Prisiminimai virto kino filmu
Dabar Amerikoje, Merilando valstijoje, gyvenanti buvusi Vito mūza, įkvėpėja ir kūrybos partnerė į Lietuvą šįkart atvyko pristatyti filmo apie save ir jį.
Tatjana išsaugojo didžiulį V.Luckaus fotografijų archyvą, laiškus, dienoraščius. Vitas su fotoaparatu rankose išmaišė visą buvusią Sovietų Sąjungą. Jis daug dirbo ir daug gėrė, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
Vynu jį girdė Tbilisio milicija, Odesos vagys atvažiuodavo jo aplankyti į Vilnių tiesiog šiaip sau. Iš Baškirijos gilumos gerbėjai jam siuntė medaus.
Vilniuje V.Luckus gyveno prabangiame bute su gražuole žmona Tatjana. Jie buvo viena ryškiausių praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio porų.
Iš pačios T.Luckienės-Aldag išgirdus makabrišką fotomenininko istoriją taip ir norisi praverti langą į Vito ir Tatjanos gyvenimo bei kūrybos užkulisius. O tuo langu gali tapti kino režisierės Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis tragedija pasibaigusią maištingo kūrėjo istoriją.
Į festivalio „Scanorama“ metu šeštadienį vyksiančią filmo premjerą Tatjana iš Amerikos atvyko su dabartiniu savo vyru Howardu Aldagu.
Užsimiršti bėgo į Ameriką
Lietuvą Tatjana paliko 1991-aisiais. Buvo prabėgę ketveri metai po to, kai 1987 metų kovo 16 dieną jos 43 metų vyras įvykdė žmogžudystę ir po to pats nusižudė iššokdamas per buto langą.
Negalėdama pakelti skausmo ir apkalbų Tatjana suprato turinti vienintelį išsigelbėjimą – išvažiuoti kiek galima toliau. Skaudama širdimi našlė pasiėmė lagaminą su vyro nuotraukomis ir dienoraščiais ir kartu su šešiamete jųdviejų įdukra Kotryna išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
„Norėjau išvažiuoti kuo toliau, kad būtų sunku sugrįžti. Čia nebuvo nieko, dėl ko galėjau gyventi. Aš norėjau pradėti naują gyvenimą, pastatyti vaiką ant kojų. Mano širdis buvo sudaužyta, o gyvenimas virtęs griuvėsiais“, – pasakojo Tatjana, į tolimą kraštą išvykusi nemokėdama anglų kalbos.
Gal dėl įvykusios tragedijos daug metų niekas apie V.Luckų nekalbėjo, jo kūrybinis indėlis užsiklojo laiko dulkėmis. Režisierė G.Žickytė neslepia, kad filmo pavadinimas „Meistras ir Tatjana“ yra tam tikra analogija į Michailo Bulgakovo kūrinį „Meistras ir Margarita“. Meistras – dieviškų ir šėtoniškų galių turintis personažas.
Bendraudamas su aplinkiniais Vitas kartais būdavo nuostabus, bet kartais nepakenčiamas. Pusiau juokais būdavo sakoma, kad jis fotografuodavo ir Dievui, ir velniui, nes dirbdavo kaip apsėstas.
Tatjana yra sakiusi: „Vito Zodiako ženklas yra Dvyniai. Jame iš tikrųjų matydavau dvi skirtingas asmenybes. Nors buvo nelengva, mes visuomet įveikdavome sunkumus ir tęsdavome tik mums vieniems suprantamą gyvenimą. Kartais priekaištaudavau jam dėl jo nuklydimų, bet jis sakydavo: „Niekas neegzistuoja, tik tu ir aš.“
Meilė įsiplieskė ligoninėje
Su būsimuoju vyru Tatjana susipažino ligoninėje. Aštuoniolikametė mergina studijavo Vilniaus medicinos seserų mokykloje ir atliko praktiką ligoninėje, kurioje tuo metu gydėsi Vitas. Jam buvo 24-eri.
V.Luckui žavi tamsiaplaukė iškart krito į akį. Tatjana neskubėjo megzti draugystės su pacientu. Bet Vitas atkakliai siekė patikusios merginos dėmesio. Kvietė ją į kiną, nusivedęs į savo fotostudiją rodė fotografijas.
Juodu susituokė po dvejų metų draugystės, 1969-aisiais. V.Luckui tai buvo antroji santuoka.
Su pirmąja žmona fotomenininkas susilaukė dukters, kuri būdama septynerių tragiškai žuvo nukritusi nuo dviračio. V.Luckus turėjo ir nesantuokinių vaikų. Viena moteris pagimdė dukterį, bet ši buvo neįgali.
Apie nesantuokinį Vito sūnų Tatjana sužinojo, kai berniukui buvo beveik dveji. Kartą jiems einant iš filmo Vitas sustabdė taksi, nusivežė į Antakalnį ir paspaudė vieno buto durų skambutį.
