Kartą klasės draugas Rodrigo užsiminė apie internetinį žaidimą lietuviškame serveryje. Vaikinas iki šiol mena, kaip susidomėjęs pradėjo ieškoti lietuviškų žodžių, nes norėjo bendrauti su kitais žaidėjais, kurių dauguma ir buvo lietuviai, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
„Žinoma, nesitikėjau susidurti su seniausia indoeuropiečių kalba ir stulbinamais jos ypatumais, ypač linksniavimu. Lietuvių kalba mane ne tik sužavėjo, bet ir parodė, kokios išskirtinės, sudėtingos gali būti kalbos. Tai mane pastūmėjo rinktis antrą specialybę – filologiją“, – prisimena R.Pardo.
Argentinietis suprato, kad trokšdamas ne tik pamatyti Lietuvą, bet ir pažinti jos kultūrą, gyventojų pasaulėžiūrą, galės tik išmokęs jų kalbą.
– Ar mūsų kalba pasirodė sudėtinga ir kiek laiko prireikė ją išmokti? – paklausiau R.Pardo
– Kalbos mokymasis nėra baigtinis procesas. Ir dabar, net mokydamas kitus, vis dar jos mokausi. Iš pradžių mokiausi savarankiškai internetu.
Po to pavyko net metams atvažiuoti studijuoti kalbos į Vilniaus universitetą. Čia stengiausi kuo daugiau bendrauti su lietuviais. Tad susikalbėti paprastomis temomis išmokau greitai. Beje, kaip ir daugeliui lietuvių, man sunkiausia yra kirčiavimas.
Nors Lietuvoje praleidau metus, dar kartą apsilankyti čia vėl atrodo tik svajonė – nežinau, ar pavyks atvykti.
– Kokį įspūdį paliko studijos?
– Jau pirmą dieną vos atvykus į Vilniaus universitetą reikėjo laikyti lietuvių kalbos egzaminą – taip buvo nustatomas žinių lygis ir pagal rezultatus studentai skirstomi į grupes.
Džiaugiausi, kai patekau į labiausiai pažengusią grupę su jūsų kaimyninių šalių studentais, kurie lietuviškai studijavo jau savo universitetuose.
Kai apsigyvenau studentų bendrabutyje Vilniaus Saulėtekio alėjoje, paprašiau, kad perkeltų į lietuvių aukštą. Tuomet galėjau kasdien bendrauti šia kalba.
Taip ištobulinau savo tarimą, man net kartais sakydavo, jog kalbu kaip lietuvis su suvalkietišku akcentu.
Apskritai ėmiau natūraliau kalbėti lietuviškai negalvodamas apie taisykles ar galūnes – viskas ėmė dėliotis automatiškai.
Žmogui, kurio gimtojoje kalboje nėra linksnių, tai nemažas laimėjimas.
Patobulėjo ne tik šnekamoji kalba – pagaliau galėjau pradėti skaityti lietuvišką grožinę literatūrą. O turėdamas progą keliavau po įdomias Lietuvos vietas, miestelius ir kaimus, dalyvavau šventėse. Tai buvo įsimintiniausi metai mano gyvenime!
– O kokia į jūsų atmintį įsirėžė Lietuva?
– Negaliu net paaiškinti, kaip jaukiai ir ramiai Lietuvoje jaučiausi nuo pirmojo momento, tarsi meilės pradžioje, kai viską matai rožinėmis spalvomis. Kokius tris mėnesius net nesuvokiau, kad aš jau čia.
Pamenu, žiūrėjau į dangų ir bandžiau suvokti, jog tai Lietuvos dangus. Debesys skraidė aukščiau, kas valandą vis trumpai nulydavo – mano šalyje tai neįprasta.
– Kas nustebino, o kas pasirodė taip pat, kaip namuose?
– Prieš atvykdamas net trejus metus su lietuviais nuolat bendravau internetu, tad daug ką žinojau jau prieš kelionę. Pavyzdžiui, visi lietuviai sakė, kad žmonės čia šaltesni nei Lotynų Amerikoje.
Keista, kad Lietuvoje sveikinamasi nesibučiuojant, tačiau žmonės man pasirodė šilti.
Nustebino pagarba vienas kitam ir tvarkingumas: praeiviai laikosi dešinės pusės, vairuotojai – eismo taisyklių, viešasis transportas – tvarkaraščių, žmonės beveik nešiukšlina.
Tik atvykęs norėjau susitapatinti su vietos gyventojais, neatrodyti svečias, tad stengiausi daug nesidairyti, nefotografuoti ir kalbėti tik lietuviškai. Galbūt šitaip elgdamasis daug ką pražiopsojau.
Vėliau supratau, kad vis dėlto svarbu likti pačiam savimi – kitaip prarandamas savitumas, ypatingumas.
Beje, daug kas sakė, kad Lietuvoje iš minios išsiskyriau kitokia nei įprasta eisena ir dažnu gestikuliavimu kalbant.
