Prisimins duonos kvapą
Panevėžio ramioje gatvelėje šalia pušyno gyvenantys 42 metų Rūta ir 45-erių Renaldas Taučikai bei dvi jų dukros nebeįsivaizduoja savo kasdienybės be folkloro, be dainų ir šokių, festivalių, pačių keptos duonos, vegetariškų patiekalų.
„Tai mūsų gyvenimo būdas. Aš duonos beveik nevalgau, paprastai išdalijame ją draugams, bet tikiuosi, kad ir Jorė, ir mažoji Ūla suaugusios prisimins, kaip rytą prabudus namuose kvepėdavo kepama duona“, – kalbėjo R.Taučikienė.
Ant lubų kaba ir jau retai kieno išsaugojamas vestuvinis atributas – Taučikų tuoktuvių sodas.
Folkloro kolektyve susipažinę ir iki šiol „Pulkelio“ ansamblyje dalyvaujantys panevėžiečiai papasakojo apie tai, kaip jų tėvai, seneliai, netgi garsus kanklininkas proprosenelis perdavė jiems meilę muzikai, o dabar jie patys tas pačias vertybes skiepija dukroms – 14-metei Jorei ir 7 metų Ūlai.
Šokti ansamblyje – jėga
– Ar sunku suderinti darbą su saviveikla – vaikščioti į repeticijas, vykti į koncertus, festivalius? Juk reikia spėti pasirūpinti ir dukromis.
R.Taučikienė: Saviveikla – tai ne pragyvenimo šaltinis, ne darbas, o laisvalaikis. Aš dirbu miesto ekologe, Renaldas – inžinierius, bet suspėjame nuvažiuoti ir į festivalius. Tai deriname iš anksto – žinodami, kokiame renginyje dalyvaus mūsų ansamblis, imame atostogas.
Šiemet Dainų šventė irgi vyko darbo dieną – penktadienį, todėl iš anksto planavome atostogas kaip tik šituo laiku. Taip pat ir festivaliui „Tek saulužė ant maračių“ (žemaitiškai – marių) Nidoje. Po festivalio dar likome ir Joninėms. Mūsų šeimai tai poilsis, pramoga.
Taip daro ir kiti ansamblio nariai, nes daugelis – dirbantys.
Su Renaldu ansamblyje dainuojame, šokame ir grojame. Jorė kurį laiką nedalyvavo, nes rengėsi egzaminams, o šiemet baigė muzikos mokyklą – groja kanklėmis.
Mums ramiau, kai dukros – su mumis kartu, nors Ūla kol kas ansamblyje daugiau laksto, dūksta, jai labai patinka šokti.
Jorė: Man patinka ir groti, ir dainuoti, bet šokti – ne.
R.Taučikienė: O man kaip tik – šokti yra jėga. Jei nešokame, tai ir repeticijos lyg visai nebuvę. Šokis – tai puiki nuotaika, mankšta. Ir žmonės moka liaudiškus šokius. Būna, kad kartu šoka visa aikštė. Juokiamės prisimindami, kaip Šiauliuose žmonės stebėjosi, esą festivalis – kaip kokia sekta: muzikantai groja, o visi susirinkusieji šoka, ir dar vienodai!
R.Taučikas: Per repeticijas merginų būna paprastai daugiau. Todėl parepetuoja kelios poros, po to merginos keičiasi. Taip per vakarą pasikeičia apie tris šokėjas.
Vyrą jau buvo nusižiūrėjusi
– Seniai dalyvaujate saviveikloje, gal per ją ir susipažinote?
R.Taučikienė: Ansamblis mums – kaip šeima. Jis susikūrė prieš 14 metų, Jorei tuomet buvo 10 mėnesių. Iki tol dalyvavau kitame folkloro kolektyve nuo pat Atgimimo.
Taip susipažinome ir su Renaldu. Man buvo 22 metai, jis šiek tiek vyresnis. Tiesa, Renaldą jau anksčiau buvau nusižiūrėjusi Laisvės aikštėje.
R.Taučikas: O aš Rūtą pastebėjau atėjęs į ansamblį. Po 3 metų susituokėme, ir spalį bus jau 17 metų, kai mes kartu.
