Daryti gera, padėti kitiems ir dalytis tuo, ką turi, – Kazickų šeimoje taip pat natūralu, kaip švęsti Kalėdas. Liepą anapilin iškeliavusio J.Kazicko anūkas Peteris seka senelio pėdomis, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas" .
„Žinau, kad tu išvykęs ir gelbėji pasaulį – padedi vaikams ir panašiai, bet grįžk namo!“ – tokia draugo žinutė socialiniame tinkle viešnagės Lietuvoje metu Peteriui sukėlė šypseną. Netrukus jis nuramino bičiulį – senelio gimtinėje vaikinas buvo vos tris dienas.
„Seneliai Juozas ir Aleksandra vis dar yra didelė mano dalis. Kaip ir Lietuva. Buvimas čia, jų šalyje, jų namuose, man kaip išsipildžiusi svajonė. Mes, vienuolika jų anūkų, visi didžiuojamės, kad turime lietuviško kraujo.
Mes nedažnai čia atvykstame, tačiau tikriausiai tai darysime dažniau. Ypač kai Vilniuje turime tokį namą“, – apsidairė vaikinas.
Jis yra vienas iš trynių, kurių susilaukė vyriausiasis J.Kazicko sūnus Juozas – Peterio, Augustine’o ir Sophie. Jie dar turi vyresnę seserį Annaliną.
Iš tiesų, prabanga tviskanti Kazickų rezidencija sostinės centre atima žadą. Tačiau Peteris prisipažįsta – jei persikeltų gyventi į Lietuvą, greičiausiai ieškotų kito būsto.
„Namas nuostabus, tačiau man per didelis. Juk man tik 21-eri“, – šyptelėjo vaikinas.
Ši viešnagė senelių gimtinėje jam trečioji. Pirmąkart Lietuvoje P.Kazickas lankėsi 2001-aisiais, kai jo seneliai Juozas ir Aleksandra šventė 60-ąsias vestuvių metines. Tuomet visa šeima keliavo po Lietuvą.
„Senelis rodė, kur gimė, kur augo, vykome prie Baltijos jūros, į Trakus. Daug laiko nuo to praėjo, tuomet buvau tik vaikas“, – prisimena Peteris.
Prieš penkerius metus antrąkart atvykęs į Vilnių jis keletą mėnesių mokėsi lietuvių kalbos. O šiemet rugpjūčio pabaigoje jis kelioms dienoms atvyko dėl naujo Kazickų labdaros fondo projekto.
Krepšinis - socialinis įrankis
Būdamas gyvas J.Kazickas norėjo, kad jo vaikaičiai didžiuotųsi Lietuva, žinotų šalies istoriją ir stengtųsi jos labui. Jis troško, kad anūkai dalyvautų šeimos labdaros fondo veikloje.
„Lietuva yra mano šeimos pasididžiavimas. Mūsų šeimoje vertybės buvo išdėstytos taip: Lietuva, šeima, Dievas. Seneliai mylėjo šią šalį labiau negu bet ką. Jie 2000-aisiais įkūrė fondą norėdami ką nors gera duoti Lietuvai.
Jie troško, kad ir mes, jo anūkai, įsitrauktume į šią veiklą. Bet galbūt tuomet buvome per jauni“, – pasakojo Peteris.
Į švietimo ir sveikatos programas remiantį fondą Peteris įsitraukė per krepšinį. Kazickų labdaros fondas kartu su didžiausia Lietuvoje Sostinės krepšinio mokykla (SKM) pradėjo projektą, kurio metu krepšinis taps priemone įveikti socialines problemas – savižudybes, alkoholizmą, atskirtį tarp sveikųjų ir neįgaliųjų.
Skatino dalintis
„Šio projekto tikslas nėra išugdyti kitą Arvydą Sabonį, Žydrūną Ilgauską ar Joną Valančiūną.
