Verslininkui, investicijų įmonės „63 Group“ valdybos pirmininkui R.Mačiuliui Vilnius – meilės miestas. Čia vyras susipažino su Vaiva, tapusia pirmąja žmona, po to ir su Alesia. Bet tarp šių meilės istorijų įsiterpė kita šalis – Airija. Joje gimė informacinių technologijų ir finansų planavimo konsultacijų specialisto R.Mačiulio atžalos.
Tėvai užsienyje gimusiems vaikams davė vardus, kurie suprantami visame pasaulyje. Šiuo metu sūnui Richardui – ketveri su puse, dukteriai Victoriai – dveji su puse metų. Po skyrybų mažylių motina liko gyventi Airijoje.
– Romualdai, kada su vaikais grįžote iš Airijos? Kuo skiriasi jūsų ir atžalų gyvenimas Airijoje ir Lietuvoje?
Romualdas: Į Vilnių grįžome 2013 metais. Lietuvoje vaikams daugiau saulės – Airijoje kur kas dažniau lyja. Airiai juokauja, kad vasara nuo žiemos skiriasi tik lietaus temperatūra.
– Su Alesia susituokėte po keturių draugystės mėnesių. Ar tai reiškia, kad nei jūs, nei Alesia nepatyrė skyrybų kartėlio ir nusivylimo šeimos gyvenimu?
Alesia: Man atrodo, mes per dažnai viską stengiamės išdėlioti į lentynėles su etiketėmis. Reikia tiesiog paanalizuoti save, savo gyvenimišką patirtį ir nuspręsti – kada priimti sprendimą po ilgų svarstymų „už“ ir „prieš“, o kada pasitikėti nuojauta.
Romualdas: Bet kokia praeitis yra patirtis. Viską, kas tau nutinka, reikia priimti. Aš visada linkęs žiūrėti į ateitį, o praeitį labiau vertinu kaip savo mokytoją.
– Ar kuriant šeimą nebuvo abejonių, kad skubate? Juk Alesia jau du kartus išsiskyrusi. Nebijote, kad tokia graži moteris kada nors gali ir jus palikti?
Romualdas: Bijai vilko – neik į mišką. Tikras, savimi pasitikintis vyras niekada nebijos santykių su gražia moterimi – jų bijo tik savimi nepasitikintys vyrai iš mažosios raidės.
Esu girdėjęs, kad ideali pora – tai dieviškai graži moteris ir velniškai protingas vyras.
– Kaip jūsų vaikai vadina Alesią – vardu ar mama? Ar Alesia prieš miegą jiems skaito pasakas?
Romualdas: Visi vaikai turi tik vieną motiną, ir tai normalu. Alesia, aišku, vaikams yra autoritetas. Taip susiklostė, kad pasakas prieš miegą vaikams skaitau aš. O Alesia labai daug laiko skiria žaidimams su jais. Ji mano, kad tai vaikams labai svarbu.
Alesia: Žaisti – biologinis vaiko poreikis. Tai jam dovanoja džiaugsmą, pasitenkinimą gyvenimu. Tai labai svarbu ir psichiniam, ir fiziologiniam vaiko vystymuisi. Žaidimai – gyvenimo pažinimo priemonė.
– Alesia, ar norėtumėte susilaukti savo atžalų? Ar judu kalbatės apie bendrus vaikus?
Alesia: Vaikai neskirstomi į savus ir svetimus. Šiuo metu mes vaikus pratiname prie naudingų įpročių, mokome juos mylėti ir priimti meilę, džiaugtis ir džiuginti kitus, matyti grožį, jausti ir užjausti, atleisti, rūpintis. O vaikai savo ruožtu mus moko gyventi šia diena.
– Lietuvoje nedažnas atvejis, kad po skyrybų vaikai liktų gyventi ne su motina, o su tėvu. Romualdai, kaip jūs susitvarkote su šiuo uždaviniu? Kodėl skirdamiesi su žmona taip apsisprendėte?
Romualdas: Iš tiesų Lietuvoje yra nemažai vyrų, auginančių vaikus. Tai sužinojau ilgiau pagyvenęs Vilniuje. Mano nuomone, vaikai turi gyventi su abiem tėvais, bet jei tokios galimybės nėra, tėvai turi atsižvelgti į tai, kas geriau vaikui. Mūsų vaikai – lietuvių tautybės. Sutarėme, kad Vilniuje jiems bus patogiau, nes čia didesnis lietuviškai kalbančių draugų ratas.
– Kuris jūsų laiko tris namų kampus, kuris – vieną? Kaip dalijatės buities rūpesčiais?
Alesia: Esame keturiese ir visi laikome po vieną kampą. (Šypsosi.) Jei rimčiau, man ir pačiai buvo keista, kad pas mus viskas savaime stojo į savo vietas. Nėra griežtai vyriškų ar moteriškų darbų. Romualdas, žinoma, džentelmenas – krepšius iš parduotuvių tempia jis. O į virtuvę aš jo neleidžiu.
