„Jei čia numirčiau, jums nebūtų jokio vargo“, – toks buvo paskutinis G.Ruplėno pajuokavimas Jordanijoje draugams, likus penkioms valandoms iki jo mirties.
Apie tai, kas įvyko tolimoje šalyje, – atviras „Lietuvos ryto“ žurnalistės pokalbis su anapilin išėjusio kūrėjo draugu Dariumi Gudeliu.
Staiga prabilo apie mirtį
Birželio 11-osios vakarą Jordanijoje, al Akabos kurorte prie Raudonosios jūros, keturi draugai – G.Ruplėnas su žmona Dalia ir D.Gudelis su žmona Neringa – susėdo viešbučio „Marina Plaza Hotel“ kiemelyje pavakarieniauti.
Vakarienė neužtruko – rytą laukė kelionė į senovinį miestą Petrą ir naktis palapinėje dykumoje. Gintaras pakėlė taurę vyno: „Už mūsų paskutinę vakarienę, nes jau ryt nakvosime palapinėse dykumoje.“
Ir nežinia kodėl ėmė juokauti: „O kas būtų, jei mes čia netikėtai numirtume?“
Po to išsitraukė draudimo kortelę ir pasigyrė: „Jums nebūtų jokio vargo, jei čia numirčiau.“
„Mes irgi ėmėme juokauti: „Kažin ar čia draudimas su kūno pargabenimu, ar ne?“
Negalėjau net įtarti, kad po penkių valandų man iš tikrųjų bus lengviau žinant, kokią kortelę Gintaras turi ir kur ją laiko“, – prabyla 40-metis D.Gudelis, pasiryžęs pirmą kartą atskleisti dar nežinomas tragedijos aplinkybes.
Po šventų vietų lankymo ir nueito Kristaus kančių kelio Izraelyje praleisti dar kelias dienas Jordanijoje buvo Gintaro sumanymas.
Izraelyje atsisveikindamas su kitais kartu keliavusiais draugais per paskutinę vakarienę Gintaras ir ištarė dabar lemtingus žodžius: „Šitiek šventų vietų pamačiau, tad galiu ir numirti.“
Laukė ramybė ir poilsis
„Gintaras tiesiog veržėsi toliau keliauti, pats ir suplanavo kelionę: iš pradžių dvi dienos Jordanijos kurorte al Akaboje, vėliau – senovinis Petros miestas, pabaigoje – poilsis prie Negyvosios jūros.
Prie Jordanijos sienos atvažiavome autobusu. Po ilgo patikrinimo Izraelio pusėje Jordanija mus pasitiko išskėstomis rankomis.
Pasienietis mums tik draugiškai pamojo: „Sveiki, kokie jūs gražūs, eikite, vizų nereikia, karalius šią savaitę geras.“
Iki viešbučio 15 kilometrų nusprendėme važiuoti taksi. Žmonės mums tuoj patarė, kiek turėtume mokėti, net susitarė su taksi vairuotoju. Viešbutis buvo fantastiškas, šalia raibuliavo jūra. Pavakarieniavome ir nuėjome miegoti.
Kitą dieną tik ilsėjomės – maudėmės, tinginiavome, valgėme net neišeidami iš viešbučio. Gaila buvo jau kitą dieną išvykti, todėl nutarėme dar dieną prasitęsti, o į Petrą vykti birželio 12-osios rytą.
Nežinau, iš kur tos kalbos, kad Gintaras vaikščiojo be kepurės, negėrė vandens, kad buvo didžiulis karštis. Oro temperatūra buvo apie 30, vandens – apie 23 laipsnius.
Ir vandens Gintaras gėrė, ir kepurę mūvėjo, ir daug nevaikščiojo, tik iki baseino. Ir alkoholio negėrė, gal tik vakare taurę vyno. Jis puikiai jautėsi. Jokie ženklai nepranašavo mirties“, – atsidūsta D.Gudelis.