Mūsų tikslas – išugdyti sveiką, pasitikintį savimi, mylintį gyvenimą žmogų. Norime įtraukti vaikus, turinčius psichikos negalią. Lietuvoje apie tai nėra daug kalbama“, – pasakojo P.Kazickas.
Jo senelis savo vaikus ir anūkus mokė mylėti ir dalytis, todėl Peteris tikisi, kad šio projekto metu vaikams bus įdiegtos tos vertybės, kurias jis gavo šeimoje.
„Senelis visada sakydavo, kad turime ką nors duoti kitiems, skatino savanorystę. Gali dirbti Volstrite su obligacijomis, uždirbti daug pinigų, bet visada turi pagalvoti apie savo, kaip piliečio, atsakomybę. Padėti kitiems“, – senelio mintis dėstė P.Kazickas.
Dvi vasaras iš eilės Peteris vyko savanoriauti į Zimbabvę. Pietų Afrikoje vykusio projekto modelis panašus į kuriamo Lietuvoje. Tik problemos ten kitokios.
„Per krepšinį mokėme vaikus gyventi, apsisaugoti nuo tokių problemų kaip AIDS, ŽIV, narkotikų, skatinome mokytis. Vaikai žinojo, kad atėję ne tik mokysis žaisti krepšinį“, – pasakojo vaikinas.
Savanorystės idėja bus perduodama ir projekte dalyvaujantiems Lietuvos vaikams.
Į visuomeninę veiklą įsitraukę, gerai besimokantys ir gerai aikštėje pasirodę vaikai sulauks apdovanojimo, pavyzdžiui, bilieto į Vilniaus „Lietuvos ryto“ rungtynes.
Kazickų labdaros fondas bendradarbiauja su Nacionaline krepšinio asociacija (NBA), todėl Peterio ateities planai – NBA atstovų viešnagė Lietuvoje arba vaikų kelionė į NBA rungtynes JAV.
Nori dirbti su vaikais
Krepšinį nuo vaikystės žaidžiantis vaikinas šiuo metu atstovauja Hamiltono koledžo komandai. Studentų krepšinyje jam liko vos metai, bet apie profesionalo karjerą jis negalvoja.
Nebent, kaip pats sako, įvyktų stebuklas ir jį pakviestų kuri nors Lietuvos komanda. „Tai būtų neįtikėtina“, – šypsojosi vaikinas.
Nuo krepšinio Peteris atitolti neketina. Baigęs universitetą jis nori treniruoti vaikus, todėl darbas Zimbabvėje ir Lietuvoje jam buvo puiki praktika.
„Puikiai sutariu su vaikais – man smagu su jais dirbti. Aš tikiuosi, kad jiems smagu su manimi.
Patirtis Zimbabvėje mano gyvenime turėjo milžiniškos įtakos. Supratau, koks neįtikėtinas gali būti sportas ir ką jis gali suteikti žmonėms“, – sakė P.Kazickas.
Nors jo senelis buvo aistringas golfo gerbėjas, vis dėlto su krepšinį dievinančiu anūku apie šį sportą galėjo kalbėti valandų valandas.
„Jis man visada rašydavo elektroninius laiškus apie Lietuvos nacionalines komandas, ne tik vyrų, bet ir visas jaunimo rinktines. Jis žinojo, kaip mes su broliu mėgstame šį žaidimą, todėl skatino mus domėtis lietuvišku krepšiniu, apie tai jis žinojo viską“, – prisimena Peteris.
Lietuvoje sirgaliai - ypatingi
Kurią komandą jis palaikė, kai šią savaitę pasaulio vyrų krepšinio čempionate Ispnijoje tarpusavyje žaidė Lietuvos ir JAV rinktinės?
„Palaikiau Lietuvą. Mėgstu amerikietišką krepšinį, man patinka žiūrėti NBA rungtynes ir JAV rinktinė yra kieta, bet Lietuvos krepšinyje yra daugiau kovos. Ypač žinant istoriją.
