„Kelionė iki jų buvo ilga, bet tikiu – toliau bus dar ilgesnė“, – šyptelėjo Londone ir Paryžiuje dabar gyvenanti ir dirbanti lietuvė. Ji nebijo iššūkių, nes žino – jeigu nubrėši sau ribas, sustosi ten, kur esi. Tai įrodo ir nauja jos veikla. Drabužius ir aksesuarus garsiems mados namams kūrusi Eglė dabar ėmėsi kostiumų „Vilnius City Opera“ statomai operai jaunimui „Jonas ir Greta“. Apie rašo dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalas "Gyvenimo būdas".
Siūti išmokė motina
Adatos ir siuvamoji mašina Kaune gimusią ir augusią Eglę lydi nuo pat mažens. Jos motina drabužių dizainerė Gražina Čekanavičienė anksti išmokė dukterį siūti.
Baigusi gimnaziją E.Čekanavičiūtė svarstė apie architektūros, interjero dizaino studijas, bet tęsdama giminės tradiciją pasirinko drabužių dizainą. Įstojo į Vilniaus dailės akademiją ir išvažiavo į sostinę – čia per porą metų susirado draugų, prasidėjo naujas ir savarankiškas gyvenimas.
„Mano mama dažnai bendradarbiaudavo su kitais dizaineriais. Viena jų – Donata Hanson, studijavusi Šv. Martyno menų ir dizaino koledže. Sykį ji paklausė mano mamos, kodėl aš nevykstu studijuoti į Londoną“, – prisimena Eglė.
Ji dar prisimena, kaip ant servetėlės užsirašė pavadinimą: „Central Saint Martins“. Ir pamanė: pabandysi – juk nieko neprarasi. Jai puikiai sekėsi ir patiko studijos Vilniaus dailės akademijoje, bet norėjosi daugiau.
„Įstojau iš pirmo karto, nors kiti bando ir po tris kartus. Pradėjusi studijuoti nieko nežinojau apie madą – tiesiog mokėjau siūti ir visada mėgau eksperimentuoti.
Šiandien pažiūrėjus į nuotraukas net juokinga, bet manau, kad eksperimentai man leido nutrinti ribas, ateiti iki šios dienos, kai nebejaučiu jokių rėmų, susikaustymo ir kuklumo“, – teigė E.Čekanavičiūtė.
Londone glaudėsi pas draugus
– Kokia buvo gyvenimo Londone pradžia?
– Iš pradžių buvo nelengva persilaužti. Londone visi susibūrę į dideles kompanijas, niekas nebūna vienas. Glaudžiausi pas draugus, po to susiradau kambarį. Kambarys – tiek daugiausia savo erdvės tame mieste gali turėti.
Pažinau labai daug kultūrų: italų, korėjiečių, japonų, anglų, airių, kitų. Išplėčiau akiratį, išmokau ir kai kurių jų virtuvės paslapčių. Jie mokė mane, ir tikiuosi, kad aš juos taip pat ko nors išmokiau.
Studijuoti sekėsi gerai, nors, žinoma, teko pereiti ir ugnį, ir vandenį.
Šv. Martyno menų ir dizaino koledžas garsėja tuo, kad atveria tau duris ir tu gali daryti, ką nori.
Tau telieka įrodyti, kad tai teisinga nuostata. Visi, kurie jame studijuoja, labai spalvingos asmenybės visomis šio žodžio prasmėmis. Visuomet vyksta savotiškos varžytuvės, kas keisčiau, geriau apsirengs. Iš pradžių buvau tokia kukli lietuvaitė, bet vėliau po truputį atsipalaidavau.
Studijų metais įžengė į garsius mados namus
– Kaip užsimezgė ryšiai su „Dior“ mados namais?
– Koledže dar prieš baigiantis antriesiems metams mūsų kursui buvo surengtas konkursas – reikėjo sukurti raštą su „Dior“ logotipu. Tada tikrai nieko nesitikėjau – maniau, bent jau pasilinksminsiu. Naudojau gipiūrą, purškiau aerozoliniais dažais, taisiau kompiuteriu. Darbus išsiuntėme, ir per vasarą spėjau tai pamiršti.
Trečiaisiais studijų metais privaloma stažuotis ir padirbėti mados verslo įmonėje. Taip susiklostė, kad nuo rugsėjo gavau vietą „Burberry“ mados namuose. Londonas, namai puikūs, viskas gerai.
Ir staiga pirmąją darbo savaitę gavau laišką iš dėstytojos: aš laimėjau „Dior“ konkursą!
