Išskirtinė ir šeimininkė
Kupiškio rajone, už kilometro nuo Subačiaus, esantis Stračnių kaimas priverčia aiktelėti – tarp didingų medžių, siauroje, tik prieš porą metų asfaltuotoje gatvelėje, pasislėpusios senovinės nedidukės trobos atrodo lyg laiko visai nepaliestos ir menančios prosenelių žingsnius.
Greičiausiai kaip tik dėl to daugiau nei prieš 40 metų režisierius Povilas Zulonas čia nutarė filmuoti garsiąsias „Senovines kupiškėnų vestuves“. Jis apsistojo ties vietinės gyventojos Valerijos Dulytės sodyba, pats net neįtardamas, kad ne tik jos gryčia su plūktine asla, bet ir pati savininkė iš aplinkinių išsiskiria savita mąstysena ir gyvenimo būdu. Galbūt tik tai ir lėmė, kad užsispyrusi moteris nesusižavėjo sovietinėmis gyvenvietėmis, nesikraustė iš savo trobos ir nieko joje nekeitė.
V.Dulytė prieš beveik 4 metus atgulė į kaimo kapinaites. Moters kapą parodė netoliese gyvenanti tikra maskvietė Roza Leonidova – V.Dulytė buvo jos vyro tikra teta.
Kadaise už stračniečio ištekėjusi R.Leonidova iki šiol blaškosi tarp mirusio vyro gimtinės ir Maskvos. Jaunystėje Stračniuose ji nuolat negyveno, bet dažnai atvykdavo pas vyro giminę, taip susipažino ir su V.Dulyte.
Vienišė buvo neperkalbama
R.Leonidovai lengviau kalbėti rusiškai – šnekėdama lietuviškai gėdijasi padaryti šiurkščių klaidų.
Bet kartu gyvenanti anūkė Olia lanko Subačiaus gimnaziją ir be akcento bendrauja lietuviškai, reikiant močiutei ir pavertėjauja. Lietuvoje šaknis įleidusi ir R.Leonidovos dukra.
„Po vyro mirties nesiryžau parduoti namo – mano vaikai čia žengė pirmus žingsnius, tarė pirmus žodžius. Mano uošviai juos irgi labai mylėjo. O vėliau dukra susipažino su vietiniu jaunuoliu ir pasiliko Stračniuose gyventi“, – su rusų atvirumu gyvenimą ėmė pasakoti R.Leonidova.
Dukros vyras namuose įrengė dušą, tualetą, įvedė karštą vandenį.
Matydamos, kaip senstančiai V.Dulytei sunku vienai savo senovinėje trobelėje, moterys ją kvietė persikelti pas jas.
„Įkalbinėjome: „Kam tau vargti? Ateik, būsi prižiūrėta, pavalgydinta, nuprausta.“ Bet Valia nė pro kur, nesileido į kalbas, ir baigta. Senam žmogui sunku kažką keisti“, – pasakojo R.Leonidova.
V.Dulytė buvusi baisiai užsispyrusi, vienišė, matydavusi kitų blogybes ir drąsiai jas rėždavusi tiesiai į akis. Netgi per drąsiai ir pernelyg tiesiai, nes daug kas įsižeisdavę.
Nemėgo sovietų valdžios
R.Leonidova sugebėdavo nekreipti dėmesio į nuolatinį V.Dulytės nepasitenkinimą gyvenimu ir žmonėmis, mokėjo supratingai priimti vyro giminaitės nelengvą būdą ir visai neblogai su ja sutardavo. Suprato, kad bambeklė senutė iš tiesų tai niekam pikta nelinkinti ir tuo labiau nedaranti.
Moteris svarstė, kad tai galėjo lemti ir nesėkmingai susiklostęs jos asmeninis gyvenimas – V.Dulytė niekad nebuvo ištekėjusi, nesusilaukė ir vaikų.
V.Dulytė buvusi iš pažiūros trapi, bet labai darbšti moteris, tik kitokios nei dauguma žmonių mąstysenos.
Sovietmečiu kaimiečiai dirbdavo kolūkyje, o štai V.Dulytė, R.Leonidovos manymu, tos valdžios nemėgo. Laikė karvių, augino veršelius. Iš pieno darė skanius sūrius.
Kai R.Leonidova susirengdavo į Maskvą, specialiai jai į kelionę senutė suslėgdavo varškės sūrį. Kol paėjo, turėjo savo daržą.
V.Dulytė mirė gražia mirtimi sulaukusi 93 metų – užgeso savo namuose miegodama.
Jai apsitvarkyti padėdavo seniūnijos skirta moteris.