– Ar patiko lietuviška virtuvė, kokie patiekalai ar gėrimai labiausiai įsiminė?
– Iš pradžių viskas patiko – skoniai buvo neįprasti, bet puikūs. Net pradėjau valgyti kelis produktus, kurių anksčiau nemėgau, – burokėlius, morkas, kopūstų salotas, taip pat gerti alų.
Laikui bėgant prie visų skonių pripratau ir jie ėmė atsibosti, pasiilgau jautienos kepsnio, milanietiško muštinio (milanesa), pagal specialią technologiją keptos mėsos (asado).
Bet kiekvienam, atvykusiam į Lietuvą, rekomenduočiau paragauti rūkytos žuvies, „Žemaičių“ blynų, juodos duonos su sūriu, bandelių su šonine, varškės sūrelių, kitokių saldumynų.
Taip pat išgerti baltojo alaus su citrina. Beje, Argentinoje, kur gyvenu, gero alaus parduotuvėje apskritai nerasi, o alinės – neseniai atsiradęs ir dar tik populiarėjantis reiškinys.
– Ko pasiilgstate iš Lietuvos?
– Pačios Lietuvos! Būdamas joje mintis apie šios kelionės pabaigą stūmiau į šalį. Kad jau išvykstu, suvokiau tik stovėdamas eilėje lipti į lėktuvą, skraidinantį namo.
Lietuva man buvo tarsi metų trukmės pauzė nuo įprasto gyvenimo, trumpas siestos sapnas ilgą karštą dieną.
Pasiilgstu žmonių, gaivaus oro, Vilnios kranto, kelionių troleibusu, Vilniaus Pilies gatvės šurmulio.
Mintyse kartais vaikštau Vilniaus gatvėmis, tai man – savotiška dvasinė ramybė.
– Ką veikiate grįžęs į gimtinę?
– Mokausi, nemažai laiko skiriu lietuvių bendruomenei, mokau išeiviją lietuvių kalbos.
Į Argentiną yra emigravę apie 35 tūkstančius lietuvių, Beriso mieste jų yra apie 3 tūkstančius. Dauguma jų turi vaikų, anūkų ar netgi proanūkių. Visi jie bei keletas smalsių argentiniečių ir sudaro didžiąją lietuvių kalbos mokyklėlės dalį.
Nuo 2008 metų kiekvieną šeštadienį toje mokyklėlėje vedu pamokas.
– Ar užsidirbate pragyvenimui mokydamas lietuvių kalbos?
– Ne – bet gaunu didelį nematerialų atlygį.
Jaučiausi įvertintas, pagerbtas, kai buvau išrinktas atstovauti Argentinos lietuvių bendruomenei ir šeštadieninių mokyklėlių mokytojams 2012 metais Lietuvoje surengtame kvalifikacijos tobulinimo seminare.
– Kaip kilo mintis kreiptis dėl Lietuvos pilietybės? Kam jums jos reikia?
– Klausydavausi vienintelės Pietų Amerikoje lietuviškos radijo valandėlės, jos metu dažnai buvo diskutuojama apie dvigubą pilietybę ir įstatymo bei Konstitucijos suderinamumą.
Tuomet tik svajojau aplankyti Lietuvą, puikiai kalbėti lietuviškai. Klausydamasis radijo įsivaizduodavau, kad vienas mano protėvių buvo lietuvis, tad galėsiu gauti pilietybę ir atvykti.
Kai pagaliau turėjau progą pagyventi savo svajonių šalyje, tas protėvių šauksmas aprimo, bet dėl keleto įvykių vėl atgimė.
Pirmiausia sužinojau, kad išimties tvarka pilietybę gavo JAV čiuožėja. Netrukus perskaičiau Lietuvoje gyvenančio brito atvirą laišką prezidentei – jame jis taip pat prašė išimties tvarka suteikti dvigubą pilietybę.
Suabejojau, ar tai teisėta, tad perskaičiau Pilietybės įstatymą ir sužinojau apie šią galimybę. Pagalvojau, galbūt ir aš vertas tokios garbės?
Į prezidentę oficialiai dar nesikreipiau. Prie prašymo dėl pilietybės reikia pridėti jūsų šalies piliečių rekomendacijas, nurodančias reikšmingą Lietuvai veiklą, tad neskubėdamas jas renku.
Paprastai žmogus nesirenka šalies, o aš tai padariau emociškai. Dabar sieksiu ir teisinio to patvirtinimo.
Argentina man yra kaip šeima – žmonės, tarp kurių gimsti, mokaisi, užaugi, artumas jiems yra tarsi pareiga.
O Lietuva, priešingai, kaip draugė – žmogus, kurį atsitiktinai sutinki, bet labai brangini, artumas atsiranda natūraliai.
Pilietybės suteikimas man būtų tarsi patvirtinimas, kad ne tik myliu, bet ir esu mylimas.