Džiaugiausi, kad pavyko suderinti planus, ir Paryžiuje įsikūrusi „Dior“ kompanija sutiko palaukti, kol pabaigsiu stažuotę Londone.
Kai baigiau praktiką „Burberry“, teko per vieną naktį išsikraustyti. Į Paryžių atvykau kupina emocijų, bet be balso. Pradžia man visuomet būna sudėtinga – daug emocijų, nervų, tai turi įtakos imunitetui. Tad susirgau.
Paryžius apgobė romantika
– Kokį įspūdį padarė „Dior“ ir Paryžius?
– Legendiniuose „Dior“ namuose viskas kvepia praeitimi, istorija. Ten būdamas supranti, kad čia vyko pagrindiniai mados pasaulio įvykiai.
O Paryžius man labai patiko tuo, kad jis – romantikos kupinas miestas, kuriame visi mėgaujasi gyvenimu. Londone visi nuolat bėga, stengiasi dirbti vis daugiau ir geriau, o Paryžiuje žmonės labiau atsipalaidavę.
Dirbti „Dior“ buvo vienas malonumas, puikiai sutariau su savo komanda. Nors studijavau drabužių dizainą, ten kūrėme rankines, ir tai man buvo įdomu. Sulaukusi pasiūlymo kurti ką nors kita, nei esu įpratusi, visuomet sutinku, nes žinau – nereikia sau brėžti ribų, o pasiimti kaip įmanoma daugiau. Jei būčiau užsispyrusi, kad kuriu tiktai ką nors viena, niekada nebūčiau atsidūrusi ten, kur esu dabar.
Iš „Dior“ po penkių mėnesių darbo išėjau įgijusi įdomios patirties. Sugrįžau į koledžą Londone kurti savo paskutinės kolekcijos.
Sukurti kolekciją įkvėpė ortopedija
– Kokia buvo kolekcijos idėja?
– Norėjau ją sieti su socialine ar politine tema. Kurti ne tik drabužį, bet ir ką nors, kas šokiruotų. Ir kartą prisiminus posakį „Geras siuvėjas ir kreivą ištiesina“ man kilo mintis. Juk tą patį daro ortopedai.
Ėmiau gilintis, ieškoti idėjų. Visą laiką žinojau, kad kolekciją siūsiu pas mamą.
Jau žinodama, kad kolekciją kursiu Kaune, susiradau ortopedijos įmonę „Pirmas žingsnis“. Man labai reikėjo medžiagų, atliekų. Įmonės direktorius Algimantas Astrauskas pasirodė itin naujovėms pritariantis žmogus. Jis suprato, kad yra idėja, kurią reikia palaikyti.
Tai buvo didelis laimėjimas. Medžiaginę kolekcijos dalį siuvau pas mamą, o aksesuarais tapo ortopedinės detalės: dailus stuburą tiesinantis korsetas ar batai, skirti žmonėms, kurių viena koja trumpesnė.
Man atrodė svarbu tai, kad riba tarp mados ir medicininių, ortopedinių elementų yra labai maža. Žmonės, kurie, tarkime, turi trumpesnę koją, slepia tuos batus, siūdinasi ilgesnes kelnes, nenori rodyti to, kad yra silpnesni, jaučiasi ne tokie gražūs. Mano tikslas buvo pakeisti tokį mąstymą.
Pristačiau kolekciją Londone, sulaukiau gerų atsiliepimų, ir atėjo laikas ieškotis darbo.
Ilsėjosi be kūrybos
– Kaip sekėsi? Ką tik studijas baigę dizaineriai turbūt ne visur priimami išskėstomis rankomis?
– Kurį laiką ilsėjausi nuo kūrybos ir smagiai dirbau bare. Tai buvo trumpa pauzė, be kita ko, leidusi ne tik atsipūsti, bet ir užsidirbti pinigų.
Vėliau paskambinau – vėl manydama, kad nieko neprarasiu, – savo viršininkui į „Dior“ mados namus. Jis mane prisiminė ir pažadėjo padėti. Po kelių dienų sulaukiau kvietimo atvykti pasikalbėti su aksesuarų skyriaus direktore. Nuvažiavau ir man pasiūlė darbą. Grįžau į Paryžių.
Čia aš ir vėl įgijau naujos patirties – dirbau bižuterijos skyriuje.
Tuo pat metu atėjo pasiūlymas iš mados namų „Maison Martin Margiela“ – tai buvo mano svajonių darbas. Bet jie man galėjo pasiūlyti ne darbą, o praktikantės vietą. Tokiuose namuose kitaip ir nebūna – kai neturi patirties, gali pradėti tik taip.
