Prarado brangiausią turtą
J.Kazickas niekada nevadino savęs milijonieriumi, tik pasiturinčiu žmogumi. Nors pažinojo Lietuvos politikos garsenybes ir buvo artimas prezidento Valdo Adamkaus bei jo žmonos Almos draugas, verslininkas visada buvo kuklus.
Per gyvenimą jo sąskaitose susikaupė milijonai. J. Kazickas tapo daugybės naftos ir nekilnojamojo turto bendrovių akcijų, gausybės meno kūrinių ir citrusinių vaisių plantacijų savininku.
Treji namai JAV, rūmai Vilniuje ir vila Bahamų saloje Cat Cay – tai jo nekilnojamasis turtas.
Tačiau niekas nebedžiugino verslininko širdies, kai 2011-ųjų birželį jis neteko žmonos Aleksandros, su kuria santuokoje pragyveno 70 metų.
Milijonus nuo nulio susikrovęs iškilus išeivijos verslininkas kiekviena proga pabrėždavo, kokia jam svarbi jo gyvenimo moteris ir kad be jos vargu ar būtų tiek pasiekęs.
Todėl kai žmona mirė, J. Kazicko gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
„Praradau brangiausią turtą — žmoną, dienos man tapo pilkos, o gyvenimas nepakeliamai neįdomus ir nuobodus. Mane palaiko tik vaikai ir anūkai. Aš irgi keliaučiau pas savo žmoną, jei ne jie”, — po žmonos Aleksandros mirties neslėpė išeivijos verslininkas J. Kazickas.
Praėjo treji metai, ir pora vėl susitiko. Dabar jau – amžiams.
Svarbiausia - laiku pasakyti sau „stop"
Aleksandra ir Juozas Kazickai užaugino keturis vaikus, susilaukė anūkų.
Šios šeimos gyvenime buvo negandų, pagundų, audrų ir štilio. Bet pora visą laiką liko ištikimi vienas kitam. „Aleksandra buvo mano gyvenimo meilė”, — su grauduliu kalbėjo našliu likęs J. Kazickas.
Juozas ir Aleksandra Kazickai santuokoje pragyveno septynis dešimtmečius, o tai, neslėpė turtingas verslininkas, tikrai nebuvo lengva. Juolab kad moterys turtingiems vyrams dažnai spendžia pinkles.
„Kaip ir kiekvienas normalus vyras, pastebiu gražias moteris. Tačiau svarbiausia yra laiku pasakyti sau „stop”.
Jei būčiau nuklydęs į šoną, žmona tą pačią dieną būtų išspyrusi lauk. O ji man buvo labai brangi, — žurnalistams yra pasakojęs J. Kazickas. — Visada laikiausi svarbiausio principo, kad vyro atsakomybė žmonai — būti ištikimam.”
Visiems pradedantiesiems ir jau prakutusiems verslininkams milijonierius patardavo: „Turėk kuo daugiau draugų ir nelakstyk paskui moteris — laikykis žmonos”. Moterys ne tik atima brangų laiką, bet ir energiją, kuri būtina darbui.
J. Kazickas tikėjo, kad šios dvi taisyklės, kurių jis griežtai laikėsi, padėjo jam susikrauti turtus.
„Jaučiu skolą Lietuvai“
Kazickai iš Lietuvos į Vokietiją pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metais. Iš Vokietijos 1947 metais emigravo į JAV. Jeilio universitete 1951 metais J.Kazickas apgynė daktaro disertaciją, vėliau atvėrusią jam kelius verslui ir pažintims su įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.
Kazickų šeima, pasitelkusi savo verslą, pritraukė nemažai užsienio investicijų į Lietuvą, pasinaudojo tarptautinėmis politinėmis pažintimis Lietuvos valstybės labui, rėmė įvairius projektus tarptautiniu ir Lietuvos mastu, kad išsaugotų Lietuvos kultūrą, kalbą, istoriją, užsiima labdara.
2000 m. įkurtas Kazickų šeimos fondas (KFF – Kazickas Family Foundation).
Gyvendami JAV su vaikais ir vaikaičiais Kazickai kasmet stengdavosi aplankyti Lietuvą. Dažniausiai į Vilnių atvykdavo vasaros pabaigoje-rudens pradžioje.