Vieną rytą ji ir rado stračnietę negyvą lovoje. Greičiausiai širdis sustojo.
Įkurtų etnografinį muziejų
R.Leonidova prisiminė, kaip V.Dulytės namuose buvo filmuojamos „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. Jos troba buvo pasirinkta dėl autentiškumo, joje taip ir nebuvo paklotos grindys, iki šiol likusi plūktinė asla.
„Suvažiuodavo pulkas senoviniais drabužiais išsipuošusių žmonių. Vakare išvykdavo, čia nenakvodavo ir nepietaudavo“, – prisiminė R.Leonidova.
Teiraujuosi, galbūt ji turi raktą ir galėtume žvilgtelėti į namo vidų? Mat troba dabar stovi uždarytomis langinėmis, aplink sodybą – jau džiūstanti aukšta žolė.
Bet raktus turintys tik namą paveldėję giminaičiai iš Šiaulių. Jie atvažiuoja nušienauti kiemo, o su troba kol kas nedaro nieko – nei remontuoja, nei parduoda.
Olia lyg paslaptį išduoda, kaip būtų įdomu jame įkurti kažką panašaus į etnografinį muziejų. Juk troba per amžius neliesta – kokią pastatė, tokia ir likusi.
Šeimininkės stalas ir suolai
Tai patvirtino ir Stračnių gyventojos Stefa Alešiūnienė bei Laima Vingilienė.
L.Vingilienė pasakojo, kad kaip tik užpraėjusį sekmadienį po bažnyčios jos krikšto sūnus pakvietė peržiūrėti V.Dulytės sodyboje filmuotų „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ – iki šiol nė viena iš moterų nebuvo mačiusios to filmo.
„Stalas, mediniai suolai palei sienas, senovinė Valės lova, pagalvės su užvalkalais – visi baldai filmuojant buvo jos, grupė nieko neatsivežė. Tik pakabino ant lango užuolaidėles, nes Valerija jų neturėjo“, – kalbėjo L.Vingilienė.
Moterys su atlapaširdišku nuoširdumu prajunka kalbėdamos apie daugeliui keistą V.Dulytės būdą, jos meilę katinams.
„Kates per filmavimą tai greičiausiai uždarydavo kamaroje... Taigi laikė jų apie 50“, – spėliojo viena.
„Baik tu, kokios dar kamaros, dar šilta buvo, kam jas uždaryti?“ – ginčijo kita.
Moterys prisiminė, kad V.Dulytė patiesdavo paklodę, paberdavo katėms maisto ir jai pašaukus sulėkdavo pulkas nuplikusių, senų kačių su mažais jaunikliais.
Šeimininkei mirus jos išsilaksčiusios kas kur, o R.Leonidova nusijuokė, kad ir pas ją dabar gyvena V.Dulytės katės. Mat jos kieme matėsi taip pat sutūpusios kelios margės su mažyliais.
Įsižiūrėjo daug jaunesnį
Pagal moterų prisiminimus atrodo, kad V.Dulytė labiau mylėjo katinus negu kaimynus. Mat kilus klausimui, ar ji turėjo draugių, stračnietės sakė, esą jai buvo neįmanoma įtikti, net atneštų skanėstų ji vengdavusi bijodama, kad kaimynai nenunuodytų.
„Laimutė jau tokia gera, o vis viena Valei neįtikdavo“, – stebėjosi S.Alešiūnienė.
Vis dėlto L.Vingilienė aplankydavo V.Dulytę prieš Kalėdas, Velykas, kartais – šiaip sau, be progos, sumanydavo kuo pavaišinti.
„Negaliu sakyti nieko blogo, priimdavo, pašnekėdavo. Bet kad jos kalbos buvo apie viena – kokie žmonės negeri“, – be pykčio kaimynę prisiminė L.Vingilienė.
O paklausus, ar V.Dulytės širdies niekad nebuvo suminkštinusi meilė kokiam jaunikaičiui, L.Vingilienė prisipažino, kad, jai nežinant, vienu metu juodvi buvo kone konkurentės.
Mat V.Dulytė, būdama 30 metų, įsižiūrėjusi 18 metų vaikiną, į armiją jam siuntusi šiltas pirštines.
Bet jaunuolis jos šiltiems jausmams liko abejingas.
„Vyras apie Valės meilę man papasakojo vėliau, kai jau buvo mane vedęs“, – sakė L.Vingilienė.
Nebuvo kada žiopsoti
Moterys kalbėjo, kad vestuvių filmavimas, be abejo, buvo svarbiausias jų kaimo įvykis. Bet jos buvo jaunos, turėjo savų rūpesčių, augino mažus vaikus. Žiopsoti atsistojus nebuvo laiko.
