Paskutiniai J. Kazicko norai - aplankyti Lietuvą ir V. Adamkų

Atrodė, kad iškilus išeivijos verslininkas J.Kazickas gyvens dar ilgai, nors jau ėjo 97-uosius metus. Aplankęs jį šį pavasarį mačiau, kad fizinės jėgos šį tvirtą žmogų pamažu jau palieka, bet optimizmą, tikėjimą gyvenimu skleidžianti jo dvasia nebuvo pavaldi laikui, rašo „Lietuvos rytas“.

Net eidamas dešimtąją dešimtį jis nesiliovė stebinęs minties aštrumu, kone paauglišku smalsumu.

Jau prastai regėdamas J.Kazickas pasiėmęs didinamąjį stiklą tebeskaitė laikraščius, žiūrėjo žinių ir diskusijų laidas, domėjosi, kaip gyvena Lietuva ir kas vyksta pasaulyje, o paklaustas apie sveikatą tik nusijuokdavo ir sakydavo, kad jau viską skauda, vadinasi, dar gyvas.

Tuo pokalbis apie jo sveikatą ir baigdavosi, nes esą neverta gaišti laiko šnekoms apie ligas, kai yra tiek daug kitų, įdomesnių, temų.

J.Kazickas sugebėdavo apstulbinti net ir savo gydytojus. Šių metų gegužės mėnesį jo sveikatos būklė smarkiai suprastėjo, jis tarsi nugrimzdo į save, nuolatinis gydytojas vaikams pasakė, kad jau reikia ruoštis laidotuvėms, ir net prognozavo, kad jų tėvas vargu ar gyvens ilgiau nei dešimt dienų.

Bet kitą rytą aplankęs pacientą gydytojas negalėjo patikėti tuo, ką išvydo: J.Kazickas sėdėjo lovoje ir pasiėmęs didinamąjį stiklą ramiausiai skaitė laikraštį. Gana žvalus, išlaikydamas puikią atmintį, proto aštrumą J.Kazickas gyveno iki pat paskutinės jam skirtos dienos.

Gal jo gyvybingumo paslaptis ir buvo gebėjimas mylėti gyvenimą. Ši meilė neturėjo nieko bendra su mėgavimusi savimi ar savo laimėjimais – J.Kazicko dėmesys visuomet buvo nukreiptas į pasaulį, į jo nuoširdžiai mylimą Lietuvą, artimuosius, draugus, žmones, su kuriais jis bendravo.

Pažinti J.Kazicką jau savaime buvo gyvenimo dovana. Man šiuo požiūriu pasisekė – padėjau jam rašyti atsiminimus „Vilties kelias“, ne kartą rengiant šią knygą ir vėliau, ją išleidus, viešėjau jo namuose.

Paskutinį kartą su J.Kazicku susitikau šių metų kovo pabaigoje jo kvietimu atvykęs jo aplankyti Bahamų Ket Kei saloje.

Senolis jau nepajėgė savarankiškai vaikščioti, bet nenorėjo būti vežiojamas vežimėliu, todėl, padedamas slaugių, kas rytą atkakliai pats žingsniuodavo į savo namų ant Atlanto vandenyno kranto lauko terasą ir ten ne vieną valandą bendraudavo su svečiais.

Per tas dienas daugiausia kalbėjomės apie Lietuvą. Tėvynė jam buvo niekuomet neišsenkanti tema. Jis nepaprastai domėjosi nuotaikomis Lietuvoje, politiniu ir ekonominiu gyvenimu, labai geranoriškai klausinėdavo apie pažįstamus žmones.

Įžvalgumas, gyvenimo realijas atitinkantys vertinimai, matyt, ir lėmė J.Kazicko sėkmę tiek versle, tiek imantis visuomeninių projektų, o jo sumanymai visuomet būdavo stambaus masto.

