Laisvai samdomas kurdų žurnalistas Mohammedas A.Salihas specialiai laikraščiui „The Washington Post“ atsiuntė 14-metės jezidų mergaitės jam papasakotą istoriją. Šiai mergaitei pavyko ištrūkti iš vadinamosios Islamo valstybės kovotojų nelaisvės. Saugumo sumetimais žurnalistas ją vadina Narin.
„Be vertimo iš kurdų kalbos ir teksto redagavimo, kad būtų aiškiau ir būtų išlaikyta chronologinė tvarka, vienintelis dalykas, ką aš pakeičiau pačios Narin prašymu – vardai. Tai padaryta, norint apsaugoti ją ir kitas aukas nuo keršto: daugelis jos giminaičių tebėra nelaisvėje“, – patikslina M.A.Salihas, prieš pradėdamas pasakoti savo herojės istoriją.
Bėgo į kalnus
Kaip papasakojo Narin, rugpjūčio 3 dieną jos tėvams paskambino giminaičiai ir perspėjo, kad artinasi Islamo valstybės kovotojai. Visa jos šeima, išgirdusi šią žinią, drauge su kitais paliko gimtąjį kaimą ir patraukė link Sindžaro kalno, kad galėtų išlaukti, kol baigsis islamistų antpuolis.
Sindžaro kalnai, prie kurių nuo XII amžiaus gyvena jezidai, o aukščiausią iš jų laiko šventu, yra ta vieta, kur jie nuo senų laikų randa prieglobstį kilus konfliktams. Tačiau sustojus dykumos oazėje prie šulinio atsigerti juos apsupo keletas automobilių, iš kurių išlipo žmonės, vilkintys Islamo valstybės kovotojų uniformas.
Jie sugrupavo užkluptus pabėgėlius pagal lytį ir amžių. Pagyvenusius vyrus ir moteris apiplėšė ir paliko dykumoje, o merginas ir jaunas moteris susisodino į sunkvežimius ir išsivežė. Jaunus vyrus, tarp jų ir Narin brolį, kaip ji vėliau sužinojo, sušaudė vietoje.
Belaisves 20 dienų laikė užrakintas Mosule, kiekvieną dieną siūlydami atsiversti į islamą. Galų gale sargybiniai atskyrė ištekėjusias moteris nuo netekėjusių.
Padovanojo penkiasdešimtmečiui storuliui
„Šaimą, mano vaikystės draugę, ir mane padovanojo dviem Islamo valstybės kovotojams iš šalies pietų, Bagdado apylinkių. Jie norėjo paversti mus žmonomis arba sugulovėmis.
Šaimą padovanojo dvasininkui Abu Husseinui. Mane atidavė penkiasdešimtmečiui storuliui, kuris turėjo tamsią barzdą ir, atrodo, užėmė kažkokį aukštą postą. Jį vadino Abu Ahmedu“, – pasakoja Narin.
„Abu Ahmedas, Abu Husseinas ir jų padėjėjas gyveno Faludžoje į rūmus panašiame name. Abu Ahmedas vis įkalbinėjo mane atsiversti į islamą, bet aš jo neklausiau. Keletą kartų jis mėgino mane išprievartauti, bet aš neleisdavau jam liestis prie manęs.
Tada jis keikdavosi ir kasdien mane mušdavo kumščiais ir spardydavo. Jis maitino mane kartą per dieną. Mes su Šaima pradėjome svarstyti, kaip mums nusižudyti“, – prisimena M.A.Saliho pašnekovė.
„Mums davė mobiliuosius telefonus ir liepė skambinti savo šeimoms, – tęsia savo pasakojimą Narin. – Jų kelionė buvo bemaž tokia pat sunki kaip ir mūsų.“
Jie pasiekė Sindžaro kalną, bet Islamo valstybės kovotojai juos apsupo ir mėgino numarinti badu. Po penkių apsiausties dienų kurdų pajėgos evakavo juos į Siriją, o paskui vėl perkėlė į Šiaurės Iraką.
„Jeigu jie būtų nuvykę į Mosulą ir atsivertę į islamą, mūsų pagrobėjai jiems būtų pranešę apie mus ir mus būtų paleidę. Suprantama, jie nepasitikėjo Islamo valstybės kovotojais, todėl ten nevyko“, – pasakoja jezidų mergaitė.