Be to, prisiartinti niekas ir neleido. Nei su režisieriumi, nei su aktoriais jos taip ir nesusipažino – pastovėdavo kokią minutę atokiau ir eidavo savais keliais. Esą negi sėdėsi visą dieną ir maišysies?
Nepadarė joms ypatingo įspūdžio ir scenos su žirgais – tais laikais kone kiekvienas laikė arklį.
S.Alešiūnienė prisiminė, kad ir filmuojant, ir vėliau tą patį spektaklį žiūrint kultūros centre jai ypač širdį varstė jaunamartės rauda.
„Per prievartą ištekino. O jau jaunasis koks baisus, tikras ilganosis. O jau stuobrys – nei apkabina jaunąją, nei prisiglaudžia. Neduok Dieve, jaunoji kaip raudojo, kaip raudojo...“ – emocijas liejo S.Alešiūnienė.
Mylėjo ir vyro vaikus
Paklausta, gal ją pačią už nemylimo tėvai ištekino ir todėl ji taip gailėjo ašaras liejančios jaunosios, S.Alešiūnienė prisipažino, kad būdama 29 metų ištekėjo už našlio, auginusio du vaikus.
Ji prisiminė, kad viena moteris prie jos taip įkyriai pristojo: „Stefute, tu tokios geros širdies, labai myli vaikus, jie tau nebus našta“, – kad ėmė ir pasiryžo tarti lemtingą „taip“.
„Visas kaimas mane išlydėdamas raudojo, o kunigas įspėjo, kokį sunkų likimą prisiimu – našlaičius reikės ir pamokyti, ir pabarti, o žmonėms netiks. Vaikams irgi liksiu tik-tai pamote“, – kalbėjo S.Alešiūnienė.
Bet gyvenimas susiklostė visai kitaip. Moteris buvo kantri, mylėjo abu vyro vaikus. Susilaukė ir savo dviejų atžalų, visi užaugo kaip broliai ir seserys.
S.Alešiūnienė džiaugėsi, kad visi vaikai ją myli, gerbia, o per neseniai švęstą gimtadienį „kaip išprotėję“ tiesiog užvertę gėlėmis.
„Sunku buvo, gyvenome pamiškėje, bet niekad savo žingsnio nesigailėjau. Dabar turiu jau 14 proanūkų“, – šypsojosi S.Alešiūnienė.
Brangus kaip atminimas
Kai su šeima S.Alešiūnienė atsikėlė gyventi į Stračnius, kaimas pulsavo gyvybe. Bet laikui bėgant vienas po kito senieji žmonės išėjo į anapilį, dabar begyvenami 5 namai. Moterys skaičiavo, kad likę tik apie 12 gyventojų.
V.Dulytės sodyba traukia žmonių dėmesį, norėtų ją nupirkti ir paversti vasarnamiu, bet Šiauliuose gyvenanti ją paveldėjusi viena iš dukterėčių Stasė Čerkienė sakė, kad namas jai ir jos šeimai brangus kaip atminimas.
Moteris sakė, kad kol kas neapsisprendė, ką darys su senoviniu namu.
Kaimą parinko etnografė
Stračniai (arba Stročniai) – gatvinio tipo kaimas Kupiškio rajone, 1,5 km nuo Subačiaus geležinkelio stoties pakeliui į Bygailių kaimą.
Pro kaimą eina Liepojos–Romnų geležinkelio atšaka iš Radviliškio į Daugpilį. Kaime yra Subačiaus kapinės, kuriose palaidotas fotografas Povilas Šinskis (1878–1974), nuotraukose užfiksavęs daug Subačiaus ir Panevėžio apylinkių tarpukario gyvenimo vaizdų.
Kapinėse laidojama jau nuo XIX a. Jose stovi 1821 m. pastatyta Šv. Povilo koplytėlė, yra partizanų kapai ir jiems skirtas paminklinis ansamblis.
1970 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Stračniuose buvo filmuotas televizijos filmas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“; TV filmą kūrė režisierius Eugenijus Šaltis ir Kupiškio etnografijos teatro to paties pavadinimo spektaklio režisierius Povilas Zulonas. Stračnių kaimą filmavimui parinko etnografė Angelė Vyšniauskaitė.
Į rytus nuo kapinių į Viešintą, Lėvens intaką, įteka Vašuoka. Į vakarus nuo kaimo, 8-ajame dešimtmetyje eksploatuotame žvyro karjere, telkšo apylinkėje populiarus bevardis ežeriukas. Jo plotas yra 5,5 ha, kranto linijos ilgis 1,7 kilometro.