Įėjusi į vidų Tatjana pamatė gerai pažįstamą moterį ir mažo berniuko nuotrauką. Ji iškart viską suprato – vaikas buvo panašus į Vitą. Tuo metu Luckų įdukrintai Kotrynai buvo keturi mėnesiai.
Likimas neleido Tatjanai pasidžiaugti motinyste – ji kelis kartus patyrė persileidimą. Paskutinis jos nėštumas baigėsi tragiškai – gimdant kūdikis mirė. Ji matė vienu metu išrašytus gimimo ir mirties liudijimus.
Po kūdikio netekties Luckai įsidukrino naujagimę mergaitę, kurią pamatė po nesėkmingo gimdymo toje pačioje ligoninėje. Vitas mylėjo ir lepino mažąją Kotryną.
Kad ir kokie buvo Vito nuklydimai, užsitęsę bohemos vakarėliai, jam buvo gerai pažįstamas kaltės jausmas ir savigrauža. Įskaudinęs žmoną, menininkas labai išgyvendavo, rašydavo jai atgailos kupinus meilės laiškus.
„Mes žinojome, kad negalime gyventi vienas be kito. Aš jį priėmiau tokį, koks yra, o jis mane tokią, kokia esu“, – kalbėjo Tatjana.
Vyrui pozuodavo nuoga
Žmona buvo mylimiausias Vito modelis. Jam patikdavo kurti erotines Tatjanos nuotraukas. Fotoarchyve Amerikoje yra daug nepublikuotų erotinių kadrų.
Ar Tatjana nesivaržė pozuoti apsinuoginusi? Moteriai šis klausimas pasirodė keistas: „Juk jis buvo mano vyras.“
V.Luckus gerai uždirbdavo, nes vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje pradėjo kurti reklamos ir mados fotografiją. Jis bendradarbiavo su Vilniaus modelių namų žurnalu „Banga“, užsienio turizmo organizacija „Inturist“. Tatjana dirbo ne tik kaip modelis, bet ir imdavosi fotografės darbo.
Luckai gyveno nestandartiškai – jie nedirbo valstybinio valandinio darbo, buvo nepriklausomi. Vitas turėjo puikią fotolaboratoriją, erdvus butas Vilniaus centre buvo skoningai apstatytas senoviniais baldais, išpuoštas vertingais paveikslais, jame buvo brangių knygų, rinktinių indų.
Vitas mėgo stebinti. Kartą žmonai gimtadienio proga padovanojo liūtuką. Kurį laiką plėšrūnas miegodavo su savo šeimininkais vienoje lovoje. Eidami pasivaikščioti sutuoktiniai išsivesdavo ir liūtą.
Keistai aplinkiniams turėjo atrodyti Neries pakrante oriai vaikštinėjantys vyras, moteris ir liūtas.
Kartą jį palikome pasaugoti draugui. Liūtas netyčia iškrito per langą ir susižeidė leteną. Po to Vitas jį užmigdė, nes manė, kad išdidus žvėris negali būti luošas. Keistas lemties ženklas – po kelerių metų V.Luckus save nuteisė iššokdamas per langą.
Praėjo daug laiko, tačiau Tatjanai nėra lengva sugrįžti į tos dienos prisiminimus.
Tragedija įvyko namuose
Tragedijos išvakarėse Tatjana namuose su bendrakurse ruošėsi egzaminui. Tuo metu ji studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.
V.Luckus žmonai ir jos draugei išvirė kavos, sutepė sumuštinių.
Kitą dieną Tatjana iš namų išėjo anksti. Vyras dar miegojo. Po egzamino Tatjana su kurso draugais nutarė išgerti kavos. Apie savo planus moteris paskambinusi pranešė vyrui.
Vitas buvo gerai nusiteikęs, sakė, kad sutvarkė namus, nupirko gėrimų, maisto. Pakvietė visus į svečius. Vakaras Luckų namuose bėgo smagiai.
Vakarop daug kas iš svečių išėjo. Vienas išėjusiųjų po kiek laiko grįžo, nes pavėlavo susitikti su draugais, kurie turėjo jį nuvežti į Kauną.
Tatjana virtuvėje ruošė kavą, kai pasirodęs jos vyras paėmė peilį ir grįžo į svetainę. Gal po minutės Tatjana išgirdo riksmą. Įbėgusi į kambarį ji pasijuto lyg žiūrėtų sulėtintą filmą.
Ji tikėjosi, kad nudurtas svečias liks gyvas, kad įvyks stebuklas. Tačiau atvykę greitosios pagalbos medikai konstatavo jo mirtį. Išgirdęs, kad nužudė žmogų, V.Luckus lėtai nuėjo į miegamąjį, atidarė langą ir per jį iššoko.
