„Pirčiupiuose gimiau, užaugau, ištekėjau ir visą laiką čia gyvenau. Per visą gyvenimų ligoninėje gulėjau tik vieną kartą. Gal būčiau ir žvitri, tik kad jau sunku vaikščioti",- pasakojo senolė.
Jubiliatės pasveikinti lapkričio 10-ąją, per jos gimtadienį, susirinko beveik visa gausi šeima - vaikai, anūkai, proanūkiai, kiti giminaičiai. Seniausią pirčiupietę šia gražia proga pasveikino, sveikatos ir stiprybės palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas bei Valkininkų seniūnijos seniūnė Vaiva Apanavičiūtė.
Pasveikinti atvykusius svečius močiutė Antosė sutiko ir išlydėjo giedra šypsena ir dainomis.
A. Urbelionienė - viena iš dviejų gyvų Pirčiupių tragedijos liudininkių. Nors nuo tų šiurpių įvykių prabėgo jau septyniasdešimt metų, bet 1944 m. birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis moters atmintyje išliko visam laikui.
Svetinga jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti, kiekvienas svečias jos namuose yra laukiamas. Gražia dzūkiška šneka močiutė pasakojo savo gyvenimo ir gimtojo kaimo istoriją.
Prieš dvylika metų vyrą Andrių palaidojusi senolė savo sodyboje šeimininkauja su dukra Elena, ją lanko ir sūnus Stasys. Ji džiaugiasi turinti penkis anūkus ir devynis proanūkius.
Antosė užaugino dvi dukras ir du sūnus, tačiau likimas lėmė, kad dukra ir sūnus mamos devyniasdešimtmečio nesulaukė. Keturių vaikų šeimoje buvo viena, vyriausioji sesuo. Tėvai buvo darbštūs ūkininkai, tad nuo mažumės visokius ūkio darbus mokėjo dirbti ir ji.
Moteris baigė tik pradinę Pirčiupių mokyklą. Nors buvo gera mokinė, tačiau motina nusprendė, kad ji bus pagalbininkė ūkyje.
„Nors prašė mokytoja, kad mokytaus toliau, ale mama nelaido", - dzūkiškai pasakojo senolė.
Močiutė Antosė sakė, kad darbo visą gyvenimą nebijojusi, kaip ir kiekviena dzūkė grybavusi, uogavusi.
Dukra Elena pasakojo, kad mama buvusi reikli, jos žodis šeimoje buvęs tvirtas.
Senolė - tikra lobių skrynia etnografams, nes moka ne vieną šimtą senovinių dainų.
Pirčiupietės ilgaamžiškumo paslaptis – optimizmas ir dzūkiškos dainos. Kiekvienas, pažvelgęs į skaistaus veido ir nuolat besišypsančių akių moterį, pasakytų, jog jos gyvenimo kalendorius meluoja.
