Įdėmiau įsižiūrėti į šią šeimą vertė visų trijų nepanašumas vienas į kitą. Keturmetis Jonukas – baltapūkis, tikras lietuvaitis, jo įmotė – juodaplaukė, korėjietiškų veido bruožų, įtėvis – rudaplaukis europietis.
Pakviesti, jie greitai liovėsi žaidę ir prisėdo ant suoliuko. Pora netruko atskleisti į akis krentančios mįslės. Iš Pietų Korėjos kilusi Švedijos pilietė Ingrida (43 m.) ir jos vyras švedas Mikaelis (44 m.) negalėdami susilaukti savo vaikų įsivaikino berniuką iš Lietuvos.
„Rugsėjį bus dveji metai, kaip įvaikinome Joną. Tuomet jam buvo 2-eji“, - pasakojimą pradėjo berniuko įmotė.
Jos pačios istorija – neeilinė. Ji gimė Pietų Korėjoje. Metukų ją įvaikino daugiavaikė švedų šeima. Kartu su seserimi ji prisijungė prie keturių biologinių vaikų būrio. Taip pat įvaikinta buvo ir Ingridos teta. Ją dar mažą priglaudė suomių šeima.
„Mano gyvenimas buvo laimingas. Įvaikinimas – tai vienas iš būdų kurti šeimą. Mums nebuvo sunku apsispręsti. Net jei būtume susilaukę savo vaikų, greičiausiai būtume ir įsivaikinę“, - įsitikinusi švedė.
Ingrida ir Mikaelis susitiko prieš dvylika metų. Abu daug metų gyveno ir dirbo Didžiojoje Britanijoje. Susitiko per Kalėdas lėktuve, kuris skrido iš Londono į Stokholmą. Tąkart švedai sėdėjo greta vienas kito.
Vėl keliautojai pasimatė visai netrukus. Po Kalėdų abu tuo pačiu lėktuvu skrido iš Stokholmo į Londoną. Po šio sutapimo pora Anglijoje ėmė susitikinėti.
Po trejų metų draugystės jiedu susituokė ir persikėlė gyventi į Švediją. „Šiandien kaip tik devyneri mūsų santuokos metai“, - staiga prisiminusi šoktelėjo Ingrida.
Trys nesėkmingi apvaisinimai
Jonukas poros namuose atsirado po to, kai jiems dvejus metus nepavyko susilaukti vaikų natūraliu būdu.
Pora ėmė ruoštis įsivaikinimui ir tuo pat metu dar bandė pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu. Tačiau medicina nepadėjo. Trys pagalbiniai apvaisinimai buvo nesėkmingi.
„Buvo lengva apsispręsti įsivaikinti“, - tikino Mikaelis. Jo tėvai labai palaikė poros sprendimą. Jie gyvena netoli nuo sūnaus namų ir labai džiaugiasi, kad Jonas gali juos dažnai aplankyti.
Supratę, kad savo vaikų neturės, Ingrida ir Mikaelis kreipėsi į įvaikinimo agentūrą Švedijoje, kuri pasisiūlė vaiko ieškoti Lietuvoje.
Pirmiausia būsimi įtėviai pamatė Jono nuotrauką ir trumpą vaiko aprašymą. „Iš darbo nuėjau tiesiai į Ingridos darbą, papietavome kartu. Žiūrėjome į nuotrauką ir kalbėjomės“, - pasakojo „Statoil“ pardavimų direktorius Mikaelis.
Balandį pamatę berniuko atvaizdą, viduryje vasaros, per Joninių savaitgalį, pora jau lankė mažylį vaikų globos namuose. Dieną po savo antrojo gimtadienio Jonas išvydo savo naujuosius tėvus.
„Tarp mūsų iš karto užsimezgė ryšys. Labai smagiai praleidome kelias dienas ir labai sunkiai po jų atsisveikinome“, - prisiminė įtėviai.
Dar tris mėnesius jie turėjo laukti, kol bus baigtos įvaikinimo procedūros. „Kai vėl susitikome Joną, jis buvo truputį neryžtingas, irzlus. Galbūt prisiminė išsiskyrimą. Tačiau likę trise vėl pajutome jo džiaugsmą. Apskritai jis – labai laimingas vaikas“, - pasakojo švedų pora.
Dėl amžiaus jiedu greičiausiai negalės įsivaikinti daugiau vaikų – Švedijoje pirmenybė teikiama tėvams iki 42 metų.
Paliko lietuvišką vardą
Nemažai švedų šeimų, kurios įsivaikina vaikus iš Lietuvos, pakeičia vaikų vardus. Ingrida ir Mikaelis to nepadarė dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji – nes vardas Jonas, tariamas kaip Jūnas, Švedijoje yra įprastas. Antroji – nes berniukas dar prieš įvaikinimą atsiliepdavo, kai auklėtojos į jį kreipdavosi šiuo vardu. „Jis žinojo, kad tai – jo vardas. Todėl nenorėjome jo keisti“, - pasakojo Ingrida.
Kai berniukas apsigyveno su įtėviais, jis dar nemokėjo kalbėti. Vaikas labai gerai miegojo, buvo valgus. „Nežinojome, kas dedasi jo viduje, bet atrodė, kad jam patinka pasikeitimai“, - prisiminė įmotė.
Naujuose namuose dingo Joną kankinusi astma. Anksčiau miegodamas jis labai sunkiai kvėpuodavo. „Po mėnesio ar dviejų jis liovėsi švokštęs, kvėpavo normaliai. Galbūt padėjo tai, kad gyvename kaimo vietovėje“, - sakė Mikaelis.
Pora pasakojo, kad Jonas moka stipriai supykti, tačiau yra dosnus kitiems vaikams ir įtėviams. „Jo pyktis greičiausiai kyla dėl to, kad jam sunku save išreikšti. Jo kalba iki šiol truputį limituota“, - pasakojo švedas.
Berniukas jau taria švediškus žodžius, įtėviai jį nesunkiai supranta. Namuose šeima bendrauja švediškai.
Įvaikinimo nelaiko paslaptyje
Pora neslepia nuo berniuko, kad jis yra įvaikintas.
Šeima turi kompaktinę plokštelę su nuotraukomis iš vaikų globos namų. Jose Jonas įamžintas 3 mėnesių, taip pat kai šventė savo pirmąjį ir antrąjį gimtadienius. „Mes dažnai žiūrime tas nuotraukas. Kartais pats Jonas paprašo, kad jas pažiūrėtume“, - kalbėjo Ingrida.
Atvykdamas į Lietuvą, berniukas suprato, kad važiuoja į šalį, iš kurios yra kilęs. Jis taip pat žino, kad jo įtėviai yra iš skirtingų valstybių.
Jono veido įtėviai nerodo, nes nori, kad vaikas pats nuspręstų – sakyti viešai ar nesakyti, kad jis buvo įvaikintas.
Lietuvoje Jonas turi keturiais metais vyresnį brolį. Berniukas gyvena su močiute. „Ji negalėjo rūpintis abiem berniukais, todėl Jonas gyveno vaikų globos namuose“, - paaiškino Ingrida.
Jiedu žino svarbiausią informaciją apie Jono tėvus. Vaikas užaugęs galės surasti savo gimdytojus, jei tik pats to norės.
