Juokiasi, kai šuo kutena ausį
Nuo kūdikystės negirdintis ir kalbėti negalintis 26 metų Darius Kaušakys, tik nuvykęs į šunų prieglaudą Kaimiškyje, Panevėžio rajone, skuba prie būdos, kurioje tūno keturkojis sargas.
Kiti šunys voljeruose irgi kaipmat sujunda: ima lyg pašėlę vizginti uodegomis, amsėti, loti.
Globėjas eina prie kiekvieno ir juos glosto.
Atrakinęs prieglaudos patalpų duris, D.Kaušakys vieną po kito į rankas ima mažus šuniukus, didžiuosius išveda parodyti į lauką, bučiuoja ir juokiasi, kai amsis liežuviu jam kutena ausį.
Belieka iš šalies su šypsena stebėti beveik metus besitęsiančią kurčnebylio ir keliasdešimties šunų draugystę.
Svetimam priėjus prie voljero, vaikinas pagrūmoja pirštu. Suprask, augintinis piktas ir jo nereikia erzinti. Kadaise ir jam šuo buvo gnybtelėjęs dantimis.
Prieglaudoje lankėmės apie 20 minučių. Grįžtant D.Kaušakys apgailestauja, kad neteko ilgiau pabūti, bet iš karto po šio susitikimo panevėžietis išskuba padėti savanorei Loretai, irgi besirūpinančiai prieglaudos šunimis.
Vieta, kur gerai jaučiasi
Vaikino savanorystė prasidėjo praėjusį rudenį, kai jis su 6 metais vyresne seserimi Danguole Kaušakyte užsuko į „Cido“ arenoje vykusį gyvūnų globos namų gyventojų pristatymą.
Mergina, išvydusi žibančias brolio akis, priėjo prie globos namų vadovės Rūtos Liberienės paklausti, galbūt jiems reikia dar vieno savanorio. Šis susitikimas kurčnebyliui buvo lemtingas – dabar į Kaimiškį jis skuba kone kiekvieną dieną.
Iš pradžių D.Kaušakytė baiminosi, kad broliui nebus kaip nuvykti į prieglaudą, tačiau čia jau dirbę savanoriai Justinas ir Loreta pavėžėja jį savo automobiliais.
„Jeigu tik kokią dieną ar dvi Darius neapsilanko Kaimiškyje, tuoj ima baimintis, kad šunys gali likti be maisto ar be vandens. Tuomet raminu, kad ir be jo yra kam pasirūpinti augintiniais“, – pasakojo D.Kaušakytė.
Mergina negali atsidžiaugti, kad pagaliau jos brolis rado vietą, kur jam iš tiesų gera būti ir kur vyksta lyg į antrus savo namus.
Išgąsdino klausos aparatas
D.Kaušakytė svarsto, kad kurčnebylystė broliui galėjo išsivystyti kaip komplikacija, kai vos trijų savaičių kūdikį gydytojai kelis kartus guldė ant operacinio stalo.
Kūdikiui augant, tėvai sunerimo, kad pusės metų vaikas nereaguoja į barškučio skleidžiamus garsus, artimųjų balsus. Gydytojai patvirtino baisius įtarimus, kad Darius negirdės ir nekalbės.
Viena D.Kaušakio ausis yra kaulinė, be jokio nervo, kita gaudo tik labai stiprius garsus.
Būtent į šią ausį tėvai sūnui buvo įdėję klausos aparatą. Tačiau aparatas buvo greičiausiai nesureguliuotas, ir garsai Darių ne pradžiugino, o išgąsdino.
Berniukas ėmė plėšti svetimkūnį iš ausies ir nuo to karto užsispyrė: klausos aparato jis daugiau nebesidės.
Tėvai nuvedė Darių į darželį prie Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos.
Šioje mokykloje jis baigė dešimt klasių.
Nė vienas iš D.Kaušakio šeimos narių nemokėjo gestų kalbos. „Bet tai nebuvo mums iššūkis – visko išmokome savaime“, – pasakojo sesuo.
Močiutė mokėdavo parodyti, kokį sumuštinį jis turi jai sutepti: paplodavo delnais – tai reiškė duoną, pirštais per delną perbraukdavo, vadinasi, užtepti sviesto, o keturkampę formą ore piešdavo primindama, kad nepamirštų uždėti sūrio.
Prarado tėvus ir močiutę
Kai D.Kaušakiui buvo 5 metai, mirė jo 41-erių tėvas. Po metų šalia jo atgulė ir mama. Abu juos pražudė tas pats likimo kirtis – miokardo infarktas.
Negana to, būdamas trylikos, Darius atsisveikino ir su jį bei seserį auginusia močiute. Tuomet vaikai liko su mamos seserimi, teta Palma. Iki šiol jie glaudžiasi po vienu stogu.
Į šeimą po truputį įeina ir svečiuose dažnai pasirodanti D.Kaušakio draugė Justina. Jaunuoliai susipažino kurčiųjų mokykloje ir draugauja trečius metus.
Šiuo metu Justina mokosi floristės amato Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinėje mokykloje.
Paklaustas, ar nepamiršta palepinti savo būsimos floristės gėlėmis, D.Kaušakys garsiai juokiasi ir išraiškingai gestais aiškina, kad draugės per daug nelepina, bet tam tikromis progomis gėlių ji tikrai sulaukia.
Vaikinas šypsodamasis delnus priglaudžia prie širdies ir švelniai patrina. Taip jis parodo jam gražiausią žodį – „meilė“.
Vibracija atstoja muziką
Specialybę technologinėje mokykloje įgijo ir Darius – čia jis baigė virėjo mokslus. Iš pradžių troškęs dirbti picerijoje ir kepti plonapades picas, vėliau vaikinas persigalvojo pamatęs, kad šis darbas jam per sunkus ir labai monotoniškas.
Dar mokydamasis virėjo amato, D.Kaušakys gaudavo stipendiją. Pinigus taupė tol, kol galėjo išpildyti savo svajonę – nusipirkti veidrodinį fotoaparatą.
Bet vaikinas turi ir kitą pomėgį – šokius. Gal kas ir stebėsis, kaip kurčias žmogus geba judėti sambos, čia-čia, valso šokių ritmu negirdėdamas muzikos, tačiau čia slypi viena paslaptis: vietoje muzikos D.Kaušakys jaučia nuo jos sklindančią vibraciją grindyse ir taip pagauna ritmą. Ši vibracija ir yra jo muzika.
Tačiau paklaustas, ką labiausiai pasaulyje norėtų išgirsti, D.Kaušakys neabejodamas atsako, kad tą vibraciją grindyse jis norėtų paversti muzika ausyse.
Vaikinas mėgsta ir keliauti. Su Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro nariais aplankė Graikiją, Lenkiją, Baltarusiją, Estiją. Kurčnebylystė nesutrukdė susirasti draugų visame pasaulyje, su jais bendrauja internetu.
