E.Zelenec vakare prieš miegą mintyse meldžiasi. Ji prašo vyro, kurį vadina rusišku Nikolajaus vardu, atleisti, kad negalėjo jo palydėti į paskutinę žemiškąją kelionę.
Rytą pabudusią 40 metų moterį kaskart apninka baimė, kad sutuoktinio niekada nebebus šalia ir jai vienai teks rūpintis keturiais vaikais, rašo "Lietuvos rytas".
Juvelyrinių dirbinių įmonės direktorė, dar neseniai gyvenusi puikiame bute Luhanske, tapo karo pabėgėle ir dabar blaškosi tarp Ukrainos ir Rusijos.
39 metų M.Zelenecas manė, kad Luhanske jam negresia pavojus – jis sutarė su politikais, kurie rėmė separatistų, ten vadinamų pašauktiniais, pajėgas. Be to, ir pats turėjo ambicijų dėl politikos – ateityje norėjo tapti miesto meru.
Sutvarkęs verslo reikalus ir pasiėmęs būtiniausius daiktus bei dokumentus rugpjūčio 9-osios rytą M.Zelenecas nusileido į po daugiabučiu namu esančią automobilių stovėjimo aikštelę.
Kelių įmonių savininkas į Charkovą ketino vykti ne tarnybiniu, o nuosavu automobiliu. Jį palydėjo daugiabučio durininkės brolis.
Staiga į aikštelę įlėkė mikroautobusas be numerių. Iš jo iššoko ginkluoti vyrai. Verslininkui ir durininkės broliui jie liepė sėstis į mikroautobusą. Išsigandusi durininkė paklausė, kodėl suima abu vyrus ir kur juos gabens. Jai buvo atsakyta, kad tik patikrins dokumentus ir paleis.
Durininkės brolis namo grįžo po penkių parų.
Jis papasakojo, kad su M.Zelenecu jie buvo nuvežti į Luhansko pakraštį, kur yra miesto ligoninė. Verslininkas buvo sušaudytas, o jis įkištas į rūsį. Verslininko draugai puolė ieškoti kūno. Jį pavyko rasti tik po septynių parų miške.
Laidojo uždarame karste
– Koks buvo jūsų paskutinis pokalbis su vyru? – paklausiau Charkove įsikūrusios E.Zelenec.
– Jis man skambindavo kiekvieną dieną. Telefono ryšys Luhanske neveikė, vyras kaskart turėdavo išvažiuoti už miesto.
Rugpjūčio 8 dieną su juo kalbėjausi paskutinį kartą apie ateitį. Kitą dieną sėdau į autobusą, vykstantį į Charkovą. Jis taip pat turėjo ten išvykti.
Charkove dvylika dienų gyvenau laukdama bent menkiausios žinios apie savo vyrą. Niekas nežinojo, kur jis yra ir kas jam atsitiko. Mes kreipėmės ir į Ukrainos ministerijas, ir į pašauktinių pajėgas. Bet veltui.
Rugpjūčio 21 dieną iš Charkovo išvykau į Rusiją pasiimti savo vaikų, reikėjo ruošti juos į mokyklą. Ir grįžtančią atgal mane pasiekė žinia, kad mano vyro nebėra.
Negalėjau dalyvauti laidotuvėse, anyta sakė, kad Luhanske man bus nesaugu. Labai išgyvenu, kad negalėjau atsisveikinti.
Nikolajų laidojo uždarame karste pagal visas krikščioniškas tradicijas miesto kapinėse.
Ir aš, ir vaikai dar netikime, kad jo nebėra. 13-metis sūnus ir aštuonmetė duktė verkia, o jaunėlis, kuriam beveik ketveri, žiūri į juos ir dar nelabai supranta, kas atsitiko.
Vyriausias sūnus gyvena ir dirba Pamaskvyje. Taigi man tenka vienai rūpintis trimis nepilnamečiais.
Svajojo tapti meru
– Karas iš jūsų šeimos atėmė maitintoją.
