Devintasis Augusto gimtadienis buvo neįprastas. Jį berniukas sutiko gimtinėje, kurios net neprisimena, – vaikui nebuvo ir dvejų, kai jį iš Lietuvos išsivežė įtėviai švedai. O didžiausia dovana jam tapo susitikimas su dvylikamečiu broliu Linu, gyvenančiu Italijoje, ir vienuolikamete seserimi, likusia Lietuvoje. Augustas jų niekada nebuvo matęs.
Augusto ir dešimtmečio jo brolio Nilso įtėvis švedas Runo (45 m.) keturis vaikus ir jų įtėvius vadina didele tarptautine šeima. Jis su žmona Camilla (46 m.) pasirūpino, kad visi įtėviai pažinotų vienas kitą. Šeimos nuolat bendrauja ir tariasi dėl vaikų susitikimo.
Pirmasis vaikų pasimatymas po septynerių metų pertraukos buvo itin paprastas. Vienas kitą jie pamatė prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje. „Užteko vienos sekundės, kad jie pradėtų žaisti kartu. Iškart pajuto tarpusavio ryšį“, – pasakojo Augusto ir Nilso įmotė Camilla.
Ji pastebėjo, kad ypač laimingas buvo vyriausias brolis Linas.
Nors į Italiją Linas išvyko būdamas šešerių, jam jau daug kas išsitrynė iš atminties. „Prisimenu, kad labai mažas buvau užlipęs ant Gedimino kalno. Prisimenu globėjų šeimą, kurioje gyvenau Lietuvoje. Ir labai mažai prisimenu savo seserį ir brolius“, – itališkai pasakojo dvylikametis.
Lietuviškai jis moka tik pasisveikinti ir padėkoti, bet ir šiuos žodžius paauglys jau taria su akcentu.
„Labai laukiau to susitikimo ir labai jaudinausi. Nors ne viską pavyko išsakyti žodžiais, mes gražiai pabendravome“, – puikiai nusiteikęs pasakojo Linas, kurį į Lietuvą atlydėjo įtėviai Mario (53 m.) ir Maria (48 m.) bei įseserė Sara (18 m.).
Italų pora tikino, kad jų gyvenime atsiradus Linui šeima tapo darnesnė, visavertiškesnė. „Jei būtume jaunesni, įsivaikintume ir daugiau vaikų“, – patikino italė iš Kalabrijos regiono.
Kodėl italų pora, jau auginanti dukterį Sarą, troško priglausti svetimą vaiką? Dar būdami sužadėtiniai jie dažnai kalbėdavo, kad reikėtų įsivaikinti vieną ar kelis vaikus.
Pora svajojo turėti mažiausiai keturis vaikus. Tačiau moteris patyrė vaisingumo problemų – likimas šeimai dovanojo vienintelę dukterį.
„Mūsų duktė nuo mažens turėjo nemažai rūpesčių dėl sveikatos, tad mintį apie įsivaikinimą kuriam laikui paslėpiau tolimesnėse sielos kertėse. Bet kai mūsų miestelyje susipažinau su pora, auginančia įvaikį, ir vėl pajutau tą troškimą. Su vyru ėmėmės visų būtinų procedūrų“, – kalbėjo Maria.
Psichologas, pažinojęs Lietuvos įvaikinimo tarnybos darbuotojus, pasiūlė įsivaikinti lietuvių tautybės vaiką.
„Susisiekėme su Lietuvos įvaikinimo tarnyba. Mums nebuvo leista pasirinkti vaiko – gaudavome tik informaciją apie vieną ar kitą. Iš pradžių norėjome įsivaikinti du vaikus, tačiau mums pasiūlydavo vieną sveiką, o kitą – labai ligotą. Augindami ligotą Sarą nenorėjome dar labiau apsunkinti savo padėties. O kai gavome informaciją apie Liną, jo nuotrauką, iškart nutarėme atvykti į Lietuvą ir su juo susipažinti“, – pasakojo Maria.
