Asmeninis bankrotas Lietuvoje – ilgas ir sudėtingas procesas, kuris gali trukti trejus ar net šešerius metus. Bet po to ji galės ramiai gyventi. Taip „Lietuvos ryto" žurnalui „Gyvenimo būdas" aiškino Sandra, kodėl nusprendė atsikratyti pusės milijono litų skolos bankui.
2008 metais sūnaus Emilio su gyvenimo draugu grupės „G & G Sindikatas“ reperiu A.Glušakovu-Pushu susilaukusi S.Chlevickaitė nutarė pagerinti ir gyvenimo sąlygas – iš buto persikelti į namą.
Titulo „Mis Lietuva ’96“ laimėtoja, diplomuota verslo vadybininkė ir dainininkės karjeros siekusi S.Chlevickaitė beveik milijono litų paskolą namui įsigyti paėmė prieš pat ekonominę krizę. Jį nusipirkusi moteris ketino parduoti sostinės centre esantį savo butą, kurio vertė tuomet buvo beveik kaip ir namo.
Taip gražuolė planavo iškart atsikratyti didžiosios dalies paskolos. Tačiau staiga kilus ekonominei krizei ir kritus būsto kainoms buto parduoti nebeapsimokėjo. Už jį moteris būtų gavusi gerokai mažesnę sumą.
Sprogus vadinamajam būsto kainų burbului, paskolos palūkanos, žinoma, nesumažėjo. Name Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų, S.Chlevickaitė gyveno penkerius metus, bet finansinė našta tapo per sunki.
S.Chlevickaitė pastaruoju metu nebeišgalėjo kas mėnesį bankui mokėti po 5 tūkstančius litų paskolos įmokų su palūkanomis.
Apsisprendusi, kad buto nebeparduos, Sandra pardavė namą ir jau metus gyvena bute sostinės centre. Namą užmiestyje jai pavyko parduoti tik už pusę ankstesnės kainos. S.Chlevickaitė bankui liko skolinga pusę milijono litų.
Namo ji nebeturi, o mokėti paskolos už orą nebenori.
„Asmeninis bankrotas – ne šou, o mano gyvenimas, kuris yra labai trapus. Tačiau bankroto nereikia laikyti ir praraja. Tai – vienintelė išeitis, nuimsianti nuo manęs skolos kuprą“, – tikino viena vaikus auginanti S.Chlevickaitė.
Sūnaus Augusto, kuriam dabar 12 metų, gražuolė susilaukė su praeityje garsiu krepšininku Š.Marčiulioniu. Juodu nebuvo susituokę.
Antrajam sūnui Emiliui – šešeri su puse. A.Glušakovas-Pushas taip pat nevedė savo sūnaus motinos. Reperis jau kurį laiką nebegyvena su ja.
– Ką jums reiškia bankrutuoti? – paklausiau svarbų sprendimą priėmusios S.Chlevickaitės.
– Nebenorėjau, kad visą likusį gyvenimą vilktųsi skola. Vienai moteriai mokėti penkis tūkstančius litų per mėnesį bankui pernelyg sunku. Juk reikia dar ir gyventi – mokėti buto mokesčius, vaikus maitinti. Aišku, ne aš viena tai darau, nes man yra kas padeda. Tai – tėvai.
Bet juk bankai dalijo paskolas visiems į kairę ir į dešinę, o būsto kainos buvo užkeltos tiek, kad Dieve mano... Tikėjausi grąžinti paskolą, nes turėjau nekilnojamojo turto, kurį norėjau parduoti.
Buvau viską apskaičiavusi ir tikrai būčiau neprapuolusi. Bet paėmus paskolą jau po savaitės pasirodė pranešimai apie kylančią ekonominę krizę.
Teisininkai skatina žmones bankrutuoti, jeigu jie nepavelka skolų naštos, bet tam mažai kas ryžtasi, nes bankrotas – ilgas procesas.