J.Kazickas yra pasakojęs, kad dar pirmaisiais gyvenimo JAV metais studijuodamas ekonomiką vieno prestižiškiausių Yale’io universiteto doktorantūroje jis supratęs svarbią tiesą: tiek smulkiems, tiek dideliems projektams įgyvendinti reikia beveik vienodai pastangų, todėl geriau iš karto kelti sau maksimalius tikslus.

Kita J.Kazicko mėgstama mintis: reikia drąsiai svajoti ir svajonės taps realybe. Jis tai įrodė savo gyvenimu.

Vos su keliais doleriais kišenėje 1947 metais į JAV atvykęs J.Kazickas sugebėjo Yale’io universitete įgyti ekonomikos daktaro laipsnį, imtis tarptautinės prekybos anglimis verslo ir tapti, ko gero, turtingiausiu išeivijos verslininku, vėliau Lietuvoje įkūrusiu pirmąją mobiliojo ryšio bendrovę „Omnitel“.

Apie savo turtus J.Kazickas nemėgo kalbėti, jam nepatikdavo, kai jį vadindavo multimilijonieriumi, jis pats sakydavo, kad nėra joks turtuolis, o tik pasiturintis žmogus, sukūręs patogias gyvenimo sąlygas sau ir savo šeimai.

J.Kazickas į verslą žvelgė ne tiek kaip į pinigų šaltinį, o kaip į kūrybą, žinoma, garantuojančią gerą, patogų gyvenimą. Bet jam daugiausia džiaugsmo teikė pats planų ir sumanymų įgyvendinimo procesas, galimybė prisidėti prie Lietuvos ekonomikos plėtros.

Verslą šis iškilus žmogus visada siejo su socialinės atsakomybės jausmu. Jis dar iš tėvų išmoko svarbią gyvenimo pamoką – kad tuo, ką turi, reikia dalytis su kitais, padėti tiems, kuriems sunku.

„Gyvenimas iš tikrųjų laimingas būna tik tuomet, kai žmogus dalijasi savo laime su kitais, kai kuria gražesnį gyvenimą ne tik sau, savo šeimai, bet ir prisideda, kad geriau gyventų aplinkiniai – iš pradžių esantys šalia, kartu dirbantys, vėliau ir jo miesto žmonės, jo šalies piliečiai“, – rašė J.Kazickas atsiminimų knygoje.

Šią mintį ne kartą girdėjau ir bendraudamas su J.Kazicku. Tai buvo jo gyvenimo filosofija, skatinusi jį imtis filantropinės veiklos, įkurti socialinius, švietimo, kultūros projektus Lietuvoje remiantį šeimos fondą.

J.Kazickas skaudžiai išgyveno, kad Lietuvoje dar daug skurdo, ir sakydavo, jog sunku jaustis laimingam, jei šalia daug nelaimingų žmonių. Tačiau visada tvirtindavo, kad Lietuva tiesiog pasmerkta pasivyti turtingąsias Vakarų šalis, tik reikia laiko, kantrybės ir, žinoma, pastangų.

Pats darė, ką galėjo, kad tas laikas ateitų kuo greičiau.

Bene labiausiai jis didžiavosi, kad padėjo nepriklausomybę atkūrusiai tėvynei dar 1990 metais pralaužti Maskvos suręstą diplomatinę blokadą.

Tik J.Kazicko ir jo dukters Jūratės pažintys aukštuosiuose Vašingtono politikos ir verslo sluoksniuose padėjo pasiekti, kad pirmąją atkurtos Lietuvos Vyriausybės vadovę Kazimierą Prunskienę priimtų tuometis JAV prezidentas George’as Bushas, kaip ir kiti Vakarų lyderiai labiausiai bijojęs pakenkti Michailo Gorbačiovo vadinamosios „perestroikos“ politikai.

Kai K.Prunskienė, lydima J.Kazicko, apsilankė Baltuosiuose rūmuose, ją nedelsiant pakvietė susitikti ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis.

Visuose susitikimuose premjerę lydėjo ir didžiąją vizitų po Vakarų šalių sostines išlaidų dalį padengė J.Kazickas, beje, protokolavęs pokalbius ir parengęs išsamų memorandumą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kuris dingo neaiškiomis aplinkybėmis.