Kaip iškiliam verslininkui pavyko išsaugoti ir net stiprinti ryšį su tėvyne šešis dešimtmečius gyvenant už Atlanto? Apie tai – 2008-aisiais vykęs „Lietuvos ryto“ pokalbis su J.Kazicku prieš apdovanojant jį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
- Šiandien jūsų krūtinę papuoš jau ketvirtas apdovanojimas. (J.Kazickas jau buvo apdovanotoas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro ir Didžiuoju kryžiais. - Red. past.) Galbūt ordinai jums jau tapo įprastu dalyku ir nebekelia jaudulio?
- Niekada nesijaučiau labai jų nusipelnęs.
Man atrodo, kad iki šiol per mažai padariau. Todėl šis ordinas – tik didžiulis įpareigojimas ir paskatinimas stengtis daugiau nuveikti Lietuvos labui.
Apdovanojimai man primena, kad laikas bėga, kad reikia skubėti daryti tai, kas prasminga. Tarsi girdžiu balsą: „Juozai, dar ne metas baigti gyvenimo kelią, dar privalai daug ką nuveikti“.
Aš visą gyvenimą jaučiu skolą Lietuvai, kurią stengiuosi nors iš dalies grąžinti.
- Kodėl taip jaučiatės? Juk to, ką suspėjote nuveikti, pakaktų ir dešimčiai kitų žmonių gyvenimų.
- Šis jausmas mane slegia todėl, kad palikau tėvynę jai labai sunkią valandą.
Žinoma, traukiausi iš Lietuvos ne geresnio gyvenimo ieškodamas – gelbėjau save ir savo šeimą. Tačiau vis viena nekentėjau kartu su savo krašto žmonėmis, kurių net du ar trys šimtai tūkstančių atsidūrė tremtyje Sibire ir dauguma ten žuvo.
Man Dievas buvo maloningas. Gyvenime lydėjo sėkmė. Stengiausi, kiek galėjau, ir Amerikoje prisidėti prie pastangų, kad Lietuva kada nors taptų laisva. Vis dėlto tai mažas įnašas, palyginti su išgyvenimais, kuriuos teko patirti pasilikusiems tėvynėje.
Metams bėgant vis dažniau galvodavau, ką dar galiu padaryti dėl Lietuvos. Taip kilo mūsų šeimos fondo idėja.
- Finansavote knygos „Sakalai sugrįžta“ leidimą. Gal ir pats jaučiatės esąs sugrįžtantis sakalas?
- Nedrįsčiau savęs lyginti su sakalu. O ši knyga skirta mano draugui partizanui Juliui Būtėnui atminti.
Jis pasirinko ginkluotos kovos su sovietų okupantais kelią, iššokęs parašiutu iš desanto lėktuvo, prasiveržė į Lietuvą ir didvyriškai žuvo tėvynėje. Šie žmonės ir buvo sakalai.
Save galėčiau palyginti su parskrendančiu namo paukščiu nebent kita prasme – kasmet grįžtu į Lietuvą, ir tai man – džiaugsmingiausias metų įvykis.
- Gal vieną sykį apsispręsite pasilikti čia gyventi nuolatos?
- Kai atvykstu į Lietuvą, sakau, kad grįžau namo. Norėtųsi čia ir pasilikti. Nesiveržiu atgal į Ameriką.
Bet JAV pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Ten – mano vaikai, anūkai.
Šios aplinkybės verčia mane vis skraidyti per Atlantą – namo į Lietuvą ir vėl į Niujorką, kur gyvena mano duktė, trys sūnūs ir 11 anūkų, kur mano gydytojai, kur per ilgus dešimtmečius užsimezgę ryšiai ir gausybė nuolatinių reikalų įpareigoja mane grįžti.
Be to, yra ir dar viena mano amžiaus žmogui svarbi aplinkybė: ten, kur gyvenu anapus Atlanto, palankesnės oro sąlygos.
Žiemas praleidžiu Bahamose, kur tuo metu šilčiau nei vasarą Lietuvoje. Long Ailando saloje, kur daugiausia būnu kitais metų laikais, klimatas taip pat labai palankus sveikatai.
Bet Lietuvos ilgiuosi ir atvykstu kasmet, kai čia gražiausia – dažniausiai vasarą ir ankstyvą rudenį.