R.Taučikienė: Šeima – net ne loterija, o darbas. Skiriasi moters ir vyro psichologija, reikia išmokti tolerancijos, aukoti savo interesus, pasiskirstyti pareigomis ir jas vykdyti. Kiekvienas atėjome su savo tėvų šeimos kultūra, supratimu, tradicijomis.
Folkloras užgesina konfliktus
– Jus vienijantis atramos taškas – folkloras. Kas būtų, jei vienas norėtų dalyvauti saviveikloje, o kitas – ne?
R.Taučikas: Būtų konfliktas. Arba vienas jaustų nuoskaudą, kad teko nusileisti, ir reikalautų: dabar tu man leisk. Vyras veržtųsi į krepšinį, žmona norėtų likti namuose.
Taip ir sėdėtų namuose susipykę. Mes su Rūta ir dukromis ir laisvalaikį, ir atostogas leidžiame kartu – repeticijos, koncertai, festivaliai.
R.Taučikienė: Didžiausias stresas, kai prieš pasirodymą per pusvalandį reikia pačiai pasiruošti, aprengti vaikus, supinti kaseles, dar aprišti moterims nuometus.
Man kartą nuometą aprišo, ir labai patiko. Pabandžiau aprišti Renaldui – pasisekė. Mokant nėra labai sunku, nors 70 cm pločio nuometas, uždėtas moteriai ant galvos, iš abiejų pusių turi siekti žemę.
Sutuokė kitą šeštadienį
– Judviejų vestuvės greičiausiai vyko pagal senovines tradicijas?
R.Taučikienė: Tuo metu gyvenome Utenoje. Mišių vykdavome pas Tėvą Stanislovą į Paberžę. Renaldas jį paprašė, gal galėtų mus sutuokti.
Tėvas Stanislovas klausia: „Kada norite?“ Renaldas sako: „Kitą šeštadienį.“ „Gerai.“
Tad neturėjome laiko vestuvėms ruoštis.
Dailininkė ir draugė Irina Nosova pasiuvo man suknelę, su draugais Vilniuje nusifotografavome, kavinukėje išgėrėme kavos ir išvažiavome tuoktis.
Prašėme Tėvą Stanislovą pažymos apie tuoktuves, bet jis nesuprato, ko dar norime: taigi jo knygose viskas parašyta. Todėl po 2 mėnesių dar ėjome į civilinės metrikacijos skyrių, bet tai jau nebebuvo šventė. Iki šiol prisimename, kaip po ceremonijos su liudininkais valgėme kavinėje silkę rusiškai.
Ne kiekvienas įsilieja
– Taigi jūs – katalikai. Kaip vertinate kitus tikėjimus?
R.Taučikienė: Į pagonybę žiūriu labai palankiai. Jei dukros norėtų tekėti pagal pagoniškus ritualus – pirmyn! Tik dėl amerikietiškų papročių suabejočiau – tai labai jau greitai ir labai lengvai plintanti kultūra.
R.Taučikas: Joks tikėjimas – nei budistų, nei musulmonų – neliepia daryti blogo. Bet viskas klostosi savaime – ne visi užsienietiški papročiai pas mus prigyja. Iš londonų ir barselonų grįžta šeimos Velykoms ir Kalėdoms, bet tikrai nevažiuoja švęsti Helovino.
– Šventes švenčiate su ansamblio nariais?
R.Taučikienė: Tradicija kartu švęsti Naujus metus. Visi paruošia savo trumpą pasirodymą.
Bet ir po, sakykime, Velykų susitariame susiburti. Mūsų dabar
28 žmonės. Šnekamės, kartais dainuojame ar šokame.
R.Taučikas: Paįvairiname teminiais vakarais – susirenkame su kaukėmis. Parengiame kuklias dovanėles, surišame jas, tik virvelės kyšo. Ką ištrauksi – tas ir tavo.
R.Taučikienė: Ansamblyje prigyja ne visi atėjusieji. Šokti ir dainuoti galbūt kiekvienas sugebėtų, bet vieni ateina – ir prigyja, atrodo, jie seniai pažįstami, savi, savaime įsilieja. Kiti nepritampa, ir jiems čia nepatinka.
