Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centro gyventojos svaiginama praeities istorija prasidėjo Antrojo pasaulinio karo fone.
Karo metais Biržuose vykusiame dideliame konkurse ji buvo atrinkta į J.Miltinio vadovaujamą dramos studiją. Jos pagrindu buvo įkurtas Biržų teatras, kuriam vadovavo poetas Petras Zablockas.
Aštuoniolikmetė Ona į dramos studiją pateko perėjusi didžiulį konkursą. „Užplūdo didelė laimė“, – prisimena moteris. Tuomet ji dar mokėsi gimnazijoje.
Vienus metus, iki Raudonosios armijos atėjimo į Biržus, ji buvo studijos mokinė. Jaunoji aktorė vaidino pagal Kazio Binkio kūrinį pastatytame spektaklyje „Atžalynas“.
Paskui ji buvo priimta į Panevėžio J.Miltinio teatrą, kur atliko pagrindinį moters vaidmenį Boriso Dauguviečio spektaklyje „Naujoji vaga“. Ona įkūnijo Palmirą. Ji su aktoriumi D.Banioniu vaidino vyrą ir žmoną.
„Mes buvome buržujai, buvau poniutė. D.Banionis buvo labai reiklus. Kai skaitėme veikalą, tik vieną kartą pavėluotai atsakiau į jo repliką, bet jis iškart labai karštai sureagavo, net pašoko. Buvo maksimalistas“, – pasakojo O.Plioplienė.
Aktoriui D.Banioniui tuo metu buvo 20 metų.
J.Miltinis įkalbėjo vaidinti
Persikėlusi į Panevėžį, biržietė ištekėjo, susilaukė dukters.
Grįžusią iš motinystės atostogų Oną J.Miltinis apdovanojo vaidmeniu jau pastatytame Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje“.
Biržietei vėl teko damos vaidmuo. Ji mėgavosi aktoryste.
„Teatras yra narkotikas – jis užkariauja, pavergia“, – sakė vis dėlto ne aktore, o advokate tapusi Ona.
Labai greitai idilė baigėsi. „Revizorius“ buvo paskutinis spektaklis, kuriame O.Plioplienė vaidino.
Jos vyras Vilniuje buvo paskirtas Akademinio teatro direktoriumi. Jau ir Panevėžyje jis vadovavo teatrui. Sutuoktinis labai pavydėjo Onai sėkmės scenoje.
Biržietė su skausmu prisiminė, kaip jis nuslėpė studijinės valandos laiką. „Jis pasakė, kad J.Miltinis atšaukė susitikimą. Visi buvo susirinkę, o aš neatėjau. Labai susijaudinau. Mes, kūrybos žmonės, esame labai jautrūs. Buvo sunku atleisti“, – pasakojo dabar senelių namų gyventoja.
Ji net ketino nebevaidinti spektaklyje, bet pats J.Miltinis ją įkalbėjo – neturėjo dublerės.
Su pirmuoju vyru Ona išsiskyrė. Nejautė jam jokių šiltų jausmų. „Tekėjau už jo, nes maniau, kad nieko daugiau nesutiksiu.
Buvo karo metas, daug vyrų buvo žuvę“, – aiškino biržietė.
Ona pasakojo, kad ir su antrąja žmona vyras elgėsi labai nepagarbiai. Ji, dar jauna būdama, mirė nuo sunkaus gyvenimo.
„Jis ir mane engė morališkai, ekonomiškai. Mėgino mušti, bet nepavyko“, – jaunystės skaudulių neslėpė senolė.
Po skyrybų Vilniuje Ona viena augino dukrą, baigė juridinę mokyklą, tapo teisininke.
„Joks skausmas nebūna toks sunkus kaip teatro netekties“, – įrašą savo dienoraštyje prisiminė moteris.
Nors juridinėje mokykloje ji įsitraukė į naują mokslą ir darbą, giliai širdyje ruseno meilės teatrui ugnis.
Teisės mokykloje ji sutiko antrąjį savo vyrą – juristą. „Iš tikrųjų įsimylėjau“, – prisipažino moteris.