Linas, tuomet šešiametis, augo globėjų šeimoje. Berniuko ir būsimų įtėvių susitikimas buvo labai šiltas. Ir vieni, ir kiti pajuto artumą.
„Linas iškart mane pavadino mama, o mes jį priėmėme kaip sūnų“, – džiaugdamasi kalbėjo Maria. Su vyru ji niekada nesvarstė, kad gal iš pradžių būti tik globėjais ir patikrinti, ar užsimegs glaudus ryšys su vaiku.
„Aš esu prieraišus žmogus ir tikrai niekam negalėčiau to vaiko atiduoti. Todėl norėjome kuo greičiau Liną įvaikinti, kad jis būtų tiktai mūsų“, – sakė italė.
Nuoširdiems santykiams kalbos barjeras netrukdė. Iš pradžių Linas su įtėviais bei įsesere bendravo gestais, bet labai greitai išmoko itališkai.
Ar sutuoktiniai nesibaimino, kad laikui bėgant gali išryškėti kultūriniai skirtumai, ydos, kurios trukdytų šeimos harmonijai?
„Globėjų šeima labai gerai išauklėjo Liną. Jis pagarbiai elgiasi su artimaisiais ir šalia esančiais žmonėms. Kita vertus, mums nieko netrūksta, galime sudaryti jam sąlygas augti geru žmogumi. Vaikus stengiamės auklėti vienodai. Tai, ką turi vienas, turi ir kitas. Ir atvirkščiai.
Su Linu per visus šiuos metus neturėjome didelių problemų. Jis nėra išpaikintas“, – kalbėjo Maria.
Kol augo globėjų šeimoje, Linas nebuvo lepinamas dėmesiu. Didesnieji vaikai turėjo rūpintis mažaisiais, dirbti įvairius ūkio darbus.
Ypač ryškiai Linas prisimena dieną, kai pirmą kartą peržengė savo naujųjų namų slenkstį.
„Tądien, kai išskridome į Italiją, buvo mano gimtadienis. Grįžę atidarėme namų duris, uždegėme šviesą, ir išgirdau, kaip didžiulis būrys žmonių itališkai šaukia: „Su gimtadieniu!“ Išsigandau ir išlėkiau į gatvę. Buvau parvestas į namus, ten buvo susirinkę giminės, kaimynai, draugai – visi norėjo su manimi susipažinti. Svetainė buvo išpuošta balionais, ryškiais plakatais, stalas nukrautas įvairiais skanėstais. Tai man buvo netikėta – nebuvau to patyręs“, – pasakojo Linas.
Jam teko priprasti prie daugybės naujovių. Prie didelio namo, erdvaus kambario, kuriuo pasidalijo su įsesere, prie gražių daiktų, kalnų, kurių anksčiau nebuvo matęs, prie gardžių picų ir makaronų su padažais, nuoširdaus rūpinimosi ir meilės, kurios kažkada labai trūko.
Maria tikino, kad niekada nedraus Linui bendrauti su savo broliais ir seserimi: „Aš manau, kad dabar Lino šeima esame mes. Bet jis turi ir kitą šeimą, kurios neturėtų užmiršti. Mes jam pažadėjome, kad padėsime palaikyti ryšį su broliais ir seserimi.“
Italai įtėviai nedraudžia Linui susitikti ir su savo biologine motina. Tačiau tai girdėdamas paauglys papurtė galvą ir ištarė: „Ne.“
Susitikti su savo biologine motina vaikams nedraus ir švedų šeima, kurioje auga Augustas ir Nilsas. Broliai netgi žino jos pavardę, gimimo metus.
Svetimus vaikus Camilla ir Runo įsivaikino negalėdama susilaukti savų. Nepadėjo nė pagalbinio apvaisinimo metodai.
Po procedūrų ketverius ar penkerius metus pora tikėjosi stebuklo, delsė įsivaikinti. Koją jiems kišo baimė, kad norėdami svetimo vaiko jie įklimps į popierizmo klampynę.