– Kai susipažinau su Nikolajumi, jis buvo ką tik atvykęs į Luhanską iš mažo miesto, turėjo tik džinsus ir striukę. Išsinuomojo butą.
Per metus, kol susitikinėjome, jis sugebėjo uždirbti pinigų mūsų vestuvėms. Jos buvo puošnios, dalyvavo daug svečių.
Po to užsidirbome pinigų būstui. Nikolajus Luhanske dar pastatė namą savo tėvams. Jis pastatė gamyklą, sukūrė dar kelias įmones.
Dabar man užuojautą siunčia žmonės, kurių aš nepažinojau, bet kuriems Nikolajus yra padėjęs.
Jis daug sukūrė ir verslui, ir miestui. Jis svajojo tapti Luhansko meru. Vaikščiodamas po miestą ir pamatęs kur nors netvarką sakydavo, kad tai reikia pakeisti.
Jis bendravo su vietos valdžios atstovais ir labai susierzindavo, kai kas nors vykdavo nesąžiningai. Nikolajus buvo principingas ir niekada nemeluodavo – nei šeimai, nei kolegoms, nei draugams.
Atsisakė mokėti mokesčius
– Jūsų vyras nepalaikė Maidano revoliucijos?
– Kai prasidėjo Maidanas ir Ukrainos žmonės prabilo apie korumpuotą valdžią, jis sakė, kad jų tikslai teisingi. Tačiau galbūt jie pasirinko netinkamą kelią.
Šių metų balandį jis atsisakė mokėti mokesčius Arsenijaus Jaceniuko vadovaujamai vyriausybei, kuri į valdžią atėjo perversmo būdu.
Mano vyras pareiškė nemokėsiąs mokesčių tol, kol nebus išrinkta įteisinta valdžia, kol nebus aišku, kam ir už ką jis moka. Socialines įmokas ir atlyginimus darbuotojams jis mokėjo.
Nikolajus nežinojo, kur nueis jo mokesčiai. Luhanske neliko milicijos, kitų teisėtvarkos organų. Dauguma mokyklų nedirbo, o į likusias vaikus buvo pavojinga leisti.
Daug žmonių po šio pareiškimo Nikolajų paskelbė separatistu. Iš tiesų mano vyras buvo už vieningą, stiprią šalį.
– Kodėl jis pasisakė prieš Ukrainos bendradarbiavimą su Europos Sąjunga?
– Kai buvo diskutuojama, kuriuo keliu Ukrainai pasukti – ar prašytis į Europos Sąjungą, ar stoti į Muitų sąjungą, kuriai priklauso Rusija, jis kalbėjo, kad neturime rinktis vieno iš tų dviejų kelių.
Nikolajaus nuomone, Ukraina turi visus reikalingus išteklius, todėl reikia sukurti tokią šalį, kad toms sąjungoms mūsų reikėtų.
Jis buvo už Luhansko federalizaciją, bet Ukrainos sudėtyje.
Nikolajus turėjo juvelyrinių dirbinių įmonę, aš buvau jos direktorė. Mes sukūrėme papuošalų kolekciją su ukrainietiškais raštais.
– Vis dėlto jūsų vyras daug bendravo su rytinėje Ukrainoje valdžią užėmusiais žmonėmis.
– Jis buvo savo miesto pilietis. Taip, mieste susiklostė tokia padėtis.
Aš nežinau, ar iš jo reikalavo pinigų, ar prašė pagalbos.
Bet į mitingus jis nevaikščiojo, iš jo lūpų negirdėjau kraštutinai radikalių pareiškimų.
Jis gyveno stengdamasis sukurti kiek galima saugesnę aplinką savo šeimai ir įmonių darbuotojams.
– Tačiau saugu nebuvo, Pietryčių Ukrainoje ėmė siautėti ginkluotų samdinių gaujos.
– Iš pradžių mūsų mieste prasidėjo judėjimas, kurio atstovai pasisakė už Ukrainos liberalizavimą. O po to prasidėjo griovimas.
