Kai jis įlindo į užburtą ratą, vilniečiui Artūrui Kuzminui tebuvo 14 metų. Praėjus aštuoneriems apkvaitusio gyvenimo metams jam aiškiai švietėsi trys keliai. Nė vienas jo neviliojo.
Pirmasis – nieko nekeisti ir mirti. Leistis narkotikus, gyventi landyne paverstame rūsyje, švarintis kavinių tualetuose, rengtis iš „Caritas“ labdaros. Ir misti vien smegenis sunkiančia isterija: „kur išplėšti dar vieną dozę kvaišalų?“
Antrasis – kalėjimas. Artūras dėl savo juodų darbelių jau ne kartą buvo užkliuvęs policijos pareigūnams. Dar vienas nevykęs žingsnis ir jis ilgam sėstų už grotų.
Trečiasis kelias vienintelis reikalavo jauno vyro pastangų ir nors miglotai, žadėjo laimingą loterijos bilietą. Artūras nebegalėjo atlaikyti įtampos. Jis paėmė telefoną ir surinko reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ įkūrėjo Marijaus Balčiūno numerį.
Keturiolikmečio uždarbis – 1400 litų
Praėjo kone dveji metai. Šiandien Artūras blaivus. Jam – 23-eji. Jo svajonė išsikapstyti iš priklausomybės išsipildė. Dabar vyras nori blaivinti ir kitus kvaišalų suvedžiotus žmones.
„Man jų visų gaila, norisi juos visus į mašiną susodinti ir išvežti į reabilitacijos centrus“, - sako Artūras. Jis – reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ pagalbininkas. Kartu su bendradarbiais jis eina į landynes ir ieško apsisvaiginusių nelaimėlių. Radęs, kviečia gydytis.
„Buvome kartą tabore, jauniausias ten vartojantis narkotikus – 14-metis. Tai yra baisu. Bandau jiems paaiškinti, kad yra kitas gyvenimas, - pasakojo A.Kuzminas. - Kai nuvažiuoju, vis prisimenu, kad paskutinius vartojimo metus ir aš gyvenau panašiomis sąlygomis.“
Jis ir pats vartoti pradėjo paauglystėje. Pirmas jo nuodas buvo alkoholis.
Nuo pat vaikystės namuose trūko pinigų, tėvai pykdavosi. Tėvas pakliuvo į kalėjimą. Motina daug dirbo, sūnus jos beveik nematydavo. Jį augino gatvės draugai.
Prasidėjo smulkus chuliganizmas. Artūrui pavogti ką nors iš parduotuvės buvo juokų darbas.
14-os metų jis pradėjo dirbti. Naktimis saugojo automobilius, dienomis eidavo į mokyklą. Jo atlyginimas siekė 1400 litų. Paauglys pasijuto turtingas.
„Maniau, kad visą laiką uždirbsiu tiek arba daugiau“, - prisiminė vilnietis.
Jis išsinuomojo butą, apsigyveno su mergina.
Tėvai įgėlė: „Geriau tu numirtum“
Atlyginimas padvigubėjo, kai vaikinas ėmė plauti ir poliruoti automobilius. 3-4 tūkst. litų plovėjas nesunkiai išleisdavo: „Prasidėjo merginos, mašinos, klubai, draugai. O kur klubai – ten ir narkotikai.“
Rytines „pagirias“ jis malšindavo alkoholiu.
Narkotikai įtraukė ir nebepaleido. Neliko nei merginos, nei nuomojamo buto.
Laikui bėgant tėvai nebeįsileisdavo Artūro į namus. Jis nuolat ką nors pavogdavo ir elgėsi nepakenčiamai.
Nelaimėlis apsigyveno pas vadinamuosius draugus, vėliau su vaikų namų auklėtiniais trankėsi po gatves, galiausiai rado rūsį Vilniaus senamiestyje. Landynė tapo jo pastoge.
Rūbus jaunuoliai imdavo „Carite“, apsiprausdavo kavinėse. „Atrodė, kad taip ir turi būti“, - sakė Artūras.
Dvejus metus vilnietis neturėjo namų. Tėvai sakė: „Geriau tu numirtum, mes dvi savaites paverktume, o dabar sunku matyti tavo lėtą mirtį.“ Artūras puikiai supranta, kodėl tėvai taip kalbėjo. Apsvaigusį nuo narkotikų jį kaip ir bet kurį kitą nuo priklausomybės kenčiantį žmogų buvo sunku pakęsti.
Pradėjo šlubuoti Artūro sveikata. Be dviejų degtinės butelių vyras negalėdavo ištempti dienos. Jį ėmė persekioti policija – už vagystes jis buvo gerai žinomas pareigūnams.
Per metus priaugo 20 kg
Kai vilnietis atvažiavo į reabilitacijos centrą, buvo išdžiūvęs ir nuvargęs. Vyras svėrė 76 kilogramus. Jo ūgis – 179 cm. „Čia visi tokie suvargę atvažiuoja“, - aiškino buvęs narkomanas.
Per metus jis pasitaisė, priaugo apie 20 kilogramų.
Taisėsi ne tik vaikino kūnas. Jis ėmė labiau pasitikėti žmonėmis. Iš pradžių kai kas nors pasiūlydavo arbatos, jis mintyse svarstydavo: „Ko jis dabar paprašys?“
Taip pat įtariai jis žiūrėjo į geradarius iš Anglijos. Grupė rėmėjų kartą atvažiavo į reabilitacijos centrą. „Maniau, kad jie prašys paskui mūsų atidirbti už paramą. Bet ne. Jie tik tiek pasakė: „Jūs mus džiuginate vien tuo, kad keičiatės“, - pasakojo Artūras.
Jis kvietė ir lietuvius paremti reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“ ir pervesti savo paramą į centro sąskaitą „Swedbanke“: LT76 7300 0101 3774 1501. Taip pat į pagalbą kviečiami visi, kurie moka rašyti projektus.
Daugiau informacijos apie centro veiklą galite rasti internetinėje centro svetainėje naujasgyvenimas.lt arba aplankyti reabilitacijos centrą Latvių kaime, Elektrėnų savivaldybėje.
Artūras sako, kad tiek centro, tiek jo paties laukia šviesi ateitis. Jis nori prisijungti prie centro veiklos, galbūt atidaryti tokį patį centrą kitame Lietuvos mieste bei sukurti šeimą, ją išlaikyti.