Esu amerikietis, gyvenu JAV, čia užaugau, bet didžioji dalis mano kraujo – lietuviškas. Mano kambaryje kabo Lietuvos vėliava, ant visų automobilių yra Lietuvos vėliavos.
Tai tokia nedidelė šalis, bet tiek daug pasiekusi krepšinyje. Labai didžiuojuosi, jeigu Lietuva nugali JAV bet kurioje srityje“, – patikino P.Kazickas.
Kelias dienas viešėjusiam Lietuvoje vaikinui išsipildė dar viena svajonė – arenoje jis pamatė, kaip žaidžia Lietuvos rinktinė.
Kontrolines rungtynes su Slovėnijos komanda jis stebėjo Kauno „Žalgirio“ arenoje.
„Tai buvo geriausios rungtynės, kokiose esu buvęs. Labiausiai jaudinančios. Net turint galvoje, kad lietuviai nežaidė itin gerai, tačiau laimėjo.
Visi sirgaliai taip aistringai šokinėjo ir vieningai šaukė Lietuvos vardą, kad tokio palaikymo JAV nesu matęs“, – šypsojosi vaikinas.
Senelis mėgo golfą
„Peteri, tu mėgsti krepšinį, bet kas bus, kai būsi 50-ies?“ – juokdamasis senelio žodžius prisimena vaikinas.
Bahamose, kur turėjo savo namus, J.Kazickas labai mėgo žaisti golfą ir norėjo, kad anūkai taip pat pamėgtų šį žaidimą.
„Tai buvo vienintelis dalykas, dėl ko jis mus spaudė. Sakydavo – pažiūrėkite į mane, man 90 metų ir aš vis tiek žaidžiu golfą. Aiškindavo, kad golfo aikštyne galima užmegzti daug pažinčių, tvarkyti verslo reikalus, pasilinksminti“, – prisimena Peteris.
J.Kazicką su anūkais siejo ypatingas ryšys.
„Jis galėjo paveikti žmonių gyvenimą jiems to net nesuvokiant. Užtekdavo vos kelias minutes praleisti su juo ir galėdavai pajusti, kad tai ypatingas žmogus.
Jis su manimi daug kalbėjo apie tai, kaip reikia gyventi, kaip elgtis su žmonėmis. Už visus gerus dalykus, kuriuos gyvenime padariau arba dar padarysiu, turiu būti dėkingas seneliui.
Jis visada mokėjo padaryti taip, kad kitas žmogus jaustųsi ypatingas. Gali būti įmonės generalinis direktorius, gali dirbti jo namuose ar būti padavėja restorane, nesvarbu.
Kartą sutikęs jis žmogaus niekada nepamiršdavo. Jis atsimindavo smulkiausias detales apie to žmogaus šeimą, vaikus.
Jis prisimindavo detales apie mano draugus, kuriuos buvo sutikęs vos kartą. Tai priverčia žmones jaustis ypatingais.
Jei galėčiau pasirinkti, kuo būti, – norėčiau būti toks kaip jis, todėl stengiuosi gyventi kaip jis. Senelis buvo neįtikėtinas žmogus“, – apie J.Kazicką pasakojo anūkas.
Nėra blogų idėjų
Meilė Lietuvai – ne vienintelė vertybė, kurią labdaringas verslininkas paliko savo vaikaičiams. „Kartą jis man pasakė tai, ko niekada nepamiršiu: geras žmogus yra laimingas žmogus. Tai lyg raktas, juk visi nori būti laimingi.
Todėl turi daryti gera. Tai toks paprastas, bet nuostabus patarimas. Senelis tikriausiai nesuprato, kaip mane tai paveiks.
Jis vertino žmones, niekada nepamiršdavo jų vardų, nieko nelaikė žemesniu už save. Jis buvo labai kuklus ir mylintis.