Pasimatymas su A.Meku
Nė vieno taip nemylėjo. Net J.Meko brolis Adolfas, su kuriuo Antrojo pasaulinio karo metais draugavo, neužkariavo jos širdies.
„Pirmąją savo recenziją „Panevėžio balse“ J.Mekas parašė apie mane. Buvo labai teigiama recenzija apie mažą vaidmenį „Atžalyne“. Jis anksčiau už mane baigė gimnaziją ir jau dirbo laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. Buvo labai gabus žmogus“, – menininką gyrė O.Plioplienė.
Kai juodu su A.Meku važiuodavo į Panevėžį žiūrėti spektaklių, Adolfas nuvesdavo Oną pas J.Meką į redakciją.
„Nežinau, ar tarp mūsų buvo meilė“, – apie draugystę su A.Meku svarstė biržietė.
Ji prisiminė, kaip prieš išvykdamas į Ameriką A.Mekas iki aušros prasėdėjo jos namuose.
„Tai buvo paskutinis mūsų pasimatymas. Rytą Adolfo ir Jono jau laukė mašina. Jie norėjo pamatyti pasaulį. Abu buvo neturtingi, o pasitaikė gera proga keliauti“, – pasakojo advokatė.
A.Mekas mylimajai paskyrė pasimatymą Prahoje.
Jis svajojo nuvažiuoti ten kaip teatro kritikas, o Onos žadėjo laukti kaip aktorės, kuri atliks Hedos Gabler vaidmenį Henriko Ibseno spektaklyje.
„Sufantazuotas pasimatymas neįvyko. Adolfas tapo teatro kritiku, bet aš netapau aktore“, – be nuoskaudos sakė senolė.
Iš pradžių ji liūdėjo, kad netapo aktore ir nesusitiko jaunystės draugo.
Paskui gyvenimas jai padovanojo kitą laimingą loterijos bilietą – puikų teisės mokytoją, įdomų teisininkės darbą ir mylimą vyrą.
Įsimintiniausia byla - trijų moterų nužudymas
O.Plioplienė džiaugėsi, kad pateko į šviesaus atminimo advokato Vlado Barcevičiaus rankas.
Jai labiausiai sekėsi nužudymų, sunkių sužalojimų bylos. „Gerai žinojau teismo mediciną ir teismo psichiatriją. Gindavau nusikaltėlius“, – pasakojo senolė.
Moteriai buvo nesunku ginti žudikus. Ji visuomet matydavo priežastis, kodėl žmogus žudė, tai padėdavo jai suprasti ir atleisti.
„Ir žudikas yra žmogus. Kažkas jį privedė prie tokio baisaus nusikaltimo. Visada aiškindavausi jo gyvenimo istoriją, kaip šeimoje buvo“, – tikino O.Plioplienė.
1952 metais ji pradėjo dirbti advokate. Geriausiai Ona prisimena karjeros pradžioje turėtą bylą.
„Išvažiuojamojoje sesijoje be susitarimo, už valstybės pinigus gyniau vyrą, apkaltintą šeimos išžudymu“, – pasakojo advokatė.
Kūčių vakarą Marijampolės rajone buvo nužudytos trys moterys – motina, jos 18-metė duktė ir sesuo.
Dukters kūnas buvo rastas prie stalo – moksleivė ruošė pamokas.
Moterys buvo nužudytos vienu aštriu įrankiu.
„Aš šį žmogų apgyniau, paprašiau išteisinti. Dvi dienas svarstėme bylą ir jį paleido“, – prisimena advokatė.
Apgynė tikrą žmogžudį?
Išvažiavus iš Marijampolės jai vis kirbėdavo mintis: gal per jaunatvišką entuziazmą ji apgynė tikrą žmogžudį? Advokatės abejones išsklaidė „Švyturio“ žurnalas, kuris atsitiktinai pateko į moters rankas.
„Jame buvo parašyta: surado tikrąjį žmogžudį“, – palengvėjimą prisimena pašnekovė.
Marijampoliečiai baisėjosi nusikaltimu ir laukė, kada policija sugaus nusikaltėlį. Laukti teko kelerius metus.