Net ir verslininkų, neišgalinčių mokėti milijoninių paskolų, Lietuvoje mažai bankrutuoja – jie vyksta bankrutuoti į Latviją, kur procedūra greitesnė. Verta bankrutuoti ir Lietuvoje, nes žinai, kad kada nors galėsi ramiai gyventi.
– Ar išvengti skolos jums negalėjo padėti buvę gyvenimo vyrai, kurių vaikus auginate, arba tėvai?
– Kalbame ne apie šimtą tūkstančių litų, o apie pusės milijono litų skolą. Argi kam iš mano pažįstamų būtų naudinga padengti tokią skolą? Šimtą tūkstančių litų aš ir pati būčiau galėjusi sumokėti, bet ne pusę milijono.
– Prieš eidama į banką paskolos neklausėte patarimo nekilnojamojo turto ekspertų, teisininkų?
– Niekas tuo metu negalėjo suvokti, kad aukštos būsto pardavimo kainos taip staiga kris. Spėju, kad bankas turbūt tai žinojo. Niekas manęs tuo metu nekonsultavo, paėmiau paskolą savo vardu.
– Ką patartumėte kitiems, patekusiems į tokią pat bėdą?
– Reikia atsargiai imti paskolas. Mano atveju viskas buvo apskaičiuota teisingai, bet, deja, nesuspėjau iki krizės atlikti tam tikrų nekilnojamojo turto sandorių.
Bet jeigu jau atsitiko, ko negalėjau numanyti, geriausia išeitis – bankrutuoti. Juk mokėjimui nebūtų buvę galo. Dabar jau yra sudarytos sąlygos bankrutuoti privatiems asmenims. Juk tam ir buvo priimtas bankroto įstatymas, kad skolų naštą velkantiems žmonėms palengvintų gyvenimą. Kiti juk dėl skolų gali net pulti į depresiją. O dabar yra išeitis – bankrotas.
– Šių metų pradžioje ieškojote darbo. Ar jau suradote?
– Turiu veiklos, užsiimu labai daug kuo. Vienur buvau trumpam įsidarbinusi, bet dabar vėl atsirado naujų įdomių pasiūlymų.
Visąlaik užsiimu „popamokine veikla“ – viena tokių yra vestuvių planuotojos darbas. Mano pajamos yra normalios: turiu tiek, kad galėčiau pragyventi ir išlaikyti vaikus. O paskolai – mokėjimui į balą, nes namas yra parduotas, o pinigų neturiu. Neverta plėšytis per kelis darbus. Būti stipriai ir kovoti iki galo visada, net ir užklupus bankrotui, būtina.
– Ar tai, kad viena auginate vaikus, irgi pasunkino jūsų galimybes grąžinti paskolą?
– Žinoma, kad taip. Vaikų tėvai turėtų padėti man juos auginti, o ne padengti mano paskolą. Juk paskola buvo mano asmeninis sprendimas.
– Gyventi name ir bute – nemažas skirtumas. Nesigailite, kad teko grįžti į mažesnę erdvę?
– Yra nemažai minusų gyventi už miesto, kai turi du vaikus. Vienas lanko vaikų darželį, kitas – mokyklą, būrelius. Juos reikėjo kasdien vežioti.
Ir prižiūrėti namą ar butą – ne tas pat. Rūpinimasis namu atima daug laiko. Todėl tas pirkinys tarsi išlindo pro gerklę.
– O jei būtų atsiradęs turtingas gerbėjas, gal dabar nereikėtų bankrutuoti?
– Žinoma, esant tokiai situacijai galėčiau susirasti turtingą vyrą, ir problemų kaip nebūta. (Juokiasi.)
Nesakau, kad tam nėra galimybių. Taip pat labai džiaugiuosi dėl tų moterų, kurios gali sau leisti nedirbti, pirkti, ką nori, nes jas išlaiko vyrai.
Mano prioritetai – kitokie. Tikrai ne milijonai. Niekada nebūsiu su žmogumi vien dėl pinigų.
Tai, ką darau, yra būtina daryti, kad galėčiau būti rami. Viskas man yra gerai. O dirbti reikia net ir gražiai moteriai. Nesėdžiu vietoje.