Jo paties laukė išskirtinės šventės – birželio 13 dieną jau Petroje atšvęsti 11-ąsias vestuvių metines, o birželio 14 dieną – savo 40-metį.
Bet paskutinį vakarą viešbutyje draugai daugiau kalbėjosi apie būsimą Gintaro 50-metį.
Buvo pažadėjęs staigmeną
„Iš pradžių jis buvo nusiteikęs jubiliejaus nešvęsti. Esą pernai 49-ąjį gimtadienį atšventė kaip 50-metį. Bet prieš kelionę persigalvojo. Sakė, kad šventė bus staigmena draugams, tad detalių neišdavė.
Bet tą, paskutinį, vakarą jis netikėtai daug ir labai atvirai – pirmą kartą, kiek jį pažįstu, – prabilo apie savo gyvenimą.
Tiesiog perėjome per jį – per sutiktus žmones, jo darbą, jo skaudulius. Neturiu teisės atskleisti labai intymių jo išgyvenimų.
Galiu tik pasakyti, kad Gintarą labai slėgė dabar visur visuomenėje įsigalėjęs paviršutiniškumas. Kalbėjo, kad trūksta tikrumo, kad darbe dažnai karalius yra reitingas ir dėl jo tenka daryti tai, ko nenori.
Kad trūksta tikro humoro, vis mažiau reikia gilesnio pasikapstymo. Kalbėjo – ar įmanoma tai suderinti, ar reikia kovoti, o gal – pasiduoti?
Sakė nenorįs tų skaudulių kelti į viešumą, bet viduje dėl to besijaučiantis labai blogai. Buvo matyti, kaip jautriai jis visa tai išgyvena. Bet ilsėtis nuėjome gerai nusiteikę – rytą laukė Gintaro suplanuota kelionė į Petrą“, – paskutines draugo gyvenimo akimirkas prisimena D.Gudelis.
Užgeso savo kambaryje
3 valandą nakties Darių pažadino beldimas į duris ir Gintaro žmonos Dalios šūksnis: „Gintarui bloga!“
Draugai buvo įsikūrę dviejų miegamųjų su bendra svetaine apartamentuose, todėl Darius iškart įbėgo į Gintaro kambarį.
„Gintaras gulėjo parkritęs ant grindų. Puoliau į registratūrą, tuoj atbėgo apsaugos darbuotojai, po 15 minučių atvyko greitoji pagalba. Per tą laiką darėme širdies masažą, bet Gintaras geso akyse. Jis nebeištarė nė žodžio. Tik paskutinę akimirką nusišypsojo – tokia šviesia, lengva laimingo žmogaus šypsena.
Į amžinybę Gintaras iškeliavo su šypsena. Ir šis jausmas mums suteikė stiprybės artimiausiomis valandomis, kai reikėjo pasirūpinti paskutine jo kelione į Lietuvą“, – prisipažįsta D.Gudelis, kuris šalia mirusio draugo Jordanijos al Akabos mieste išbuvo dar penkias paras.
Greitosios pagalbos automobilis Gintarą nuvežė į modernią karo ligoninę.
„Važiavau su Dalia, Neringą viešbučio apsaugos tarnautojas vežė kitu automobiliu. Negaliu nepadėkoti viešbučio naktinės pamainos viršininkui Fuadui Abdulmajeedui Ismaeliui Ibrahimui ir jaunam apsauginiui Abdulwahabui Harbi Hamadai al-Salmanui – jie visą laiką buvo kartu su mumis.
Karo ligoninė – pati moderniausia. Čia viskas vyko žaibiškai, lyg filme. Niekas neklausė pavardės, iš kokios mes šalies. Gintarą bandė elektros šoku gaivinti visa gydytojų komanda. Bet Gintaras nebegrįžo“, – vidury sakinio D.Gudelio balsas nutrūksta.