Trys moterys buvo ne pirmosios žudiko aukos. Ona tiksliai neatsimena, tai buvo trečia ar ketvirta vyro žmogžudystė. Jis beginklėms moterims gyvybę atėmė specialiai pasigamintu metaliniu plaktuku. Kai juo trenkdavo į galvą, kaukolėje likdavo keturkampės žymės.
Savo aukas vyras nužudė dėl pinigų. Jis pažinojo šeimą, žinojo, kad jos neseniai buvo pardavusios karvę ir turėjo pinigų.
Tyrėjai rado išverstus stalčius. Pinigai buvo dingę.
Kodėl nekaltas Onos ginamasis prisipažino žudęs?
„Jis buvo silpnos valios. Dar Stalino laikai buvo. Jis pasidavė spaudimui ir prisipažino. Paskui melavo ir kūrė nužudymo aplinkybes“, – pasakojo advokatė.
Onai užkliuvo ginamojo pasakojimas, kaip jis laužtuvą vežėsi užsikišęs už marškinių prie krūtinės. „Pademonstravau teismui, kad taip neįmanoma vežti laužtuvo – jo galas kyšo iš marškinių“, – darbo subtilybes atskleidė advokatė.
Kitas kabliukas – jo kelionė į Marijampolę. Teisiamas vyras negalėjo apsispręsti, kokiu būdu atvažiavo iš Kauno – autobusu ar traukiniu.
„Jo paminėtą valandą joks traukinys nevažiavo. Teismui pateikiau, kad jo parodymai yra netiesa. Kai parodymai prieštaringi, reikia klausinėti“, – aiškino teisininkė.
Jos ginamasis buvo vienišas apie 50 metų vyras. Jis neturėjo už ką samdytis advokato, Ona jį gynė, nes buvo paskirta teismo.
Daugiausia Onos gintas žmogžudys buvo nuteistas 8 metams. „Kiek pamenu, vyras nužudė savo tėvą. Radau švelninamųjų aplinkybių, bausmę jam sumažino“, – prisimena Ona.
Ji visuomet stengdavosi siekti kuo mažesnės bausmės.
Advokatė niekada neskaičiavo, kiek nusikaltėlių gynė.
Džiaugiasi senelių namais
18 metų moteris dirbo advokate, paskui dvejus metus Naujojoje Vilnioje pavadavo teisėją.
Į jos rankas patekdavo ir nepakaltinamų žmonių bylos, kai dėl ligos jie negali būti teisiami, bet turi būti priverstinai gydomi.
„Psichiatrijos ligoninėje labai trūkdavo vietų, vienoje lovoje kartais gulėdavo du pacientai. Mėnesio pabaigoje skyriaus vedėjas atsinešdavo krūvą ligos istorijų, ir aš turėdavau spręsti, ar paleisti juos pirma laiko“, – pasakojo buvusi teisėja.
Jai itin įstrigo vienas gydytojo prašymas paleisti pirma laiko onanistą – vyrą, kuris mėgdavo masturbuotis vaikų akivaizdoje.
„Nepaleisiu, nes ir vėl tą patį darys“, – įtikinėjama, kad nėra kur guldyti ligonių, paprieštaravo teisėja.
Moteris mėgino savo jėgas ir civilinėse bylose, bet jai prastai sekėsi. Vėliau buhalterinių ginčų ji visai atsisakė.
Šiuo metu ji dienas leidžia Vilniuje, Gerontologijos ir reabilitacijos centre, vadinamuosiuose senelių namuose.
Valstiečio šeimoje gimusi Ona neturėjo nei brolių, nei seserų, o abu jos vyrai mirę.
Ji labai patenkinta gyvenimu senelių namuose, yra laiminga. Dienas leidžia su kitais senoliais, yra gerai prižiūrima.
Nors ir sulaukusi garbaus amžiaus, Ona savarankiškai vaikšto, daug ką pajėgia padaryti pati. Judėti senelių namų koridoriais jai padeda speciali vaikštynė su ratukais.
Dėl nieko savo gyvenime moteris nesigaili. Džiaugiasi kiekviena nauja diena ir dėkoja likimui už viską, kas nutinka. Vasarį ji atšventė 89-ąjį gimtadienį.
Dar pusmetis, ir moters laukia gražus jubiliejus.
