Nuotraukos supriešino žiūrovus
Fotografijos galerijoje atidarant personalinę Londone gyvenančios jaunos kūrėjos panevėžietės Miglės Bačkovaitės parodą „Nėra laiko. Jie ir be jų“, žiūrovai patyrė ne vieną akibrokštą.
Sausakimša salė ir pristatyti kūrėją pasiruošę galerijos darbuotojai fotografės turėjo gerokai palaukti. Apžiūrėję ekspoziciją žiūrovai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni gyrė, kiti peikė kūrinius.
Savotiškai nykūs peizažai, nuogalių ciklas, teatralizuoti neaiškios lyties personų portretai, mistiniai vaizdeliai su antkapiais ir „Paskutinės vakarienės“ triptikas.
Diskusiją, ar M.Bačkovaitės nuotraukos yra menas, ar tik paviršutiniškas žaidimas, sukėlė religines scenas imituojančios nuotraukos.
Biblinė „Paskutinė vakarienė“ fotografės buvo pateikta savaip: vakarienėje dalyvavo moteris, o už stalo sėdėjo tatuiruoti, ryškiai raudonai nagus nusilakavę apaštalai.
„Čia tai bent. Nuostabu, genialu“, – pritariančiai šūkčiojo fotomenininkas Leonas Grubinskas.
„Nepritariu. Kūrėja nesuvokia religinių simbolių prasmės ir reikšmės žmonijai. Leistina intelektuali provokacija, kai žmogus turi poziciją, o čia provokuojama tik dėl noro pasirodyti“, – fotografijas sukritikavo menotyrininkas Sigitas Laurinavičius.
Pozuotojo tėvas kunigas buvo šokiruotas
Panevėžyje gimusi ir augusi M.Bačkovaitė jau 10 metų gyvena Londone. Klaipėdos universitete ji yra baigusi anglų filologijos studijas.
Kelias į fotografiją prasidėjo Jungtinėje Karalystėje, kai ji susipažino su vietiniu fotografu.
„Užėjau į vieną galeriją, pamačiau nuotraukas, susižavėjau, parašiau jam žinutę, kad darbai padarė labai stiprų įspūdį“, – M.Bačkovaitė pasakojo, kaip prasidėjo lemtinga pažintis.
Iš pradžių buvusi modelis, o vėliau ir pati ėmusi fotografuoti. Draugo įtaka lėmė posūkį į siurrealistinę fotografiją. „Mano darbuose atsispindi jo braižas“, – neslepia jauna moteris.
M.Bačkovaitės nuotraukose dominuoja tamsios, šaltos spalvos, kai kur paįvairinamos kraujo raudoniu, niūri, mistiška nuotaika, dramatizmą imituojančios personažų išraiškos.
Religinė tematika į M.Bačkovaitės kūrybą atėjo atsitiktinai. Kartą, kai ji namie su draugu vakarieniavo, į svečius užsuko barzdą ir ilgus plaukus užsiauginęs bičiulis.
Laidymasis frazėmis „Nagi, darom vakarienę“ išties baigėsi didžiule fotosesija. M.Bačkovaitė surinko internacionalinę pažįstamų kompaniją, greitosiomis buvo sukaltas ilgas medinis stalas ir prasidėjo spragsėjimai fotoaparatu.
„Menas gali būti laisva interpretacijų forma, išeina tai, kas gaunama perleidus per kūrėjo filtrą. Čia spalvinis žaidimas, raudonai marginti indai, todėl ir nagai raudoni“, – aiškino M.Bačkovaitė.
Ji prisipažino, kad nuotrauka pirmiausia šokiravo Kristumi pabuvusio pozuotojo tėvą kunigą.
„Skirmantai, kaip tu gali save pastatyt į Jėzaus vietą?“– taip tėvas klausęs sūnaus.
Menas – ne laisvamanybės sala
Dar labiau nei raudoni apaštalų nagai žiūrovus papiktino scena, kur moteris personažiniam Kristui plauna kojas.
„Pažiūrėkite, scena su Magdaliete labai seksuali“, – atkreipti dėmesį į priešais apaštalų apsėstą stalą klūpančią ir „Kristaus“ koją liečiančią merginą ragino autorė.
„Paskutinėje vakarienėje moterų nebuvo, Kristus, o ne Magdalietė plovė apaštalams kojas. O kas čia?“ – klausė buvęs seimūnas Petras Luomanas.
„Buvo ten Magdalietė, ji valė kojas plaukais“, – užsispyrusi ginčijosi fotografė.
Išgirdusi, kad tokia scena buvo visai kitoje situacijoje, parodos autorė atsikirto, kad jai gražu, kai moterys vyrams plauna kojas ir kad ji mene nenori matyti logikos, tad daranti taip, kaip patinka.
„Negalima galvoti, kad menas yra laisvamanybės sala, kur galima daryti ką nori. Menas turi būti su atsakomybe, menininkas privalo suprasti, ką daro. Religijos temos be galo jautrios, konfliktiškos, peržengus ribą dėl to ir ne vienas karas kilo“, – aiškino kritikas S.Laurinavičius.
Toliau rutulioti minties jam nebeleido parodos autorė: ji nutraukė menotyrininką replika, esą viską daranti dėl savęs, realizuoja savo pačios norus ir vaizdinius, nėra niekam įsipareigojusi.
S.Laurinavičius aiškino, kad kūryba ir menas ne visada būna tas pats. Simboliai – ne smėlio dėžė, su jais negalima bet kaip elgtis, jie nusistovi per šimtmečius ir tūkstantmečius. Reikia skirti simbolius ir ženklus.
„Čia ne bažnyčia, o galerija“, – kalbėtoją vis pertraukinėjo M.Bačkovaitė.
Supratęs, kad autorė nenori girdėti, kas sakoma, S.Laurinavičius šypsodamasis palinkėjo jai išparduoti visus darbus ir sulaukti daug žiūrovų.
Ne visada supranta, ką daro
„Londone žmonių santykiai kitokie, šaltesni. Niekas į tave nesigilina, gražu – ir perka. O pas mus išlikęs noras išsiaiškinti, sukritikuoti“, – impulsyvią ir besiblaškančią kūrėją ramino fotomenininkas Saulius Saladūnas.
Viešėdamas Londone S.Saladūnas bendravo su M.Bačkovaite, susipažino su jos gyvenimo aplinka, matė, kokioje kūrybinėje terpėje ji sukasi.
Nuotraukas su iškreiptomis religinėmis scenomis S.Saladūnas ragino priimti kaip formą savam kūriniui įpiršti. Ji nekūrė paveikslo, kuriam reikėtų melstis.
Tokia interpretacija galėjo kilti iš nežinojimo, neišmanymo ir jaunatviškų svaičiojimų. Menininkas ne visada pats supranta, ką daro, todėl egzistuoja menotyrininkai, kurie tyrinėja, ieško ir daro įžvalgas.
„Ji tų keistumų ir deformacijų neatsikratys. Tokio tipo kūrėjai dabar savotiškai ant bangos. Jos kelias – dar labiau agresyvėti. Ne paslaptis, kad dabar purvas ir padugnės bando valdyti menus, lesbietės, gėjai, transvestitai diktuoja menų suvokimą“, – sakė S.Saladūnas.
