Šiemet už viso gyvenimo nuopelnus Auksinę gervę pelniusi G.Balandytė įsitikinusi, kad ilgaamžiškumas nėra tik Dievo dovana, bet ir žmogaus gebėjimas pasijusti reikalingam, rašo specialusis „Lietuvos ryto" priedas „Sveikatos gidas".
„Kiekviena diena gali būti prasminga, jei žmogus įsipareigoja nuveikti tam tikrus darbus.
Rašyti knygą, išbandyti savo jėgas kitoje profesijoje, imtis to, ko niekada nesi daręs, – daug ką įmanoma išbandyti sulaukus garbingo amžiaus“, – įsitikinusi aktorė.
Bet šis ruduo aktorei sudėtingas sveikatos prasme. Rytais vyras Andrius Čygas ją veža į Kauno klinikas atlikti įvairių gydomųjų procedūrų. Daugiau nei prieš mėnesį skilus abiem kelio sąnario meniskams ir įtrūkus sausgyslėms, gydytojams teko sugipsuoti aktorės koją.
Gyvenimo paradoksas – ši trauma aktorę ištiko tuomet, kai ji kitą dieną turėjo pradėti filmuotis režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“, pasakojančiame apie senatvę.
Išvakarėse paskambino kostiumų dailininkė Dalia Kernagienė ir G.Balandytei pasiguodė, kad neranda jai pirštinaičių.
Aktorė pamanė, kad galėtų pati jas susirasti. Atidariusi spintos stalčių ji atsiklaupė, kryptelėjo koją ir nebegalėjo atsikelti. Praėjo daugiau kaip mėnuo, kol aktorė išsivadavo iš gipso.
G.Balandytė viliasi, kad lapkričio viduryje jau galės drąsiai lipti į sceną, nors reikės ne tik vaikščioti, bet ir šokti.
„Svarbu nenusiminti ir turėti tikslą. Jei yra bent vienas žmogus, norintis, kad tu gyventum, tada viskas yra nugalima“, – G.Balandytė išdavė, iš kur semiasi optmizmo.
Po skyrybų su pirmuoju vyru garsiu režisieriumi Raimondu Vabalu (1937–2001) Gražina ilgai vadavosi iš dvasinių ir fizinių kančių.
Sunki depresija ir pusė metų vėžininkų palatoje, vėliau dar vienas likimo smūgis – ji patyrė insultą ir turėjo iš naujo mokytis kalbėti.
Sušlubavus širdžiai aktorei buvo įdėtas stimuliatorius.
„Bet aš moku džiaugtis kiekviena gyvenimo sekunde. Žinoma, mus lydi kančia ir skausmas, tačiau į priekį veda tikėjimas, kad rytoj bus geriau“, – sakė nusipelniusi aktorė.