Romualdas: Labiau esu už senamadišką šeimos modelį. Jei perdegė lemputė ar reikia įkalti vinį, visada esu pasiruošęs. (Juokiasi.) O į buities darbus stengiamės įtraukti vaikus – tai pati geriausia gyvenimo mokykla.
– Regis, jums pavyko sukurti ir sėkmingą verslą, ir laimingą asmeninį gyvenimą. Koks jūsų sėkmės receptas?
Romualdas: Niekada, niekada, niekada nepasiduoti. Ir veikti iškart. Nebijoti priimti sprendimų. Nenuleisti rankų. Tu nepralaimėjai tol, kol nepasidavei.
Alesia: Tokio vyro turėtų pavydėti visos moterys.
– Romualdas vestuvių proga jums padovanojo netikėtą dovaną – tinklaraštį laimesskonis.lt. Ar nustebote?
Alesia: Romualdas žinojo, kad seniai planavau suderinti du savo pomėgius – kulinariją ir psichologiją. Dabar turiu galimybę tai daryti savo tinklaraštyje. Galiu patarti, pavyzdžiui, kaip pataisyti sutuoktiniui nuotaiką po ilgos darbo dienos ir paruošti lengvą vakarienę.
– Ar Romualdas daug dirba?
Alesia: Romualdas yra labai veiklus ir atsakingai žiūri į darbą. Tačiau kiekvieną laisvą minutę jis skiria šeimai – vaikams, man ir savo mamai.
Romualdas: Aš visada laikiausi požiūrio – kai yra veiklusis etapas, reikia dirbti. Verslą galima palyginti su gamtos sezonais, darbo krūvis keičiasi – tai didėja, tai mažėja. Kai projektų yra daug, reikia dirbti. Vėliau galbūt bus galima atsipūsti.
– Bet į povestuvinę kelionę nuvykti laiko radote.
Romualdas: Buvome išvykę, tik laisvalaikį teko derinti su reikalais. (Juokiasi.) Vokietijoje turėjau ne vieną verslo susitikimą, pavyko užmegzti naujų verslo ryšių.
– Alesia, ar nepykstate ant Romualdo, kad jis net išvykęs į povestuvinę kelionę dirbo?
Alesia: Ką jūs! Mus su Romualdu vienija tos pačios vertybės – tarp jų ir labai atsakingas požiūris į darbą. Romualdą visada palaikau, man visiškai suprantama darbą derinti su laisvalaikiu.
Vaikus taip pat mokome atsakingumo – pasikloti lovą, susitvarkyti kambarį, kiekvieną dieną neužmiršti mokytis raidžių ir jas užrašyti.
Romualdas: Aš taip pat palaikau Alesią, kai ji vakarais rašo straipsnius tinklaraščiui arba kulinarines apžvalgas. Jei tuo metu vaikai jau miega, aš mielai vienas žaidžiu šachmatais.
– Kaip vaikus įtraukiate į kasdienius ritualus?
Alesia: Su vaikais kiekvieną šeštadienio rytą kepame blynus. Jie maišo tešlą, padeda kepti. Tada visi prie didelio stalo valgome.
Labai dažnai rytais verdame košę. Richardas jau puikiai moka ją virti, žino, kokių produktų reikia, kad būtina ją maišyti. Jis taip pat žino, kad rizotą maišyti reikia nesustojant, o verdant makaronus, atvirkščiai, maišyti nereikia.
Sekmadieniais pietų atvažiuoja Romualdo mama, tada visi sėdame prie stalo, daug kalbame ir ragaujame patiekalus.
Romualdas: Daugybė mūsų šeimos ritualų susiję su buitimi, grynu oru ir maisto ruošimu.
– O kuo kasdien šeimą maitina Alesia? Gal baltarusiškos virtuvės skanėstais?
Romualdas: Baltarusiškos virtuvės tradicijos labai turtingos, bet manau, kad daugelis tų patiekalų per riebūs. Vieninteliai tradiciniai baltarusiški patiekalai ant mūsų stalo – šaltos burokėlių, rūgštynių ir dilgėlių sriubos. Tai baltarusiškos kulinarijos pavyzdžiai, kuriuos mielai pasiskolino kaimyninės šalys.
Ir dar – mes labai mėgstame lietinius su įdaru (nalistniki). Tai tradiciniai Polesės regiono blyneliai, kurių receptas rastas per vieną etnografinę ekspediciją.
– Ar išties maistas užima tokią svarbią vietą jūsų kasdienybėje?
Romualdas: Taip. Aš nevartoju alkoholio, dėl to mano skonio receptoriai labai jautrūs. Alesia turi someljė rinkinį uoslei lavinti. Mielai kartu uostome kvapus ir bandome atspėti, kas tai per kvapas. Tai mums neatsibosta.
