Pora kartu nebegyvena nuo pavasario. Tai – palyginti trumpas Astos ir Kęstučio išsiskyrimas. Anksčiau jie jau buvo išsiskyrę ilgiau nei metams. Tiesa, tada dar nebuvo bendrų vaikų. Tuomet Kęstutis net išvyko į Didžiąją Britaniją. Bet po metų abu nusprendė, kad vis dėlto jiems pakeliui.
Kęstutis viliasi, kad impulsyvi ir vietoje nenustygstanti Asta pas jį ir vėl sugrįš.
Juk skaudžiausia, kai dėl nesutarimų kenčia niekuo dėti vaikai – Rapolas (6 m.) ir Anupras (4 m.).
– Asta jums metė sunkų kaltinimą – sakė, kad ji viena visus 12 metų išlaikė šeimą. Ar tai gali būti tiesa?
– Ir man tai labai keistai nuskambėjo. Aš tą straipsnį perskaičiau per savo gimtadienį. Tai man buvo geras gimtadienio sveikinimas.
Aš jai paskambinau ir paklausiau, kodėl ji taip kalbėjo. Ji manęs nesuprato. Tiek to – jeigu pasakė, tai pasakė, ką padarysi.
– Gal Asta nepagalvojusi tai apie jus leptelėjo, kiek per daug susireikšmino?
– Man atrodo, kad ji yra truputį susireikšminusi. Gyvenime vienaip elgiasi, namuose kitaip. Tokia ta aktorės prigimtis.
– Jūs esate verslininkas. Ką konkrečiai dabar darote?
– Dabar konsultuoju teisiniais klausimais. Laukiu pasiūlymų dėl darbų.
– Jūs tikrai prisidėdavote prie šeimos išlaikymo?
– Taigi mes kartu gyvenome. Aš tą namą Trakuose stačiau, visus baseinus, rūkyklas, dirbau ūkinius darbus. Mes nė karto nekvietėme nei elektriko, nei santechniko. Viską aš darydavau – ir mūrijau, ir virinau, ir traktorių vairavau, ir žolę pjaudavau, ir kanalizaciją valiau. Tai juk irgi investicija į šeimą.
Ir vaikai prižiūrėti. Lakstėme, rūpinomės, kad vaikams viskas būtų gerai. Vis dėlto keturi vaikai. Į mokyklas ir darželius nuvežti, parvežti, aprengti ir taip toliau. Laisvo laiko nebuvo.
– Dažnai būna, kad vyrai nesupranta, ką moterys veikia namuose, nors trys namų kampai – ant jų pečių. Jūs tai pajutote?
– Mes abu – ir ji, ir aš kaip skruzdėliukai viską nešėme į namus, tvarkėme, rūpinomės, kad vaikams nieko netrūktų.
Rūpinomės ta rutina, nesidalijome darbų, kuris vyriškas, o kuris moteriškas.
Pasidalindavo kažkaip savaime. Dulkių siurblį įsijungti, dulkes nuvalyti... To paties ir iš vaikų reikalavome.
Ir malkų pakapoti, ir obuolius surinkti. Vis dėlto prie namo – 2 hektarai žemės.
– Kaip jūs reagavote, kai Asta kūdikį į Seimą nešėsi, ten žindė? Ar pritarėte?
– Manau, kad tai visiškai normalu. Aš ją palaikydavau visada, visais atvejais. Mes daug analizuodavome, daug skaitėme, tobulinomės.
Su tuo vaiku Seime buvo truputėlį per daug išpūstas reikalas. Tai nebuvo Seimo posėdis. Tai buvo šventinis susirinkimas.
Į jį galėjo eiti bet kas, vestis ir vaikus, ir tėvus, ir anūkus.
Tik paskui buvo išversta, kad tai esą vyko Seimo posėdžio metu. Nesąmonė.
– Jūs su vaikais dabar bendraujate, Asta leidžia?
– Savaime aišku. Dabar visą savaitę jie pas mane prabuvo.
– Prieš kiek laiko jūs išsiskyrėte?
– Skyrybų nebuvo. Mes apsipykome, kažkas paleido tą apkalbų antį, ir viskas savaime išsirutuliojo.
Mes neišsiskyrę, tik sukonfliktavę ir atskirai gyvename.
Dabar Asta gyvena Trakuose, o aš Vilniuje. Vilniuje turiu ir namą, ir butą.
– Jūsų santuoka tebegalioja, pareiškimas skirtis nepaduotas?
– Niekas nepaduota. Mes abu – audringi, turime savo nuomonę.
Dažnai pasipykdavome, apsižodžiuodavome. Nėra namų be dūmų.
– Nepiktai apie Astą kalbate, atsilyginti tuo pačiu neketinate?
– Mes gražiai gyvenome, sutarėme. Buvo labai daug gražių akimirkų. Visą Europą su vaikais automobiliu esame išvažinėję.