O kai galiausiai ėmėsi įvaikinimo procedūros, pasirodė, kad ji nėra tokia sudėtinga. „Jei ko nors ir gailimės, tai tik to, kad taip ilgai delsėme“, – tvirtino Runo.
Būsimi įtėviai lankė mokymus, institucijos tikrino, ar jie sveiki, uždirba pakankamai pinigų, ar nėra nusikaltę. Kai reikėjo pasirinkti šalį, iš kurios paimti auginti vaiką, švedai ėmė dairytis į artimiausias valstybes. Lietuva jiems patiko labiausiai.
Dauguma įvaikintų mažylių Švedijoje – iš Kinijos. Ši šalis sugriežtino įvaikinimo taisykles, todėl dabar švedams daug sunkiau įsivaikinti mažylį iš Kinijos.
Ne Kiniją, o Lietuvą švedų pora pasirinko dėl praktiškos priežasties: Camilla bijo skristi. O Lietuva – arti ir įvaikiai galės dažnai į ją grįžti.
2004 metų rugpjūtį jie pradėjo pildyti dokumentus Švedijoje. O kitais metais per Kalėdas gavo pasiūlymą iš Lietuvos – vaiko nuotrauką, vaizdo įrašą ir sveikatos dosjė. „Tai buvo Nilsas“, – šypsojosi berniuko įtėvis. Šis pasiūlymas jiems buvo lyg Kalėdų dovana.
Užsienio piliečiai Lietuvoje gali įsivaikinti tik specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Nilsas buvo vienas tokių.
„Jis augo kūdikių namuose, galbūt todėl jo vystymasis buvo atsilikęs“, – pasakojo Camilla. Šeimos gydytojas, pamatęs berniuko nuotrauką, vaizdo įrašą ir sveikatos dosjė, patikino šeimą, kad vaikui viskas gerai.
Vėliau jo žodžiai pasitvirtino – pradėjęs gyventi su įtėviais Nilsas pasivijo bendraamžius. Dabar jo sveikata gera, nėra jokių atsilikimo požymių, mokykloje jam sekasi puikiai.
Likus kelioms savaitėms iki pirmosios Nilso kelionės į Švediją įtėviai sužinojo apie jaunesnį jo broliuką, augantį tuose pačiuose kūdikių namuose. Švedams, norėjusiems dviejų vaikų, buvo pasiūlyta įsivaikinti ir jį.
Nilsą į naujus namus įtėviai atsivežė beveik dvejų. Po pusantrų metų į švedų šeimą įsiliejo ir Augustas. Įtėviai, suteikdami įvaikiams savo pavardę, davė ir švediškus vardus. Jų namuose iki šiol yra lietuviškos juostos su išaustais lietuviškais berniukų vardais.
Apie Lietuvą broliams byloja namuose laikomi Velykų kiaušiniai, keraminiai angeliukai ir dar keli mažmožiai iš jų gimtinės. Šeima pažįsta ir daugiau porų, kurių įvaikiai – iš Lietuvos. Vienas jų – geriausias Augusto draugas, juodu mokosi toje pačioje klasėje.
Broliai žino, kad yra įvaikinti. Nuo pat pirmųjų dienų įtėviai jiems rodydavo nuotraukas ir vaizdo įrašus iš kūdikių namų.
„Švedijoje neslepiame tokių dalykų. Svarbu, kad jie žinotų savo istoriją. Nenorime, kad sulaukę aštuoniolikos jie patirtų šoką“, – aiškino Camilla.
Patys berniukai net neatsimena Lietuvos. Jie niekada nėra matę savo biologinės motinos – ji paliko kūdikius dar ligoninėje, vos pagimdžiusi.
„Kai sakome berniukams, kad jie turi biologinę mamą, jiems tai – nieko nereiškianti sąvoka. Jie įsitikinę, kad gimė iš Camillos įsčių“, – sakė Runo.
„Mes jiems – tikrieji tėvai“, – pritarė Camilla.