Vertybe jis laikė gyvenimą. Senelis išmokė mane būti kuklų, malonų žmonėms, negalvoti, kad esu geresnis už kitus, būti optimistu. Aš stengiuosi bent šiek tiek būti toks kaip jis“, – sakė Peteris.
J.Kazickas nei vaikų, nei anūkų neskatino eiti jo keliu ir tapti verslininkais. Bet kokio tikslo siekiantis Kazickų šeimos narys sulaukia palaikymo ir patarimo, kaip jį geriau pasiekti.
„Taip jis augino savo vaikus, o jo vaikai – savus. Mūsų tėvai nė karto neprieštaravo nė vienai mūsų idėjai, kad ir kokia beprotiška ji būtų. Tik patardavo, kaip tai geriau įgyvendinti. Nėra blogų idėjų, nėra nieko, ko negalėtum įgyvendinti“, – įsitikinęs Peteris.
Vieną kartą jis su studijų draugu iš Alžyro sumanė šioje šalyje įsteigti autobuso liniją, jungiančią du didžiausius Alžyro miestus.
„Tai šimtai kilometrų, aštuonios valandos kelio autobusu. Mums reikėjo rasti autobusą, kuriame tilptų 50 žmonių. Papasakojau apie tai seneliui, jis davė kontaktus savo draugo, kuris pardavinėja automobilius Lietuvoje.
Susisiekėme su juo, pradėjome ieškoti autobuso, skaičiuoti, kiek kainuotų jį nugabenti į Afriką. Galiausiai grįžome į paskaitas. Galbūt senelis tikrai manė, kad tai gera mintis, o galbūt tik norėjo, kad ko nors siektume“, – prisimena P.Kazickas.
Jis žino, kad artimieji palaikys ir krepšinio projektą Lietuvoje.
„Nusiųsiu jiems nuotraukų su savo veikla, nes jiems įdomu. Visa šeima – dėdės, tetos, broliai, seserys, pusbroliai, pusseserės – visi jaučia šeimos palaikymą. Esu laimingas, kad visada esame vienas už kitą“, – nusišypsojo P.Kazickas.
Verslininkas niekada neatitolo nuo tėvynės
Kazickai iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944-aisiais. Po trejų metų šeima iš Vokietijos emigravo į JAV. Yale’io universitete J.Kazickas įgijo ekonomikos daktaro laipsnį. Išeivijos lietuvis tapo klestinčiu verslininku, bet niekada neatitolo nuo tėvynės.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis įkūrė pirmąją mobiliojo ryšio bendrovę „Omnitel“.
„Jo tikslas buvo laisva Lietuva. Kai ji atgavo laisvę, jis siekė čia įdiegti naujausias technologijas, kad šalis būtų kuo mažiau technologiškai priklausoma nuo Rusijos. Telekomunikacijų bendrove jis labai didžiavosi, nes pagaliau sovietai nebegalėjo klausytis lietuvių pokalbių“, – pasakojo P.Kazickas.
Visas žinias, kurias vaikinas turi apie Lietuvą, jis sukaupė iš senelio. J.Kazickas vaikaičiams pasakojo apie šalies istoriją, kovą už nepriklausomybę ir skatino juos pačius tuo domėtis.
„Nors mano seneliai paliko Lietuvą, jie jos nepamiršo, sugrįždavo kasmet, turėjo daug verslo reikalų, filantropinės veiklos. Jiems rūpėjo švietimas, sveikatos apsauga, technologijos“, – prisimena vaikinas.
Net ir 96-erių J.Kazickas buvo šviesaus proto, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis.
„Jis manęs dažnai klausdavo, ką aš manau apie pasaulio įvykius. Pavyzdžiui, apie tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasakė, jog su JAV prezidentu Baracku Obama diskutuos apie padėtį Ukrainoje. Ką tai reiškia Lietuvai, Ukrainai, Rusijai ir pasauliui. Jis buvo labai protingas, visada sekė naujienas“, – pasakojo P.Kazickas.