Mano vyras norėjo gyventi Ukrainoje. Mes juk nepersikėlėme į Rusiją. Mūsų vaikai mokėsi ukrainiečių mokyklose – troškome, kad jie ir toliau būtų Ukrainos piliečiai.
Karas – kaip iš siaubo filmo
– Luhanske liko jūsų bičiulių. Kaip jie ten gyvena?
– Ten nėra elektros, dujų, vandens. Žmonės maitinasi tuo, ką užsiaugino soduose ir daržuose.
Miestiečiai glaudžiasi rūsiuose. Telefono ryšys veikia tik maždaug valandą per parą, dažniausiai – naktį.
Žmonės, kurie ten liko, negali išvykti. Tai ne tik pavojinga, bet ir brangu – taksistai rizikuoja tik už didelius pinigus.
Yra sergančių senų žmonių, kurių negalima niekur gabenti. Yra ir tokių, kurie neturi kur važiuoti.
Rusijos miesto Rostovo traukinių stotyje mačiau ant lagaminų sėdinčias pabėgėlių šeimas. Atvežti iš Pietryčių Ukrainos jie nežino, kur toliau vykti.
Todėl likusieji Luhanske mano, kad geriau kaip nors išgyventi savo namuose nei be pinigų atsidurti svetimame lauke.
Šis karas – kaip siaubo filmas. Žmonės laukė autobuso stotelėje. Į ją pataikė bomba. Aplink – pilna lavonų.
Tai didelių politikų karas, o kenčia jame paprasti žmonės.
Maniau, kad ukrainiečiai nekariaus – tik šautuvais pamojuos, po to išgers degtinės ir išsivaikščios. O dabar tokia neapykanta įžiebta. Kodėl?
Ten dabar nėra jokios valdžios. Mūsų draugai ketino savo turtą išvežti. Jų mašiną sustabdė, juos įgrūdo į rūsį, o mašiną su daiktais atėmė.
– Jūs tikitės sugrįžti į Luhanską?
– Labai viliuosi. Ten liko mūsų butas, anytos namas. Taip pat ten mano vyras – aš turiu būti šalia. Kiekvieną vakarą prašau jo atleidimo, kad nesu šalia.
Todėl, kai tik bus saugu grįžti, mes grįšime pas jį.
Patiko tvarka ir grožis
– Jūs pati esate iš Rusijos?
– Aš gimiau Rusijoje. Kai man buvo dveji metai, tėvai persikėlė į Ukrainą. Mano tėvas – iš Rusijos, o motina gimusi Ukrainoje. Visą gyvenimą gyvenau Luhanske.
Mano vyras gimė 40 kilometrų už Luhansko. Jį vadiname rusišku Nikolajaus vardu, nes čia gyvena rusakalbiai.
Mane stebino, kad žmogus, kilęs iš paprastos šachtininkų šeimos, taip mėgo grožį. Nikolajus reikalavo, kad ir namuose būtų tvarka, visi daiktai – savo vietose.
Už savo pinigus prie gamyklos jis pastatė autobusų stotelę iš raudono plastiko su belaidžiu internetu. Jis parėmė vaikinų muzikos grupę, balalaikomis grojančią šiuolaikinius kūrinius. Nežinau, kur jie dabar – Kijeve ar Maskvoje, bet skambino ir pareiškė užuojautą.
– Ar jūsų vyras turėjo varžovų vietos valdžioje?
– Jis draugiškai bendravo su tais, kurie taip pat norėjo mero posto.
– Jis palaikė ryšius su separatistais?
– Juos mes vadiname pašauktiniais. Jie yra įrengę postus, kad neįleistų Ukrainos kariuomenės.
Nei iš pašauktinių pajėgų, nei iš Ukrainos kariuomenės Nikolajus pretenzijų nesulaukė. Jis nei vienų, nei kitų nevadino blogais. Jis turėjo savo viziją.
Priėmimo neskubėjo rengti
– Kaip jūsų vyras tapo Lietuvos garbės konsulu?
– Tapti garbės konsulu jį pakvietė dar 2011 metais. Visi reikalingi dokumentai buvo atiduoti. Jis važiavo į jūsų ambasadą, rėmė dailininkus ir kažkokį filmą.
