Tiems, kurie niekada nėra praradę galūnės, sunku įsivaizduoti, ką tai reiškia. Dažniausiai rankų ar kojų netenka kariai, gelbėtojai, sportininkai ir žmonės, susirgę sunkiomis ligomis ar patekę į nelaimę.
Nėra jokios abejonės, kad tai – labai stiprūs žmonės. Juos stipriais daro ne tik gebėjimas susitaikyti su nelaime, bet ir jų humoro jausmas.
Socialiniuose tinkluose yra šimtai įspūdingų nuotraukų. Jose kojų netekę žmonės pokštauja: fotografuojasi su Helovyno kostiumais, juokingomis tatuiruotėmis, prie sniego skulptūros ar pajūrio smėlyje vaidina komiškas situacijas, kaip neteko kojos.
Kai kurios iš šių nuotraukų socialiniame tinkle imgur.com sulaukė šimtų tūkstančių peržiūrų.
Neįgaliuosius ir jų šeimas globojančio fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė pabrėžė, kad šie žmonės – itin sveikai reaguoja į kūno dalies netektį: „Pamačiusi šias fotografijas pirmiausia prisiminiau, kad žmogaus fizinis kūnas, kurį mes matome akimis, nėra vienintelis kūnas. Ne tik rytų filosofai, bet ir vakarų tradicijų mokslininkai įrodė, kad esame daugiau, nei matome akimis.
Turbūt todėl Indijoje, kitose rytų šalyse, nėra tokio agresyvaus kūno kulto. Ten gyvenantys žmonės, patekę į situacijas, kai tenka netekti galūnių, manau, todėl praradimą išgyvena su mažesne streso doze.
Daugeliui teko matyti filmuotą medžiagą apie Nicko Vuiciciaus, gimusio be abiejų rankų ir kojų, veiklas. Nickas veda seminarus visame pasaulyje, skelbdamas žinią, kad ne kūnas mus valdo, o mes jį. Ir būti „pusiniu“ jam nesutrukdė būti laimingu, sukurti šeimą, susilaukti vaikų, tapti žinomu visame pasaulyje.
Vienoje fondo rengiamų stovyklų dalyvavo paauglys, ankstyvoje vaikystėje dėl ūmios infekcijos netekęs abiejų kojų ir rankų plaštakų. Berniukas puikiai šoka, žaidžia krepšinį ir savo branda toli lenkia bendraamžius. Iš aplinkinių, vis sulaukdamas nebylios užuojautos jis pasakė: „Ko jūs žiūrit, ko aš neturiu, jūs matykit, ką aš turiu.“
Prieš mėnesį mano tėveliui dėl kraujagyslių pažeidimų grėsė netekti kojos. Operacijos ir gydytojų kompetencijos padėjo ją išsaugoti. Neslėpsiu, kad grėsmes jis išgyveno sunkiai. Džiaugiuosi, kad šiandien, pasiramsčiuodamas lazdele, vėl važiuoja žvejoti ir sako: „Tik dabar supratau, kad mano darbas – gyventi, daktarų darbas – nupjauti ar prisiūti. Aš savo darbą stengiuosi atlikti gerai.“
Tai - požiūrio reikalas. Tik išgyvenę bėdas mes įgauname tvirtybės ir atsparumo ir suvokiame, kad fizinio kūno pilnas komplektas nelemia laimės.“