„Nuo vėjo prasivėrė durys, aš įėjau į kambarį, išvydau atidarytą langą, tamsų dangų ir tvyrančią tuštumą.
Nieko neprisimenu, kas vyko toliau“, – yra sakiusi Tatjana.
Iki šių dienų bandoma ieškoti tragiškos lemties ženklų. O jų buvo ne vienas. Pavyzdžiui, Luckų buto mansardoje buvo nupiešti Vito pėdsakai, kurie kilo nuo židinio per lubas ir baigėsi virš lango. Atrodė taip, tarsi kas nors būtų basomis išėjęs per langą.
Užjūris nenuslopino ilgesio
Gydytis širdgėlos išvykusi į Ameriką Tatjana susipažino su savo dabartiniu vyru Howardu. Likimas moteriai atsiuntė jos praeitį gerbiantį vyrą. Santuokoje pora gyvena daugiau kaip dvidešimt metų.
T.Luckienė-Aldag prižiūri šeimos verslą – 15 kambarių namą. Tai savotiški senelių namai, skirti pagyvenusiems žmonėms, kuriems reikia priežiūros ir medicininės pagalbos.
Trisdešimtmetė Tatjanos įdukra Kotryna baigė verslo administravimą, ištekėjo, augina dvi dukteris.
Prieš daugelį metų kuo toliau nuo Lietuvos bėgusi Tatjana pastaruoju metu vis dažniau grįžta į Vilnių, kurį vadina savo miestu. Čia ji sutiko Vitą, čia užsimezgė jų meilė, čia jie kartu fotografavo, čia liko jų draugai.
„Nors mano gyvenimas verda Amerikoje, atvažiavusi į Lietuvą jaučiuosi tarsi būčiau įkritusi į pūkinius patalus. Prisimenu vietas, kurias su Vitu mėgdavome.
Vilniuje, jei tik būdavome namuose, kiekvieną vakarą aš, Vitas ir šuo išeidavome pasivaikščioti. Mėgdavome vaikščioti ir ankstyvą rytą – įsivaizduodavome, kad dar miegantis miestas priklauso tik mums“, – pasakojo T.Luckienė-Aldag.
Šįkart atvykusi į Lietuvą savaitei Tatjana vėl lankys jaunystės vietas. Moteris lietuviškai jau kalba su ryškiu akcentu.
– Ar jūsų šeimos gyvenimas Amerikoje ir Lietuvoje labai skiriasi? Tikriausiai Howardas liūto jums nesugalvotų padovanoti?
– Man ir nereikia liūto. Mes turime du didžiulius šunis, katiną. Man teko du skirtingi gyvenimo laikotarpiai. Su Vitu buvome jauni, su Howardu – brandūs, tad kitaip mąstome, kitokias išvadas darome. Dabartinio mano vyro darbas labai sudėtingas ir atsakingas, tik ne toks viešas.
Vitas buvo emocingas, turėjo daugybę idėjų, kurios pagauna, įsuka ir nepaleidžia. Kai pradedu kalbėti apie Vitą, noriu tiek daug pasakyti.
– Pirmoje santuokoje buvote jauna, tad iš kur sėmėtės išminties, kuri padėjo nepalūžti net ir labai dramatiškomis akimirkomis?
– Labiausiai vertinu dvasinę ištikimybę. Nepaisant to, kas vyko Vito gyvenime, jis buvo nepaprastai man ištikimas. Aš niekada su niekuo negalėjau pasidalinti savo šeimos gyvenimo paslaptimis, nes mūsų nebūtų supratę. Visi darome klaidų, bet turime išmokti atleisti vienas kitam.
– Išgyvenimai jūsų ne tik nepalaužė, bet ir sustiprino.
– Kartais prieidavau ribą, kai atsikeldavau anksti rytą ir pagalvodavau: „Nebegaliu, man viskas nusibodo.“ Bet Vitas atsikėlęs prieidavo ir imdavo atsiprašinėti: „Koks aš esu kvailys. Vakar šitiek kvailysčių prikrėčiau.“
Aš džiaugdavausi, kad jis man viską atvirai pasakydavo, daug skaudžiau būtų buvę išgirsti tiesą iš svetimų žmonių. Kai kuriuos dalykus jam buvo ypač sunku pasakyti, jis ilgai kankindavosi, ieškodamas progos atsiverti. Jausdavau, kad kažkas su juo vyksta. Pradėdavau spėlioti. Ir galiausiai išgirsdavau žinią, kuri mane priblokšdavo. Bet aš jo nepasmerkdavau.
Net kai Vitas prisipažino apie nesantuokinį sūnų, pagalvojau: „Dieve, ką tu išgyvenai, Vitai? Juk taip ilgai jautei didelę baimę dėl to, kas bus, jei aš visa tai sužinosiu iš kitų žmonių.“ Nuoširdžiam prisipažinimui ir atgailai reikia didelės drąsos.