Su ašaromis akyse teko atsisakyti. „Dior“ turėjau tikrą darbą ir negalėjau sau leisti neužsidirbti pinigų. Tuomet save raminau: spėsiu.
Taip vėliau ir buvo – patekau ir į svajonių darbą. O „Dior“ aksesuarų ir papuošalų pasaulyje įgijau nemažai vadybos patirties.
Kūrė aksesuarus
– Ką patyrėte „Dior“? Gal teko nekasdienių užduočių?
– Ten dirbdama spėjau įvykdyti visiškai beprotišką projektą. Būtent tai man ir patinka tokiuose namuose: čia nėra ribų. Jei ko nors reikia, būtinai gausi.
Tuo metu ten dar dirbo Johnas Galliano. Likus savaitei iki vasaros kolekcijos pristatymo jis sumanė, kad reikia iš medžiagos pasiūtų gėlių, iš jų suvertų karolių. Vieną tokią gėlę aš pati dariau visą dieną. Paryžiuje niekas negalėjo rasti ateljė, kuri greitai įvykdytų tokį didelį užsakymą.
Staiga direktorė manęs paklausė: „Egle, argi tavo mama Lietuvoje neturi ateljė?“ Kitą dieną jau skridau į Kauną. Į mažytę mamos ateljė keliavo medžiagos iš „Dior Couture“. Viską padarėme laiku.
Žinojimas, kad gali sukurti bet ką, suteikia labai daug džiaugsmo. Mano mama tokia pat kaip aš, gal netgi turinti dar mažiau ribų.
Su tokiais žmonėmis dirbti labai smagu, nes jie visada pasistengs, kad rezultatas būtų pasiektas.
– Kaip pavyko gauti savo svajonių darbą – įsidarbinti „Maison Martin Margiela“?
– Pasibaigus sutarčiai su „Dior“ ieškojau darbo ir nieko neradau. Ir staiga atsirado iš karto net trys pasiūlymai. Vienas jų – iš „Maison Martin Margiela“.
Buvau apstulbinta, kai Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė man prisipažino: „Turime tau ką nors surasti. Aš čia dirbu 10 metų ir labiau savo stiliumi tinkančio žmogaus dar nemačiau.“ Ji tikrai labai stengėsi, kad aš ten galėčiau gauti darbą be stažo.
Vieną dieną sulaukiau skambučio. Ir vėl aksesuarai. Galvoju – gerai, galiu kurti bet ką, man patinka viskas, kas turi gražią formą ir tekstūrą.
Mados versle darbuotojai greitai keičiasi
Pradėjau dirbti savo svajonių bendrovėje. Ten pasijutau visiškai kitaip. Baltai nudažyta sena mokykla, nuo lubų byrantis tinkas, neatsidarantys langai. Žmonės ir darbai nestandartiniai, čia galėjai pasireikšti. Jie manė – o dabar taip daro visi – kad klaida gali tapti dizaino elementu.
Visi gerai sutarėme, kartu visur lankydavomės. Niekur kitur taip nebuvo. Bendraujame iki šiol, nors jau daugelis iš senos komandos ten nebedirba – mados versle įprasta, kad kolektyvas keičiasi labai greitai.
Praleidau ten porą metų. Kurdami rūbų liniją „1 & 4“ jie ieškojo asistento. Tai drabužiai, skirti ne podiumui. Teigti, kad jie kasdieniški, liežuvis irgi neapsiverčia. Ėmiau dirbti. Po kurio laiko atėjo nauja direktorė – mūsų požiūriai nesutapo, ir šiaip buvo laikas ką nors keisti.
Atsirado pasiūlymas iš „Celine“. Vėl reikėjo kraustytis į Londoną. Galvoju, na, jau ne – tokį gerą čiužinį nusipirkau. (Juokiasi.) Tačiau nebūčiau aš – pamaniau, kad verta pabandyti. Taigi nuvažiavau į pokalbį, ir po kiek laiko jie man pasiūlė darbą.
Jau metai, kai aš vėl gyvenu Londone. Darbas labai įdomus ir ypač intensyvus. Kas savaitę tenka keliauti į Paryžių, bet man patinka – ten palikau labai daug savo gyvenimo. Nenoriu prarasti ryšio ir pamiršti kalbos, kurios pramokau per trejus metus.
Kompanija veikia dviejuose miestuose – kuriama Londone, o siuvama Paryžiuje.
Labai smagu dirbti su vadove, kuri nuolat ieško ir randa naujovių. Tai, ką ji padarė prieš penketą metų, šiandien visi bando kopijuoti, bet niekam nepavyksta, o aš turiu galimybę prie to prisiliesti. Tai neįkainojama patirtis.