Konstatavus mirtį kūną reikėjo įkelti į šaldytuvą. Tai padaryti buvo palikta Gintaro žmonai Daliai ir Dariui.
Kai lietuviai, likę tik trise, grįžo į viešbutį, buvo 5 valanda ryto.
Tekėjo saulė, vėl žadėdama nuostabią birželio 12-osios dieną. Lygiai po paros tą pačią saulę Gintaras planavo pasitikti senoviniame Petros mieste.
Nustebino geranoriškumu
Apgaubti viešbučio administracijos rūpesčio lietuviai pailsėjo keletą valandų ir 9 valandą ryto buvo nuvežti į miesto teismą, kur turėjo būti nustatytos G.Ruplėno mirties aplinkybės.
„Teisėjas pasitiko mus labai jautriai, palinkėjo mums ramybės. „Jordanija – graži ir svetinga geranoriškų žmonių šalis. Mes norime, kad tokią ją ir prisimintumėte, nors čia patyrėte skaudžią netektį“, – ištarė jis mums.
Prisiekėme sakyti teisybę – mes padėję ranką ant Biblijos, viešbučio tarnautojas – ant Korano. Apklausa vyko arabiškai – viešbučio tarnautojas mums vertė į anglų kalbą. Po dviejų valandų teismas išdavė Gintaro mirties liudijimą.
Liko pati sunkiausia užduotis – Dalia turėjo paskambinti į Lietuvą vaikams.
Nutarėme, kad ji privalo skristi į Lietuvą ir skristi tuoj pat. Bet negalėjo išvykti, kol nebuvo atliktas skrodimas.
Visi nuvykome pas al Akabos miesto policijos viršininką ir paprašėme pagalbos. Jis iškart paskambino tam pačiam teisėjui: „Leiskite moteriai išvykti. Čia nebuvo nusikaltimo, tik tokia Alacho valia.“ Ir teisėjas leido“, – Jordanijos gyventojų geranoriškumu neatsistebi D.Gudelis.
Tą pačią dieną pranešę kelionių agentūrai, kad atšaukia kelionę į Petrą, lietuviai nesitikėjo jokios kompensacijos. Bet tuoj sulaukė paties direktoriaus.
Jis atvežė visus įmokėtus pinigus ir pareiškė užuojautą. D.Gudelį tai pribloškė – jis sako niekada nepamiršiantis šios nuostabios šalies ir jos dėmesingų žmonių.
Jis su žmona Jordanijoje liko dar penkias paras – su draudimo kompanija ir vietiniu laidojimo biuru reikėjo sutvarkyti kūno pargabenimo reikalus, nes deginti kūno Jordanijoje negalima. Paskutinė Gintaro kelionė į Lietuvą vyko sklandžiai.
Mirtis verčia susimąstyti
N. ir D.Gudeliai per tas dienas vis dėlto spėjo nukeliauti į Petrą. Ten Darius pasitiko ir savo 40-metį.
„Gintaro mirtis mane daug ko išmokė. Pirma, kad mes privalome rūpintis savimi – ypač vyrai. Nevengti gydytojų, įsivaizduojant, kad mums visada 20 metų.
Antra – turime rūpintis ir savo vidumi, mintimis, santykiais su artimiausiais žmonėmis, šeima.
Kad gyvenime būtų daugiau tikrumo ir paprastumo, o mažiau skubėjimo. Kad darbai neužgožtų šeimos, kad nepasiklystume likimo posūkiuose. Nes kai ištinka bėda, įsitikini – artimiausia lieka šeima.
Bet laikas eina, ir tas suvokimas ima blėsti, užsimiršti, tave vėl įtraukia gyvenimo tempas, darbai. Tai atrodo teisinga ir neišvengiama. Bet turime nors prisiminti – galima gyventi ir kitaip“, – nelengvą jam pokalbį pabaigia D.Gudelis.
Pokalbį su G.Ruplėno žmona Dalia skaitykite sekmadienį.
