Čia susirinks visi jų įkurto teniso klubo „Aptarimas“ nariai – Darius Gudelis, Edmundas Jakilaitis, Laurynas Šeškus, Jogaila Morkūnas, Andrius Tapinas, Tomas Langvinis, Darius Tarasevičius.
Jiems Gintaras išliks amžinai jaunas. Visada geranoriškas, rūpestingas ir besišypsantis savo nuolatine švelnia šypsena, su kuria ir iškeliavo amžinybėn.
Skaitykite interviu su G.Ruplėnu bičiuliu D.Gudeliu - verslininkas „Lietuvos rytui“ papasakojo apie paskutines kūrėjo atostogas.
Į Jordaniją skrido ant sparnų
„Į Jordaniją Gintaras veržėsi lyg į Pažadėtąją žemę. Tuos kelis šimtus pasienio metrus tiesiog skrido į tą pusę. O aš vos galėjau pavilkti kojas – staiga jos taip sutino, tiesiog nenorėjo eiti. Kiekvienas savo likimo pasitikti eina skirtingai“, – prabilo 50 metų D.Ruplėnienė, po dviejų mėnesių tylos vyro 50-mečio išvakarėse apsisprendusi duoti išskirtinį interviu „Lietuvos ryto“ skaitytojams.
Tačiau savo likimą Dalia pasitiko anksčiau – prieš 27 metus rugpjūčio 15 dieną, kai po trijų mėnesių pažinties pasakė „taip“ Teisės fakulteto studentui 23 metų Gintarui.
Paveiksle – kelias amžinybėn
Įžengusi į erdvius Ruplėnų namus nejučia nusišypsau – prieškambaryje pasitinka labai tikroviška lokio iškamša. Ne bauginanti, o kažkodėl prajuokinanti – toks tas lokys atrodo geraširdis.
„Gintaras jį sumedžiojo Kanadoje. Daug metų jis buvo prisiekęs medžiotojas, labai taiklus, tad namie valgydavome tik žvėrieną, kurią Gintaras pats norėdavo ir paruošti.
Tas jo noras medžioti buvo gal ir dėl vyriško instinkto – parvilkti šeimai mamutą. Bet daugiau tai buvo būdas pabūti su draugais ir lyg vyriškumo mokykla – kai atsiranda pagarba tam medžiojamam žvėriui“, – paaiškina Dalia, glostydama lokį.
O man ataidi Gintaro žodžiai: „Medžioklė – puiki terapija. Daužosi širdis, gaminasi adrenalinas, o galvoje taip švaru pasidaro. Jokių minčių apie darbą, rūpesčius, tik medžioklė, medžiotojas ir medžiojamas žvėris.“
Dalios šypsena ir linksmi prisiminimai iš Gintaro medžioklių praskaidrina mūsų susitikimo nejaukumą. Atėjau kalbėti apie mirtį, bet jos šiuose namuose nėra – nei juoda juostele perrištos Gintaro nuotraukos, nei spragsinčių žvakių.
Daug šviesos, netgi gyvenimo džiaugsmo ir jaukios Gintaro šypsenos, kuri pasklinda prabėgus 16-metei Marijai – tikrai tėvo kopijai.
Tačiau mano šypsena išblėsta, kai svetainėje akis į akį susiduriu su jau senokai draugų padovanotu paveikslu, kabančiu centrinėje vietoje, – jame tik mažas žmogeliukas, žvelgiantis į priekyje atsivėrusią šviesos pripildytą tuštumą. Ir daugiau nieko.
– Galiu pasakyti, kad Gintaras pagaliau išėjo į šviesą, į tą pasaulį, kurio skausmingai ieškojo ir pagaliau surado. Ir išėjo su šypsena, laimingas, – prabyla Dalia, pamačiusi mano žvilgsnį.
– Per anksti išeiti laimingam, kai tau tik 49-eri, – mėginu paprieštarauti.
– Gintaro išėjimas būtent dabar, matyt, turėjo prasmę. Jis išėjo ją suvokdamas, o mes tai suvoksime bėgant laikui, – atsako moteris, prieš 14 metų viename interviu pasakiusi: „Bijau mirties. Ne tiktai savo, bet ir artimųjų.“
Vestuvės – po trijų mėnesių
– Prieš savaitę jūs jau be Gintaro paminėjote 27-ąsias vestuvių metines. Tuoj – ir Gintaro 50-metis. Ar spėjote pasikalbėti, kokie tie metai buvo jums abiem nuo tada, kai vos dvidešimtmetį perkopę susitikote traukinyje, keliaudami slidinėti į Karpatus?