Padėjo pusbrolio draugas
Šeštą dieną būnant Faludžoje Abu Ahmedas su padėjėju verslo reikalais išvyko į Mosulą. Sulaukusios, kol Abu Huseinas išeis į mečetę vakarinei maldai, mergaitės paskambino mobiliuoju telefonu Šaimos pusbrolio draugui sunitui vardu Mahmudas, kuris gyveno Faludžoje, ir paprašė padėti.
„Vaduoti mus iš namo jam būtų buvę pernelyg pavojinga, todėl virtuviniais peiliais ir mėsos kapoklėmis išlaužėme dvejų durų spynas ir, užsivilkusios ilgas juodas abajas (tradicines musulmoniškas sukneles. – Red.), kurias radome namuose, mes pabėgome“, – pasakoja Narin.
15 minučių mergaitės ėjo per miestą, kuriame vakarinės maldos metu buvo ramu. Tada atėjo Mahmudas, pasiėmė jas ir parsivedė į savo namus.
Tą vakarą Mahmudas mergaites pamaitino ir davė kur permiegoti. Kitos dienos rytą jis pasamdė taksistą, kad šis nuvežtų jas į Bagdadą, iki kurio buvo dvi valandos kelio.
„Vairuotojas sakė, kad bijo Islamo valstybės [kovotojų], bet su Dievo pagalba sutiko mums padėti. Mes apsirengėme kaip vietinės moterys, prisidengėme veidus nikabais (moterų dėvimais šydais. – Red.), kad matytųsi tik akys“, – prisimena Narin.
Mahmudas davė joms suklastotus studentų pažymėjimus tam atvejui, jei jas sustabdytų patikrinimo postuose.
„Niekada anksčiau aš nesijaučiau tokia nerami, – pasakoja bėglė. – Kiekviename patikrinimo poste man atrodė, kad mus pažins. Viename – nepamenu, ar Islamo valstybės, ar Irako pajėgų – Mahmudas papirko sargybinius, kad mus praleistų.
Mes buvome susisiekę su šeimos draugais kurdais jezidais ir musulmonais, kad jie mums padėtų Bagdade. Aš negaliu nupasakoti to svaiginamo palengvėjimo jausmo, kurį patyriau, kai atvykome į jų namus.“
Verkė, kol nualpo
Bagdade šeimos draugai davė mergaitėms dar vieną porą suklastotų asmens dokumentų, su kuriais jos galėjo skristi į Erbilį, Kurdistano sostinę šiaurėje. „Aš vis negalėjau patikėti, kad mes laisvos, kol mūsų lėktuvas palietė žemę“, – sako Narin.
Praleidusios Erbilyje naktį pas Irako parlamento narį jezidą Vianą Dakhilą bėglės keliavo į šiaurę, į Šechaną (Ninevės provincija Irako šiaurėje), į Baba Šeicho (Khurto Hajji Ismailo), dvasinio pasaulio jezidų vadovo, rezidenciją.
„Po tiek daug baimėje praleistų dienų vėl apsikabinti savo tėtį buvo nuostabiausia mano gyvenimo akimirka. Jis sakė, kad verkė dėl manęs kiekvieną dieną nuo tada, kai aš prapuoliau.
Tą vakarą mes nuvykome į Chanke, kur pas savo gimines buvo apsistojusi mano mama. Mes apsikabinome ir verkėme tol, kol aš nualpau. Mėnesį trukęs išbandymas baigėsi, ir aš jaučiausi tarsi iš naujo gimusi“, – pasakoja Narin.
Tačiau ji sužinojo ir daug blogų naujienų. Islamo valstybės kovotojai oazėje nušovė Narin brolį. Jos brolienė, labai graži moteris, vis dar tebėra nelaisvėje kažkur Mosule.
„Dabar aš bandau susitaikyti su tuo, kas atsitiko, – prisipažįsta Narin. – Aš niekada negalėsiu įkelti kojos į mūsų mažą kaimelį, net jei jis bus išvaduotas iš Islamo valstybės, kadangi mano brolio, kuris mirė netoliese, atminimas neduos man ramybės.
Aš vis dar sapnuoju košmarus ir nualpstu kelis kartus per dieną, kai atsimenu, ką mačiau, ar įsivaizduoju, kas būtų nutikę, jei Šaima ir aš nebūtume pabėgusios.“
Narin jaučiasi, kad Irake jai nebėra vietos. „Noriu palikti šią šalį apskritai, – sako ji. – Šioje šalyje man daugiau nebėra vietos. Noriu vykti į tokią vietą, kur galėčiau pradėti viską iš naujo, jei tai dar įmanoma.“