R.Taučikas: Su kitais draugais susitikti dabar lieka mažiau laiko. Sekmadieniais pasišnekėti reikia su šeima, ilsėtis.
R.Taučikienė: Repetuojame kiekvieną savaitę po 2–3 valandas. Anksčiau tikrai daugiau suspėdavome. Sekmadieniais irgi vyksta festivaliai, šventės.
Stakles suniokojo su visu namu
– Rūta, juk jūsų mama vyresnei panevėžiečių kartai pažįstama. Oną Juospaitienę, garsią anų laikų renginių organizatorę, daugelis atmena. Nors buvo sovietmetis, ji, žiūrėk, jau plyšoja vesdama kokias Užgavėnes Berčiūnuose...
R.Taučikienė: Mama dirbo cukraus fabriko klube, o klubai tuo metu buvo labai aktyvūs.
Mama saviveikla domėjosi nuo pat jaunystės ir mane to mokė – vesdavosi į spektaklius, parodas, miesto šventes. Tėvukas turėjo savo hobį – per dienas garaže remontuodavo automobilius, bet nepykdavo, kad mes išeidavome.
Tėvukas mirė prieš 14 metų – per Jorės pirmąjį gimtadienį, ir dar panašiu paros laiku.
Jis labai mylėjo Jorę – paimdavo ant rankų ir laikydavo kelias valandas. Ji prabusdavo jam ant rankų ir vėl užmigdavo.
Tėčio mama buvo garsi Ramygalos valsčiuje audėja. Kai kitos moterys suklysdavo, nešdavo audinį taisyti mano močiutei, sakydavo, kad jei Juospaitienė nepataisys, tai niekas kitas irgi nesugebės.
Man buvo 7-eri, kai močiutė mirė. Atmintyje išliko kaimiška troba, kambarys, didžiulės staklės ir pilna prikabinta jos rištų sodų.
Stakles kartu su visu namu nugriovė per melioraciją – tuomet jų niekam nereikėjo.
Dabar toje vietoje – tušti laukai. Buvome nuvažiavę gal prieš 6 metus.
Proprosenelis – garsus kanklininkas
– Renaldai, jūsų giminėje irgi būta folkloro puoselėtojų?
R.Taučikas: Mano proprosenelis Jonas Plepys buvo garsus kanklininkas. Apie jį rašoma knygoje „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai“, nuotraukų yra Biržų muziejuje.
Jis grojo penkiastygėmis kanklėmis, bet su tokiomis nesugrosi sudėtingų melodijų, todėl meistrai instrumentą patobulino.
O tėvukas – didelis šalies patrio-tas, sąjūdininkas. Ir dabar, išėjęs į pensiją, šoka ir dainuoja. Su mama lankė „Atgaivos“ chorą, dabar abu dalyvauja „Pušelės“ ansamblyje, gieda bažnyčiose. Bet atskirai: tėvukas – katalikų, o mama, kilusi iš Biržų krašto, – reformatų.
Reformatų bažnyčioje susirinkusieji gieda visi kartu.
Mes su vaikais irgi nueiname į reformatų bažnytėlę.
Tėvuko svajonės neišpildė
– Ar jums teko mokytis muzikos mokykloje?
R.Taučikas: Aš muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu. Sovietiniais laikais tėvukui atrodė labai gražu, kai per balių kas groja ir dainuoja.
Deja, ši jo svajonė neišsipildė, nes išmokau groti birbyne.
Studijuodamas Kauno technologijos universitete, dalyvavau „Nemuno“ ansamblyje.
Bet dabar birbyne negroju – tai stilizuotas instrumentas, o mūsų „Pulkelio“ ansamblis atspindi XIX a. pab. – XX a. pradžios kultūrą.
Kartais paimu birbynę, bet ,norint gerai groti bet kokiu instrumentu, reikia tai daryti nuolat, kitaip atpranta, sustingsta pirštai.
R.Taučikienė: Aš mokiausi groti pianinu privačiai, muzikos mokyklos nelankiau.
R.Taučikas: Muzikos mokykla duoda tik papildomą išsilavinimą. Nereikia siekti vien tik pažymėjimo, kad kažką baigei, – popierius dar nereiškia, jog tapsi muzikantu.
– O kokiais instrumentais groja dukros?