– Žinote, spėjome. Ir kalbėjomės visai neseniai. Kodėl mes vis dėlto susituokėme? Juk gyvenime po to būta įvairių etapų, net tamsių. Tuomet buvome gal antro kurso studentai – aš istorikė, jis – teisininkas.
Ta pažintis sudaužė visus mano įsitikinimus, kad iki vestuvių būtinai turi praeiti kokie treji metai, privalai pažinti kitą žmogų. O čia – nunešėme pareiškimus po trijų mėnesių!
Atrodo, kad ir nebuvo tokios didelės aistros. Bet mus suvedė gal ir primityvus, bet labai svarbus ryšys – vyro ir moters.
Kai tinka ir to žmogaus kvapas, prisilietimas.
Tai buvo giliausia, kas gali sujungti du žmones. Dar tas Gintaro švelnumas, kuriam aš, dažniausiai racionaliai mąstanti, negalėjau atsispirti.
Ir tai mus išlaikė drauge net juodžiausiais gyvenimo periodais. Apie tai mes spėjome su Gintaru pasikalbėti. Ir spėjau pasakyti, kaip jį myliu.
– Kaip įmanoma ištverti tuos juodžiausius periodus, kad net po jų patvirtintum savo meilę?
– Jei ilgai drauge gyvenanti šeima sako, kad viskas buvo idealu, ji meluoja. Šeima bręsta, kai sprendžiami konfliktai – ir mes juos sprendėme, o ne išsibėgiojome.
Ypač pastarieji metai buvo apsvarstymų laikas. O išsibėgioti galėjome vos gimus Domantui prieš 25 metus. Gyvenimo pradžioje aš buvau ta, kuri laikė visus keturis šeimos kampus. Bet tie skauduliai davė postūmį ir Gintaro, ir mano pokyčiams.
– Jūs sakėte, kad jaunystėje Gintaras buvo labai švelnus, bet atrodė gležnas žmogus, paliekantis rūpesčius žmonai. Mes jį pažįstame kaip be galo gerą, brandų, atsakingą, pareigingą ir nuolat visus savo rūpesčiu apglėbiantį žmogų.
– Mes augome ir keitėmės drauge. Aš gal anuomet atsitraukiau, daviau jam daugiau erdvės. Jis prisiėmė daugiau atsakomybės, tapo mūsų šeimos varikliu, apgaubė mus rūpesčiu.
Ta kaita ir buvo mūsų augimas. Gintaras ypač pasikeitė, kai jam buvo 33–34 metai. Juokiausi, kad nuo tada net jo plaukai ėmė garbanotis.
Neseniai Marija netikėtai mūsų paklausė: „Mama, tėti, ar jūs turėjote meilužių?“
Atsakiau, kad tėtis gyvena gal su šešta moterimi, o aš – su ketvirtu vyru, bet jo dar gerai nepažįstu.
„Kaip čia?“ – nustebo mūsų vaikas. Paaiškinau, kokį kelią su tėvu nuėjome drauge, kol pasiekėme tą brandos laikotarpį.
Aš keičiausi, keitėsi jis, keitėsi požiūris į šeimą. Atsirado supratimas, kad gyvenimas yra akimirka ir ji turi būti mums visiems svarbiausia.
Net į medžioklę Gintarą pastūmėjau aš. Jaučiau, kad jis neturi sau mielos veiklos, nes dar teniso nežaidė. Vis nerasdavo savo vietos.Vieną kartą sodyboje matau – Gintaras sėdi net nekrustelėdamas.
„Tu paklausyk – ten šakelė trakštelėjo, ten paukštelis cyptelėjo“, – pasakė, kai priėjau. Medžioklė jam suteikė susikaupimo, išmokė įsiklausyti. Jei jis dar būtų gyvenęs, manau, medžioklę jau būtų užmetęs. Šis etapas jam jau buvo pasibaigęs.
Sava teritorija – vienumoje
– „Reikia vienam nuo kito pailsėti – kiek galima būti kartu. Susivokti, sudėlioti mintis. Aš retkarčiais važiuoju į sodybą. Užsidarau ten vienas, nieko neveikiu. Su niekuo nebendrauju. Ištisas dienas skaitau knygą. Namo grįžtu pailsėjęs, įsikrovęs ir visų išsiilgęs.“
Dalia, šiuos Gintaro žodžius radau viename jo interviu. Žodžių nedaug, bet man jie pasirodė talpūs. Ar Gintarui dažnai reikėdavo vienumos?
– Reikėjo. Jis nebuvo ūkininkas, sode vinies nebūtų įkalęs pirštų nenusidaužęs. Jis buvo menininkas, kūrėjas ir tą savo teritoriją gynė kiek galėjo.