Kartą, kai duktė buvo paskutinėje mokyklos klasėje, man paskambino iš mokyklos ir pasakė, kad ji padarė kažką negero. Kai Kotryna sugrįžo, pasakiau: „Prašau, neslėpk nuo manęs nieko. Kai vėliau sulauksiu nemalonaus skambučio, noriu žinoti teisybę.“
– Kokias dovanas Vitas jums dovanodavo?
– Jei mums užėjus į parduotuvę pasakydavau: „Koks gražus žiedas“, jau kitą dieną aš jį turėdavau.
– Jūsų meilės istorija tuo laiku daug kam buvo nesuprantama, bet kai Giedrė nutarė kurti filmą, ji įgavo kitokį skambesį.
– Žmonės apie Vitą kalba įvairiai. Mano akimis, jis buvo nepaprastai švelnus, jautrus, talentingas, dirbdavo su atsidavimu. Ir ilsėdavosi su atsidavimu. Visi butai, kuriuose gyvenome, buvo įrengti jo rankomis. Ir laboratoriją pats įkūrė.
– Menininkų biografijos rodo, kad Dievas jiems duoda didelį talentą, tačiau kartu ir sudėtingą, dažnai tragišką likimą.
– Mes tikėjome, kad gyvensime ilgai, kartu sulauksime gilios senatvės ir visada vaikščiosime surėmę pečius. Niekada negalvojome apie išsiskyrimą. Vitas buvo nepaprastos sveikatos žmogus. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad jo likimas gali būti toks tragiškas.
– Kodėl toks geras ir stiprus žmogus vieną dieną viską nubraukė?
– Dabar tikiu, kad vienas momentas pakeičia gyvenimą visiems laikams. Bet tai suvoki tik nugyvenęs ilgą gyvenimą, daug ką patyręs, įgijęs išminties. Vito gyvenimo negalima vertinti pagal tą vieną dieną.
– Ar laikas jums taip pat įrodė, kad meilė stipresnė už mirtį?
– Tikrai taip yra. Meilė padvigubėja. Dabartinis mano vyras nuo pat pirmos dienos mane suprato ir palaikė. Kai susipažinome, nežinojau, kaip aš jam papasakosiu apie tai, kas įvyko. 1994 metais Amsterdame išėjo knyga apie Vitą, ir parodai iš negatyvų turėjau išspausdinti jo darytas nuotraukas. Howardas įrengė laboratoriją, kurioje aš spausdinau, o lauke nuotraukas plaudavau. Jis man padėjo kiekviename žingsnyje, nes nepaprastai tikėjo tuo, ką dariau. Jis man padėjo namuose įkurdinti Vito fotoarchyvą.
Aš Howardui viską papasakojau per ilgą laiką. Ne iškart ir Katrytei pajėgiau pasakyti, kad nesu jos biologinė mama. Klausdavau savęs, kada tam bus tinkamas momentas.
Kartą man į Ameriką atsiuntė laikraštį, kuriame buvo straipsnis apie mūsų šeimą. Atsimenu, Kotryna virtuvėje ruošė pamokas ir išvydusi laikraštyje savo nuotrauką paprašė paskaityti, kas ten rašoma apie ją.
O ten buvo parašyta, kad ji yra įdukrinta. Skaičiau, mano balsas pradėjo drebėti, stebėjau ją akies krašteliu. Galiausiai pasakiau, kaip yra. O Kotryna ramiai pasakė: „Tu esi mano mama, aš nežinau kitos mamos ir nenoriu žinoti.“ Tada ji buvo septintoje ar aštuntoje klasėje.
– Filmas vadinasi „Meistras ir Tatjana“. Jums abiem su Vitu skirtos lygiavertės pozicijos.
– Vienas Vito draugas fotografas, kai buvome Nidoje fotografų seminare, pažvelgė į mūsų delnus ir pasakė, kad abu esame labai stiprios asmenybės. Tuo metu sakiau, kad nesu stipri, bet dabar manau, jog tas fotografas buvo teisus. Mes su Vitu vienas kitam buvome reikalingi, nes savyje turėjome skirtingų stiprių dalykų, kurie mums padėjo eiti nelengvu keliu.
– Ar nebuvo sudėtinga grįžti į praeitį?
– Nelengva. Atrodo, tarsi lendi į šulinį, į gilų vandenį, kai atrodo, kad tuoj pritrūksi kvapo. Bet aš labai noriu, kad Vitas grįžtų į Lietuvą, noriu, kad čia būtų sutelkta jo kūryba.
Jis dažnai sakydavo: „Aš labai myliu šia mažą Lietuvėlę.“