Su Asta ir Egipte visureigiais važinėjome, ir Kretoje kalnuose. Patyrėme labai daug gerų įspūdžių.
Na, bet nesutarėme, tai nesutarėme. Svarbiausia, kad vaikai nenukentėtų.
– Natūralu, kad tiek metų kartu gyvenančios poros kartais ir pasipyksta.
– Asta truputėlį kategoriška. Jos gyvenime nėra kitokių spalvų, tik arba juoda, arba balta. Arba mylėti, arba nekęsti iki pasaulio pabaigos. Visokių žmonių būna.
– Iš Astos žodžių susidarė įspūdis, kad konflikto priežastis – materialiniai dalykai. Ar ji tokia materialistė, ar tai kokios nors kitos priežastys?
– Nežinau, man atrodo, kad ji tiesiog leptelėjo.
Kartais jai taip būna – pirma pasako, po to pagalvoja.
Mums nieko netrūko. Ir namą turėjome, ir automobilius.
– Ji jums pasakė, kad nori skirtis, ar tik iš žiniasklaidos sužinojote?
– Ji pasakė, kad norėtų skirtis. Bet daug kas taip pasako. Buvo toks pokalbis, kad mums reikia pabūti atskirai, įvertinti savo santykius.
Prieš 5–6 metus mes taip pat buvome susipykę. Tada visus metus Anglijoje prabuvau. Po to ji pas mane atvažiavo į svečius, mes pabendravome ir vėl susiėjome. Kaip dabar bus – nežinau. Laikas – geriausias gydytojas.
– O ką jūsų nuojauta sako? Negali būti taip, kad koks nors kitas vyras įsipainiojo?
– Nežinau. Tokia mintis buvo atėjusi į galvą, bet neleidau sau apie tai galvoti.
– Gal pastaruoju metu prasidėjo koks nors sunkus gyvenimo etapas, stresai?
– Matot, kai Asta iš Seimo išėjo, dėl darbų problemos, vaikai maži... Vienas vaikas stoja į aukštąją, kita prastai mokosi.
Ta rutina vis tiek savo daro. Nori ar nenori, kyla įtampa.
– Jūsų santuoka civilinė ar bažnytinė?
– Civilinė. Labai norėjome bažnytinės santuokos. Kiekvienais metais važiuodavome į šeimų stovyklas Pakutuvėnuose, ten esame jau senbuviai, broliai pranciškonai mus labai gerai pažįsta. Bet negalėjome gauti bažnytinės santuokos.
Mūsų abiejų pirmosios santuokos buvo bažnytinės, todėl reikėjo paduoti dokumentus į bažnytinį teismą, kad jas anuliuotų. Bet nespėjome to padaryti. Mūsų santuoka buvo pašventinta, žiedai pašventinti. Aš ją laikau kaip ir bažnytine.
– Turite vilčių, kad vėl susitaikysite?
– Niekada nesakyk „niekada“. Nežinai, kaip gyvenime viskas gali pasisukti. Mes patys gyvenimą tokį sudėtingą padarome, po to patys jį atsukame atgal.
– Bet kartais būna labai sunku po padaryto žingsnio grįžti atgal – savigarba neleidžia, baisu, kad būsi atstumtas. Ar priimtumėte Astą, jeigu ji sakytų, kad pasikarščiavo?
– Nei aš ją atstūmiau, nei galiu priimti. Susėstume prie kavos arba arbatos puodelio, pašnekėtume, ir viskas būtų aišku. O gal mes vėl nebetinkame vienas kitam, gal pasikeitėme? Reikia laiko.
Visi darome klaidų – vieni smulkių, kiti didelių. Reikia mokėti atleisti ir mylėti.
– Jūs dar mylite Astą?
– Sunku pasakyti, kas yra ta meilė. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau nesuprantu, kas ji yra. Kažkokie jausmai, aišku, yra. Be to juk nebūtume pragyvenę 12 metų.
– Ar dabar labai skaudu dėl to, kas vyksta?
– Esu gyvenime ir mėtytas, ir vėtytas, aš – tvirtas pilietis. Didžiausia trauma ta, kad negaliu nuolat būti su vaikais. Tą savaitę, kai jie buvo pas mane, po parkus vaikščiojome, lėktuvus leidome.
– Berniukams tėtis svarbus.
– Taip. Kai apsipykome, Rapolui buvo didžiulė depresija, jis net nevalgė darželyje. Vis apie tėtį kalbėdavo. Aš ateidavau ir dieną būdavau darželyje su juo.
– Mama nežinodavo?
– Ne, Asta nežinojo. Auklėtoja, man atrodo, nesakė. Auklėtoja man paskambindavo ir sakydavo: „Reikia, kad vaikas su tavimi bendrautų, nes jam gali išsivystyti liga.“ Taip ir prabūdavau visą dieną.
Po to vaikas susitaikė su gyvenimo taisyklėmis, kurias mes, du seniai, diktuojame. Vaikai nekalti, kad suaugę žmonės tarp savęs nesutaria.