Bet ir be žmonių ilgai neištverdavo – iš sodybos greitai grįždavo. Labiau mėgdavo čia, namuose, užsidaryti savo kambaryje, kurti, kai girdėdavo anapus durų šeimos gyvenimą.
O po valandėlės ateiti į virtuvę ir pareikšti: „Na, ko norėtumėt valgyti? O gal kur važiuojam?“
Jam reikėjo ir to šeimos užnugario, o kartais – ir vienumos.
Sunkiai vadavosi iš demonų
– Iš Gintaro viešumoje visi laukdavo pokštų, linksmybių ir nė už ką nenorėjo matyti jo problemų. Bet jis jų turėjo?
– Neturiu teisės meluoti. Taip. Bet vadavosi iš jų. Kaip jau sakiau, ant slenksčio buvo tas ketvirtas vyras, kai Gintaras pasiekė brandą, kai ėmė rastis stiprybės išsivaduoti iš kartais prabundančių demonų.
Žiemą aš lankiausi Indijoje ir Gintaras man parašė – važiuojame birželį į Izraelį? Aš ilgai tos kelionės nenorėjau.
Gintarui buvo sudėtingas laikotarpis. Jis išgėrinėjo – tai matė ir vaikai. Gintaras labai dėl to kankinosi, kad negali atsispirti.
Manau, ta kančia padarė savo. Jis norėjo kitaip, bet tai buvo stipriau už jį.
– Jūs esate holodinamikos – santykių kūrimo mokslo – specialistė. Bet Gintarui padėti negalėjote?
– Ne, daryti įtaką artimam žmogui neleista. Esi arba žmona, arba mokytoja.
Mano kelias buvo išgyventi Gintaro kančią. Sudėtingas kelias.
Kai ėmėme ruoštis kelionei, Gintaras jautė didelį pakilimą. Ir mūsų santykiuose atsirado daugiau romantikos – mes dviese pietaudavome mieste, keliaudavome.
Ėmė kurtis dar gražesni mūsų santykiai.
Jis tapo daug atviresnis, mes labai daug kalbėjomės. Būtent tada, manau, ir prasidėjo jo sielos Golgota į kai ką nauja. Kaip žmogus jis norėjo ilgai gyventi. Bet jo siela, matyt, jau buvo priėmusi sprendimą.
Ji, manau, pagaliau patyrė ramybę, palaimą, susitaikymą, nes jis iškeliavo anapus su šypsena. Toks jis man visada ir išliks.
Gintaras pasirinko išeiti, kai šalia buvo artimi draugai, o ne aš viena. Neringos ir Dariaus pagalba man buvo tiesiog Dievo dovana. O visi jo draugai...
Net duktė man pasakė: „Mama, aš pirmą kartą pamačiau, kad vyrai gali būti tokie. Net ašarą braukiantys.“
Reikia jaukintis tuštumą
– Po Gintaro netekties praėjo du mėnesiai. Koks jūsų gyvenimas yra be jo?
– Tas laikas ir labai trumpas, ir amžinybė. Man tai didelis egzaminas. 40 dienų laikiausi labai gerai, net visus raminau. Matyt, dar veikė šokas.
Pirmadienį – Gintaro 50-metis. Ta diena bus gražus pabuvimas su juo. Jam atminti skirtas teniso turnyras. Kaip jis pats ruošdavosi savo sodyboje vykusiems teniso turnyrams, susidėliodavo aprangą, laukdavo draugų...
Dabar laikas man labai sunkus. Dar negaliu kalbėti apie Gintarą, išimtį padariau jums. Juk pasakyta: „Amžiną atilsį duok mirusiems...“ Tegul Gintaras dar pailsi.
O aš stengiuosi vieną po kitos nukirpti mus rišančias bambagysles. Taip reikia.
Mokausi gyventi su tuštuma, ją pažinti, prisijaukinti ir kuo nors užpildyti tą savo kūno dalį, kuri mirė kartu su Gintaru.
Norėjo didžiulės šventės
Jogaila Morkūnas, renginių organizatorius
„Birželio pradžioje, tik pasibaigus Šmukštaro taurės teniso turnyrui Gintaro sodyboje, mes su juo prisėdome pasikalbėti apie artėjantį jubiliejų.
Gintaras tik pasakė, kad norės didžiulės šventės, į kurią susikvies visus gerus žmones, pasitaikiusius jo gyvenimo kelyje.
Pajuokavome, kad iš pradžių juos suskaičiuosime ir po to nuspręsime, ar mums reikės „Siemens“ arenos, ar užteks „Neringos“ restorano.
Susitarėme viską aptarti, kai jis grįš iš kelionės po Izraelį. Tada negalėjome net įtarti, kad likimas taip pasielgs – teks rūpintis ne Gintaro jubiliejumi, o jo laidotuvėmis.“