Atgimimo metais J.Kazicko namuose Niujorko centre yra gyvenę turbūt visi Sąjūdžio veikėjai, kurie atvykdavo į JAV. Jis, talkinamas žurnaliste dirbusios dukros Jūratės, rengdavo jiems susitikimus su politikais, įtakingais JAV žiniasklaidos atstovais.

Kai Lietuva išsikovojo tarptautinį pripažinimą, J.Kazicko dėmesys nukrypo į ekonomiką. Jis pasistengė įtikinti imtis verslo tuomet mažai žinomoje mūsų šalyje pasaulines bendroves „Philip Morris“, „Coca-Cola“, „Motorola“.

Prezidento Algirdo Brazausko prašymu J.Kazickas ieškojo ir strateginio investuotojo „Mažeikių naftos“ įmonei, prisidėjo, kad ją įsigytų amerikiečių bendrovė „Williams“.

Vėliau ne kartą yra tekę girdėti jo nuoskaudos kupinų svarstymų, kodėl ši bendrovė Lietuvoje susidūrė su didžiuliu priešiškumu.

J.Kazickas pripažino, kad amerikiečiai padarė rimtų klaidų, stengėsi pernelyg apsidrausti nuo galimų nuostolių ir rūpinosi pirmiausia savo verslo interesais, bet kalbėjo, jog apie „Williams“ buvo skleidžiama daug sąmoningo melo ir net šmeižto. Jo nuomone, ši bendrovė pralaimėjo Lietuvoje pirmiausia propagandinį karą.

Užsiminus apie „Williams“ J.Kazickui buvo galima sugadinti nuotaiką. Priešingus jausmus kėlė jo įkurta mobiliojo ryšio bendrovė „Omnitel“.

Tai buvo mėgstamiausias jo verslo projektas, jis didžiavosi ne tik šios bendrovės plėtra, finansine sėkme – labiausiai džiaugėsi, jog „Omnitel“ paskatino Lietuvoje inovacijas, prisidėjo, kad mūsų šalis turėtų vieną pažangiausių pasaulyje mobiliojo ryšio tinklų.

J.Kazickas įžvalgiai įvertino, kad į šį verslą ateityje reikės vis daugiau investuoti ir jo šeimos įmonei bus sunku konkuruoti su į mūsų šalį neišvengiamai ateisiančiomis didžiulėmis tarptautinėmis bendrovėmis, todėl nusprendė „Omnitel“ parduoti skandinavų konsorciumui.

Tačiau net būdamas jau garbaus amžiaus J.Kazickas norėjo tęsti verslą Lietuvoje. Jis įsigijo ir išplėtė informacinių technologijų bendrovę „Baltnetos komunikacijos“, tapusią viena šios verslo šakos lyderių.

„Ne pinigai man dabar rūpi. Man, senam, labai įdomios naujosios technologijos, jos keičia pasaulį. Lietuvos sėkmę lems, kaip mes sugebėsime įsitvirtinti informacinių technologijų versle“, – kartą man aiškino J.Kazickas, kodėl įsigijo šią bendrovę.

Atvirai jis kalbėjo ir apie kitą šio sumanymo tikslą: „Noriu, kad mano vaikai atvyktų į Lietuvą ne kaip turistai, o dirbtų joje kaip ir aš, jaustų ryšį su mano tėvyne.“

Net įkopęs į dešimtąją dešimtį J.Kazickas nesiliovė domėjęsis visais šeimos reikalais. Išvykęs žiemos sezono praleisti į Bahamų salą, jis kasdien telefonu gerą valandą kalbėdavosi su vaikais, aptardavo ir verslą, dalydavo patarimus.

Nuolatinė pokalbių su dukra Jūrate tema būdavo jos vadovaujamo Kazickų šeimos fondo veikla, kuri jį paskutiniais metais domino labiau nei verslas. Filantropinę veiklą jis laikė žmogaus pėdsaku gyvenime, liekančiu ir jam išėjus.

