Ilgas svajonių sąrašas
Atkaklumas – svarbiausias raktas, kuriuo dažnai naudojasi visiškai dienos šviesos nematantis M.Maželis. Todėl jam atsivėrė ne tik sostinėje įsikūrusios Šokių akademijos durys. Vyras dar prieš pradėdamas šokti nemažai laiko skyrė dziudo treniruotėms, kurias dabar apleido dėl salsos, bačatos, tango ir lindihopo.
„Kai kas sako, kad mokytis šokti – nevyriška, o aš manau priešingai. Jeigu vyras pakviečia merginą šokti ir sugeba vesti šokį, tai – didelis privalumas“, – apie vieną savo tikslų, kurį užsibrėžė pasiekti per šiuos metus, pasakojo M.Maželis.
Sutikdamas 2014-uosius aklasis susidarė tikslų sąrašą, į kurį, be mokymosi šokti, dar įtraukė šuolį parašiutu ir ispanų kalbos mokymąsi. Kodėl būtent šios kalbos?
Lietuviui ji gražiai skamba, turi savito žavesio, be to, šia kalba šneka nemažai pasaulio žmonių.
Įgyvendinęs šį tikslą aklasis pasvajoja ir apie keliones po pasaulį.
Mariui iš savo sąrašo kol kas pavyko įgyvendinti vieną norą – išmokti šokti. Bet aklajam ir tai nebuvo lengva.
Ieškant mokytojo teko pavargti
M.Maželis mokytis šokti susigriebė sezono pradžioje, kai daugelyje šokių studijų renkamos naujos grupės. Vyrui atrodė, kad tai pats tinkamiausias laikas užsirašyti į šokių pamokas. Kai paskambino į pirmą pasitaikiusią studiją, išgirdo kvietimą: „Ateik, pabandyk, pažiūrėsime, kaip seksis.“
Bet kai Marius pasakė, kad neturi šokio partnerės, atsirado šiokia tokia kliūtis mokytis žingsnių ant parketo. Tačiau tai nebuvo blogiausia – būtų suradę partnerę.
Bet kai vyras galiausiai pasakydavo, jog turi regėjimo negalią, išgirsdavo, kad jam bus sunku.
„Tiesiai nepasakydavo: viso gero, bet leisdavo suprasti, kad tai – ne man. Ir treneriams būtų sunku dirbti“, – iš pradžių kiek nusivylė M.Maželis. Po to panašių pokalbių telefonu jam teko išgirsti nemažai, kol vieną dieną pavyko prisiskambinti į Šokių akademiją.
Žvalus Šokių akademijos direktorės Jurgitos Česnavičiūtės, buvusios televizijos projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ vedėjos, balsas akląjį nuteikė džiugiai.
Jurgitos balso intonacija išgirdus, kad šokti nori aklasis, nė kiek nepasikeitė. Ji iškart pakvietė: „Tai tu ateik, mes pamėginsime.“ Marius net apstulbo neišgirdęs „gal“, „nežinau“. Tas entuziazmas akląjį įkvėpė.
„Nors nemažai laiko sugaišau skambinėdamas, tikėjau, kad jeigu yra mokinys, atsiras ir mokytojas. Tačiau dabar galėčiau patvirtinti: jeigu yra mokinys, atsiranda ir tinkamas mokytojas.
Džiaugiuosi, kad tie žmonės, kuriems pirmiausia paskambinau, man atsakė.
Kita vertus, jie galbūt sąžiningai pasielgė, kad nenorėjo priimti neįgalaus žmogaus. Tačiau mano svajonę įgyvendino kiti mokytojai“, – įsitikino anksčiau niekada nešokęs M.Maželis.
Masažo ir šokių nebūna per daug
Šokių virusu užsikrėtęs aklasis treniruotes vakarais lanko kone kasdien. Jam nebereikia sukti galvos, ką veikti po darbo. Pirmadieniais masažuotojas šoka salsą, antradieniais ir ketvirtadieniais – lindihopą, trečiadieniais – tango.
Jeigu atsiras partnerė, Marius trečiadieniais ketina lankyti ir sportinių šokių pamokas. Jis nepavargsta nuo intensyvių repeticijų.
„Sužinojau du dalykus: masažo ir šokių nebūna per daug“, – patikino ketvirtus metus SPA procedūrų salone masažuotoju dirbantis M.Maželis.