Jorė: Aš iš pradžių mokiausi groti fleita, bet po to susidomėjau kanklėmis, o dabar labai džiaugiuosi patekusi į dailės mokyklą.
R.Taučikienė: Ūla pamatė smuiką ir pasakė: „Aš noriu šituo groti.“
Dukroms mėsos nedraudžia
– Užsiminėte, kad visai nevalgote mėsos. Dukros – taip pat? Kodėl tapote vegetarais?
R.Taučikienė: Mūsų namuose mėsos nebėra jau 3 metus. Prieš porą metų neliko sviesto, grietinės, žuvies.
Į arbatą dedame ne cukrų, o medų arba visai nieko nededame, kad justume tikrą arbatžolių skonį.
Dukroms mėsos nedraudžiame – jos gali svečiuose ar mokykloje valgyti ir mėsos patiekalus.
Ūla darželyje atsisako kotletų, bet karbonadus valgo – jai skanu.
Nuo muzikos siela praturtėja
Palmyra Taučikienė, Renaldo motina, papasakojo, kad sūnui instrumento detalę vežė net iš Maskvos:
Visą gyvenimą troškau kur nors dalyvauti, dainavau chore jau mokykloje. Vyras Jonas – tikras dzūkas, o dzūkai beveik visi dainingi. Norėjau, kad ir vaikai linktų prie muzikos.
Renaldas į muzikos mokyklą nuėjo paskui seserį. Ji grojo kanklėmis, o Renaldas mokėsi groti birbyne.
Bet sovietmečiu pas mus nebūdavo pirkti toms birbynėms liežuvėlių.
Kartą išvykau komandiruotėn į Maskvą. Nuėjau į parduotuvę ieškoti birbynės liežuvėlio.
Rusiškai išverčiau terminą pažodžiui, pardavėjai nesupranta, ko aš noriu. Pradėjau aiškinti, kad tai birbynės detalė, ir pagaliau rusai susigaudė, ko man reikia.
Taip parvežiau Renaldui birbynės liežuvėlį net iš Maskvos, kad tik jis mokytųsi, tobulėtų.
Renaldui nereikėdavo priminti, kad laikas mokytis. Mokytojas jam vis dėlto patarė rinktis rimtesnę profesiją, o muziką pasilikti kaip atgaivą sielai.
Džiaugiuosi, kad sūnaus šeima neužsidaro namuose ir negyvena vien tik rūpesčiais ir darbu. Nuo muzikos siela praturtėja.
Mama gimdė grojant armonikoms
Ona Juospaitienė, Rūtos motina, sakė, kad meilę kultūrai reikia skiepyti dar ant rankų laikomam vaikui:
Meilė kultūrai ateina per genus, bet ją reikia puoselėti ir lavinti.
Vaikas jau turi gimti girdėdamas muziką, ir nebūtinai folklorą. Aš labiau linkstu į klasiką.
Buvau labai judri mergaitė, nebuvo medžio, į kurį nebūčiau įsikorusi. Kaimynės mamai sakydavo: „Tas tavo vaikas sava smerčia nemirs.“ O mama joms atsakydavo: „Ko jūs norit – taigi, kai aš gimdžiau, jos tėvas ir senelis armonikomis grojo.“
Mama mirė 93 metų – sveiko proto ir gyvybinga, iki paskutinės akimirkos jai reikėjo liaudiškos dainos. Aš taip pat juokiuosi: ir karste gulėsiu, bet viduje vis vien kirbės, kad mums reikia muzikos.
Rūtą į renginius vesdavausi jau nuo 1 metų. Būdavo, pasodinu pirmoje eilėje ir nuo scenos vis žiūriu, ar nenuvirto. Vyras sekmadieniais ją vesdavo į parodas.
Taip pat elgiasi ir Rūta su Renaldu. Jorė užaugo ansamblyje. Dar nemokėjo vaikščioti, o ją jau veždavosi į repeticijas. Ten porą valandų praropinėdavo. Po to paimdavo už pažastų kaip kokią varlę iš mašinos ir nešdavo į vonią – purvina būdavo, net baisu.
Vestų renginių – vakaronių, švenčių, vestuvių – begalės, bet dar negaliu ir be floristikos, poezija verčia griebtis plunksnos.