J.Kazickas nevengė kalbėti ir apie mirtį. Į artėjančią neišvengiamą gyvenimo pabaigą jis žvelgė be baimės, ramiai, net filosofiškai. Matyt, jį labai stiprino tvirtas įsitikinimas, kad jo veiklą tęs vaikai, anūkai.

Buvo justi, kad šiam žmogui ypač svarbus dvasinės stiprybės šaltinis visą gyvenimą buvo tikėjimas. Jis skaudžiai išgyveno žmonos Aleksandros netektį ir yra sakęs, kad jį guodžia jausmas, jog jie vėl bus drauge.

Yra tekę kalbėtis su J.Kazicku apie Dievą. Jo tikėjimas anaiptol nebuvo grindžiamas naiviais vaizdiniais apie pomirtinį gyvenimą rojuje.

Apstulbino šio žmogaus samprotavimai apie visatą, jai pradžią davusį Didįjį sprogimą. Buvo matyti, kad jis domisi astronomija, sąmonės kilme.

„Negali taip būti, kad šis nuostabus pasaulis ir tobuliausias Dievo kūrinys žmogus išnyksta nepalikdamas jokio pėdsako“, – per vieną paskutinių mūsų pokalbių žvelgdamas į žvaigždėtą atogrąžų dangų lyg sau tarė J.Kazickas.

Netgi nusilpus sveikatai J.Kazickas nesiliovė svajojęs, kad dar apsilankys Vilniuje, išvys savo namus senamiestyje. Skrydis per Atlantą reisiniu lėktuvu jam jau buvo nepakeliamai sunkus, todėl jis svarstė, kad pagerėjus savijautai reikėtų atskristi specialiai užsakytu orlaiviu.

Kitas J.Kazicko noras – ateinantį sausį pasimatyti su artimu draugu prezidentu Valdu Adamkumi, kurį buvo pakvietęs į svečius ir juokaudamas žadėjo nemirti, kol jie dar bent kartą maloniai nepabendraus Bahamose.

Abiem J.Kazicko norams nebuvo lemta išsipildyti.

* J.Kazickas gimė 1918 metų balandžio 16 dieną Rusijoje, Saratovo gubernijoje, Čiornaja Padinos kaime, kur buvo įsikūrusi gausi po 1863 metų sukilimo ištremtų lietuvių kolonija, įskaitant ir plačią Kazickų giminę.

* 1922 metais J.Kazicko tėvai, taip pat jau gimę tremtyje, grįžo gyventi į protėvių gimtinę Lietuvą, kurią laikė ir savo tėvyne.

* Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1941 metų rugpjūčio 15 dieną, J.Kazickas Vilniuje, kur dirbo miesto savivaldybės departamento vadovu, susituokė su Aleksandra Kalvėnaite.

* Juodu susilaukė penkių vaikų: dukros Jūratės ir keturių sūnų - Juozo, Kęstučio, Mykolo ir Jono.

* Antrasis sūnus Kęstutis 1976 metais, išvykęs į kelionę aplink pasaulį, buvo rastas negyvas Katmandu viešbutyje Nepale. Mirties priežastys liko nenustatytos, nes J.Kazicko sūnaus palaikai esą dėl karšto klimato Nepalo valdžios sprendimu buvo kremuoti nesulaukus atskrendant artimųjų.

* 1944 metų liepos mėnesį J.Kazickas su žmona ir pusantrų metų dukra Jūrate, traukdamiesi nuo artėjančios sovietų kariuomenės, išvyko į Vokietiją.

* 1947 metais J.Kazickas, gavęs Yale’io universiteto doktorantūros stipendiją, išvyko su šeima gyventi į JAV.

* J.Kazicko šeima daugiausia gyveno šalia Niujorko, įsigijo namus ir miesto centre Manhatane, ir rezidencijas Grinviče bei Ist Hamptone.

* J.Kazickas turėjo vienuolika vaikaičių.