Jį šokio žingsnių moko trys skirtingi mokytojai. Marius jų paprašė, kad jam nedarytų jokių išlygų. Vyras niekada nenorėjo jaustis kitoks nei visi ir kad dėl negalios kiti jo gailėtų.
Juk jis girdi mokytojų nurodymus, puikiai jaučia ritmą ir partnerės judesius, todėl šokių aikštelėje neišsiskiria iš kitų šokėjų.
Marius netgi savo vaizduotėje regi šokio judesius, todėl retai suklysta ant parketo.
Aklasis įsivaizduoja, kad repeticijų metu sukuriamas gražus reginys, – juk porų šokis sudaro darnų judėjimą. O jis – vienas iš to darnaus judėjimo sraigtelių.
Atmintyje išnyra vaikystės prisiminimai
M.Maželio vaizduotėje neretai iškyla ir įvairūs gamtos vaizdiniai, kuriuos jis regėjo, kol prieš šešerius metus visiškai apako.
„Kai staiga netekau regėjimo, ištiko šokas. Sakyčiau, ta krizė trunka iki šiol. Tačiau mano atmintyje išliko daug gražių vaizdų. Vienas jų dažnai sukasi galvoje: pamenu, buvo 21-asis mano gimtadienis, paryčiais ėjau ant Salduvės kalno Šiauliuose sutikti saulėlydžio. Jis buvo toks gražus“, – prisimena M.Maželis.
Mariaus atmintyje dažnai išnyra vaikystės prisiminimai.
„Puikiai atsimenu viešnages pas močiutę vienkiemyje. Jos troba buvo ant kalnelio. Išėjau žiemos rytą į kiemą, o aplinkui balta balta, kiek akys aprėpia.
Saulė šviečia, sniegas net blizga, tolumoje – apsnigtas miškas. Vaizdas lyg iš atviruko man į atmintį įsirėžė visam likusiam gyvenimui, nes daugiau tokio nebepamatysiu“, – ilgesingai ištarė aklasis.
Likimą pakeitė smūgis į galvą
Jo regėjimas suprastėjo vaikystėje patyrus galvos traumą – buvo paveikti akių regos nervai.
M.Maželis nukentėjo būdamas septynerių metų, kai su vaikais žaidžiant gimtosios Ukmergės nebaigtame statyti name, virtusiame vaiduokliu, berniukas akmeniu pataikė jam į galvą. Smūgis buvęs stiprus ir skaudžiai atsiliepė vaikino likimui.
Nors nemažai metų Marius nejuto didelių nepatogumų dėl silpnesnio regėjimo, artėjant mokyklos baigimo egzaminams jo akys dar labiau nusilpo. Tai nulėmė įtampa. Tačiau M.Maželis sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo ten, kur norėjo, – Šiaulių universitete studijavo istoriją.
„Kai studijų metais visiškai praradau regėjimą, teko galvoti apie kitą profesiją. Nematantis istorikas – ne istorikas. Istorija liko tik pomėgis, bet netapo darbu.
Baigiau istorijos bakalauro studijas ir tais pačiais metais sužinojau, kad Vilniaus kolegijoje renkama masažuotojų grupė. Tai – daugelio aklųjų pagrindinė profesija.
Jau nuo seno įsitvirtinusi nuomonė, kad aklasis geriau užčiuopia raumenų įtampą“, – savo pasirinkimu nesiskundė M.Maželis.
Norėtų dalyvauti šokių konkurse
Bet masažuotojas neabejoja, kad žmonės mažiau skųstųsi kūno skausmais, jeigu daugiau judėtų.
Jis pats įsitikino, kad kūno laikysena tapo tiesesnė pradėjus mokytis šokti. Sėkmė ant parketo akląjį įkvėpė naujiems iššūkiams – jis neslėpė norįs išmėginti jėgas net ir šokių konkursuose.
„Man labiausiai prie širdies bačata ir lindihopas. Abu jie turi savitumo ir geriausiai atitinka mano charakterį. Bet, gink Dieve, nė vienas jų nėra geresnis ar prastesnis.
Iš Dominikos Respublikos kilusi bačata man atrodo aistringas, net šiek tiek intymus šokis. Afroamerikietiškasis lindihopas – linksmas, nuotaikingas“, – įsitikino geidžiamas šokių partneris, bet širdies draugės neturintis M.Maželis.