O šių metų birželį Nikolajus nuvažiavo į jūsų šalies ambasadą ir jam įteikė dokumentus, kad paskirtas garbės konsulu.
Bet to mes garsiai neskelbėme – laukėme, kol konfliktas nurims, ir tik tada ketinome surengti priėmimą.
Šio vardo jam reikėjo ne dėl garbės. Jam nesvarbu buvo apdovanojimai, nors jų jau turėjo. 2008 ir 2011 metais jį apdovanojo Ukrainos ypatingų situacijų ministerija.
– Kas jums pareiškė užuojautą?
– Oficialiai tik Lietuva. Man paskambino ambasados sekretorė.
O iš Ukrainos valdžios nei užuojautos, nei pagalbos nesulaukiau.
Našlei padėjo vyro draugai
– Jūsų šeima gyveno gerai?
– Juodųjų ikrų nevalgėme, bet ir nebadavome. Galėjome kartą per metus išvykti atostogų.
Mūsų būstas buvo geras. Į jį įsikraustėme prieš ketverius metus, nors aš ne visus šviestuvus spėjau nupirkti. Mums patiko geri, kokybiški, bet ne auksiniai daiktai.
– O iš ko dabar gyvenate?
– Kai Nikolajus dingo ir buvo neaišku, kaip reikės toliau gyventi, padėjo draugai. Manau, kad tai jis man per savo žmones padeda. Jis nepalieka manęs vienos.
– Koks likimas laukia Luhanske likusių jo įmonių?
– Aš nenoriu nieko parduoti. Noriu, kad tai, ką jis sukūrė, toliau veiktų. Aš privalau pabaigti tai, ko nespėjo jis.
Tikiuosi, kad vyriausias sūnus perims jo verslą, jis jau matė, kaip tėvas dirbo.
Kol kas viskas uždaryta. Turiu viltį, kad neišvogs staklių ir kitos brangios įrangos. O jos yra daug priešgaisrinės signalizacijos įrangą gaminančioje įmonėje, juvelyrinių gaminių įmonėje ir didžiulėje gamykloje „Nabat“, kuri gamino gaisrinių mašinų rankoves.
– Į kokias užsienio šalis buvo tiekiama jo gamyklos produkcija?
– Į Baltarusiją, Rusiją. Tose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse jo produkcija techniškai tinka.
Žmogžudystė – užsakyta?
– Ar jūsų vyras buvo sulaukęs grasinimų?
– Mes abu žinojome, kad jam niekas negresia. Nikolajus sakydavo: „Aš gyvensiu iki šimto metų.“
Jis buvo stiprus, griežtas, bet niekada jėga neįrodinėjo savo teisybės. Nikolajus manė, jog visus konfliktus galima išspręsti taikiai.
– Ar jūs sieksite išsiaiškinti, kas nužudė jūsų vyrą?
– Tikiuosi, kad vyrukai, kurie jo ieškojo, nenuleis rankų.
Jei Nikolajų būtų sulaikę kaip verslininką, būtų reikalavę išpirkos. Mes negavome apie tai žinių.
Manau, kad tai – užsakyta žmogžudystė.
– Ar jūs nebijote?
– Bijau, nes vaikams dabar esu vienintelė. Anksčiau nebijodavau kur nors nuvažiuoti, pati sėsti prie vairo. O dabar panikuoju.
Turiu savo vaikams atstoti ir motiną, ir tėvą.
Po mirties – apdovanojimas iš Lietuvos
* Lietuvos užsienio reikalų ministerija po mirties M.Zelenecą apdovanojo garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
* Šis apdovanojimas skirtas už Lietuvos ir Ukrainos dvišalių santykių puoselėjimą, aktyvų darbą stiprinant dvišalį bendradarbiavimą.
* Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl M.Zeleneco mirties pareiškė užuojautą jo artimiesiems.
* Po to užuojautą dėl Lietuvos garbės konsulo žūties pareiškė JAV valstybės departamentas, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai, kiti aukšti pareigūnai.
