti saulės akinių ir užsitraukti ant kaktos kepurės?
– Taip nedarau, tik mano dantų gydytoja paklausė, kada galėsiu atvykti kitą kartą.
Skyrė vizitą gruodžio 29-ąją, pasakiau – gerai, jeigu nepasodins už grotų. Tada ji pradėjo juoktis.
– Ar turite širdies draugę?
– Turiu daug simpatijų, bet tos vienintelės – dar ne, vis ieškau.
– Ar dar negavote pasiūlymo vesti renginius?
– Tokių pasiūlymų netrūksta. Kviečia būti vestuvių vedėju, bet atsisakau. Įsivaizduokite, kelias minutes apsirengęs kaimiečiu pasisukiosi su kirviu rankose, kas nors nusijuoks, o vėliau visi ims klausinėti, kas čia jį atvežė.
Rizikinga, gali greitai atsibosti.
– Iš kur semiatės idėjų? Ar skaitote knygas, domitės politika?
– Skaičiau kažkada vieną knygą – tai buvo Balio Sruogos „Dievų miškas“. Daugiau neprisimenu, nesidomiu politika. Jei dainoje vietoj žodžių „už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną“ būtume sueiliavę „Putiną galva į sieną“, mus būtų nešioję ant rankų, sakytų, kokie mes geri.
– Ar šmaikščiai kalbantį tėvą taip pat įtraukėte į savo veiklą?
– Ne, tėvas tik pritarė, sakė – jei man reikia, galiu ant jo „stumti“, vadinti girtuokliu, nors jis toks nėra.
Aš tik užsirašau jo frazes, kai jis kalbasi su kaimynais.
Pusė frazių ir visokių eilėraštukų, kuriuos girdite mano kūryboje, yra iš mano tėvo. Jis man pasako, aš užsirašau. Kai mūsų giminėje būna koks nors suėjimas, mano tėvas būna žvaigždė, nors kartais konkuruojame, kuris geriau „pavaro“.
